Galima būtų apibūdinti ir priešingai – atstumu, skiriančiu kultūrines mumijas ir pilnakraujus gyvuosius, čia jau požiūrio reikalas.
Kokį neišpasakytą jautrumą reikia išsiugdyti, kad pavyktų įsižeisti per kokius keturis puslapius vien dėl to, kad tave pavadino kolege? Kalbu apie Kristinos Sabaliauskaitės atkirtį Andriui Užkalniui, drįsusiam turėti savo nuomonę apie Vilnių. Straipsnis svarbus pirmiausia tuo, kad apskritai teiktasi reaguoti į prastakilmį rašinį. Tai, be abejo, jau yra įvertinimas. Kilnieji paprastai nepastebi dalykų, kurie yra kažkaip žemiau jų pačių orumo (kaip čia nepastebėti, kad šių ponų turinį sudarantis „orumas“ ir „oras“ dalinasi vieną ir tą pačią šaknį?).
Kas kitas galėtų geriau už patį šios žmonių grupės atstovą papasakoti, iš ko minėtasis orumas sudarytas? Mėgdžiodamas (gink Dieve, ne daugiau) autorės kalbos stilių, pastebiu, kad problematikos artikuliavimui naudota leksika struktūrizuojama pasitelkiant faktines redukcijas bei suponuojant, kad nevertasis vadintis kolega oponentas stokoja erudicijos, jau nekalbant apie akademinį foną. Štai tokia diskusija su peripetijomis.
Akivaizdu, kad erzinančiame A.Užkalnio asmenyje (šitą jis moka) autorė smerkia viską, kas jos akims yra „pažemintas horizonto lygis“. Kaunas jai – puikiausias taikinys. O be reikalo – ištisos „smetoniškų“ kauniečių giminės pasižymi tokia pačia beribe arogancija „žemesnei publikai“, kokia žaižaruoja ir jos pačios rašinys. Didžiuma jų vadina save inteligentais ir sudaro konservatorių elektorato branduolį. Dėl visa ko galima paminėti, kad ir profesoriaus Vytauto Landsbergio gimtasis miestas yra Kaunas, o posakis, kad dabartiniai „vilniečiai – tai kauniečiai plius kaimiečiai“ irgi neatsirado tuščioje vietoje.
Neatsitiktinai ir tas beribis įtikėjimas savo iškirtinumu pavadinamas lenkišku žodžių junginiu „wilenska choroba“. Dinastinėmis vadinamos vilniečių šeimos (autorė pažymi egzistuojant nuomonę, kad mažiausiai viena karta turi ilsėtis miesto kapinėse, kai jos giminė gali didžiuotis trimis) anuomet kažin ar žeminosi, mokydamosis kalbėti lietuviškai, kadangi visa elitinė kultūra, žinoma, buvo importuojama iš Vakarų, pradedant arčiausiai esančia Lenkija. Tad ko čia stebėtis, kad „polak pan, litwin cham“? Kažkodėl tokiame kontekste man irgi neatrodo baisus dalykas, kad tūlas naujasis prasisiekėlis („nuvorišas“, anot K.Sabaliauskaitės) savo moderniomis XXI amžiaus architektūros konstrukcijomis ims ir užstos saulę susireikšminusio XVII amžiaus oligarcho, šiandien įvardinamo didiku, rūmams, kurie greičiausiai buvo projektuoti kokio nors iš Florencijos kilusio (taigi, ne autentiško) ar juo sekusio architekto ir minimu laikotarpiu laikyti moderniais.
O kalbant apie Kauną, tai Laisvės alėjoje viršum „Nikolajevskij prospekt“ laikus menančio pastato atsiradęs juodo stiklo antstatas apskritai laikytinas puikiu pavyzdžiu, kaip būtų galima grąžinti miesto centrui gyvastį – tačiau Kauno paveldosaugininkai jį suprojektavusį architektą, kiek žinau, niokoja, kiek tik išgali. Taigi, konservatyvusis požiūris į kultūrą čia toks pats gyvas, kaip ir Vilniuje, cha cha...
