R.Ozolas. Apie trečiąjį kelią

Liberalų ir centro sąjungos pirmininkas Algis Čaplikas po liberalų partijas ištikusios katastrofos savivaldybių rinkimuose Vilniuje į apyvartą paleido „trečiojo kelio“ vaizdinį, galintį padėti konsoliduoti liberalus, kuriuos Darbo partija mėginanti išstumti iš liberaliosios nišos. Kaip sako pats A.Čaplikas, „trečiasis kelias“ yra „liberalių jėgų /.../ aljansas – alternatyva valdantiesiems konservatoriams ar valdžiusiems socialdemokratams“.

Galima suprasti, kad „trečiojo kelio“ „aljansas pretenduotų į Seimą vietoj socialdemokratų ir konservatorių „ne kokio nors priedėlio“, o valdančios daugumos teise, tuo pat metu kovodamas su Darbo partija, kuri taip pat pasiskelbė besivadovaujanti liberaliomis nuostatomis.

Užmojis titaniškas. Tačiau LiCS pasirengusi „prisiimti pagrindinį „trečiojo kelio“ veiklos krūvį ir atsakomybę“, nes yra pajėgi „pasiūlyti naują, kokybišką politinę alternatyvą“. Altrnatyva apibrėžiama taip: „Per laisvą žmogų ir atvirą visuomenę kurti stiprią valstybę“.

Apibrėžimas skaidrus, aiškus ir prasmingas. Tačiau senas kaip visa mūsų atkurtoji nepriklausomybė – vienaip ar kitaip jį perfrazuodamos ir interpretuodamos, laisvo žmogaus, atviros visuomenės ir stiprios valstybės postulatais rėmėsi visos valdančios daugumos. Kur ir kaip šiandien mes esame – būtent tų nuostatų priimtinumo visoms partijoms ir nuoseklaus jų įgyvendinimo rezultatas.

Stiprios valstybės akcentavimu nepatenkinti gal tik Liberalų sąjūdžio liberalai, propaguojantys visišką valstybės nuosavybės privatizavimą. Ta aplinkybė, matyt, taip ir neleis jiems sutarti su liberalcentristais, nors pastarieji ir tvirtina praktikoje galį pasielgti ir kitaip, nei liudija jų propagandiniai liepiniai, kurie dažniausiai iš tiesų nieko nereiškia. Galbūt esama ir kitų sumetimų, tačiau dalies liberalcentristų nepasitenkinimas per ilgai užsitęsusiu aiškinimusi yra visiškai pagrįstas: liberalas, jeigu jis nori būti nuoseklus, o ne vien „praktinis“, „nuosaikus“ ar „protingas“, negali pripažinti stiprios valstybės siekimo kaip programinio postulato.

Tad kokios valstybės gali norėti A.Čapliko išdėstytas „trečiojo kelio“ aljansas? Kadangi „diegti grynąjį liberalizmą valstybės valdyme – labai sudėtinga“, aljansas turėtų siekti sutartinio (praktiškai įmanomo), kompromisinio liberalizmo, t.y. ligi šiol vykdyto Lietuvos gyvenimo liberalizavimą palaikančios valstybės. Kitaip sakant, viskas yra gera ir gražu, tik duokit pavaldyti liberalcentristams!

Nežinau, gal ir suteiks tą galimybę Lietuvos rinkėjai, liberalcentristams. Aš už juos balsuoti neraginsiu. Nes nei jie, nei jų telkiamas aljansas, kaip sako jų bazinė formulė, nieko nauja nežada.
„Trečiojo kelio“ aljanse, nepaisant A.Čapliko užuominų, Lietuvos centro partijos nebus. „Trečiasis kelias“- tai kelias esamos geopolitinių ir politinių koordinačių ribose. Kairėje tą sistemą Lietuvoje nuosekliai reprezentuoja Lietuvos socialdemokratų partija, dešinėje – Tėvynės sąjunga su visais savo krikščioniškais ir liberaliais priedėliais. Per beveik du dešimtmečius jų keliais iš Lietuvos jau išėjo ketvirtis milijono populiacijos (Vilniaus miestas!), o valstybė tapo korupcija persmelktomis oligarchinėmis valdomis. Likdamas sistemos dalimi nieko nepakeis joks „trečiasis kelias“, nesvarbu, kas bus aljanso flagmanas – Liberalų susivienijimas ar Darbo partija, - jie yra ir liks esamos tikrovės dalimi.

Lietuvos centro partija atmeta liberalizmą iš esmės ir konkrečiai, teigdama, kad apytiksliai nuo 1993 metų partijos iš esmės atsisakė Sąjūdžio deklaruotos nacionalinės valstybės kūrimo ir pradėjo valstybės neokomunistinę restauraciją, Lietuvą atvedusią į įvairiausiais vardais besidangstantį vienpartiškumą (sutartinę tarppartinę antinacionalinę politiką), išsivalstybinimą, fizinį ir dvasinį skurdą, išsivaikščiojimą ir moralinę degradaciją.

2003 m. birželio 1 d. savo atkuriamajame suvažiavime Lietuvos centro partija