Tuo pat metu visas kultūrinis klodas, paliktas už nelemtuosius 1009 metus žyminčios ribos, apskritai ignoruojamas, tarsi tokio nė nebūta. Girdi, kultūra į mūsų kraštus užnešta kartu su krikštu ir baudžiava, iki tol buvo tik laisvė ir netikri dievai. Žinoma, kam čia gilintis? Dar paaiškės, kad ta „wilenska choroba“, kuria sirgti iki pat šiol yra elito skiriamasis bruožas bei privilegija, irgi yra užneštinė, gryniausias virusas, bebaigiąs naikinti paskutinius lietuvio savasties likučius.
Šita liga apsikrėtę žmonės laiko natūraliu dalyku dergti kitiems ant galvų ir ne tik nepastebėti, kad dergia, bet netgi tą dergimą laikyti tokiu natūraliu ir savaime suprantamu bendravimo tarp skirtingų kastų žmonių būdu, jog nustemba ir įsižeidžia, jei kas nors apie tai užsimena (o juk turėtų bent jau susigėsti). Štai pavaizdi iliustracija – citata iš minimo straipsnio, parodanti, kaip kalba prakilnūs ponai apie visokius ne jų lygio asmenis:
„(...) tokiu pavidalu ištisai kartai Kauno bernų padovanojusiomis begalę šlapių sapnų su Kim Basinger ir jos laku supurkštais geltonais karčiais.“
Kodėl taip kalbama? Iš kur kyla ši tokia beribė ir tokia autentiška arogancija? Pasinaudosiu autorės nuorodomis:
„ (...) menininkai (...) virto iš nuolankių amatininkų gerbiamais menininkais, išsiskiriančiais Dievo suteiktais ir studijų bei patirties ištobulintais gabumais.“
Pasirodo, toji arogancija „iš Dievo“. Prasčiokams šito nesuprasti... Tuo tarpu nelemtieji prasisiekėliai iš žemesniųjų sluoksnių, jei įsidrąsina peržengti kilniųjų jiems brėžiamas (kad ir tuo straipsniu) ribas, verti štai tokio apibūdinimo:
„Tai tik perėjūnai, pasijutę nejaukiai miesto amžių didybės akivaizdoje, pajunta neišvengiamą nepilnavertiškumo kompleksą ir nenugalimą impulsą pakelti koją, kad pažymėtų „savo“ teritoriją. Šiuos ženklus matom visur(...)“.
Todėl ir yra beviltiškai bergždžios prastakilmio pastangos tiesti ne išmaldos prašančią, o draugystę išreiškiančią ranką nepagydomai pasiligojusio ir barokiniuose praeities amžiuose pasilaidojusio pasipūtėlio pusėn. Žmogus, savo „chorobą“ suvokiantis ne kaip negalią, o kaip kilmės teikiamą privilegiją, geriausiu atveju pats yra tapęs paveldu, be kurio užgauliojimų daug geriau būtų paprasčiausiai apsieiti. Tačiau kad ir kaip keistai beskambėtų, šitas viduramžių aidas, kaip koks to paties laikotarpio maras, tebegrasina ir šiandien. Juk tiek feodalinis pasipūtimas, tiek ir baudžiauninkiškas kantrumas, vis tikintis „gero pono“, yra tokie būdingi ir dabartinės Lietuvos piliečiams.
O jeigu kas nors, pats nebūdamas mėlyno kraujo, drįsta turėti ir dar garsiai reikšti savo nuomonę, tai iš vienos pusės („kilmingųjų“) yra suniekinamas, o iš kitos („runkelių“) apdergiamas – girdi, kas tu toks, kad čia reiškiesi? Netikite? Skaitykite komentarus :).
Na, argi ne laimė turėti du lietuvius rašytojus – A. Užkalnį ir K.Sabaliauskaitę – kurie pastarosios nuomone ne tik negali būti kolegomis (fui, kaip įžeidu), bet savo rašiniais kaip niekada akivaizdžiai parodo, kokios bedugnės gali skirti vienos tautos ir praktiškai tos pačios kartos žmones? O žinote, kodėl taip yra? Todėl, kad jei jums pasirodytų – tik pasirodytų! - kad tai dvi skirtingos kultūros, gali tekti be niekieno pagalbos susivokti, jog suklydote, mat žodis kultūra čia taikytinas tik vienu atveju, kitu – tai tik akiplėšiškas ir savo vietos nežinantis prasčiokiškumas. Šiuo požiūriu K.Sabaliauskaitė savo straipsniu pasiaukojamai padėjo visiems, kas to susivokimo siektų.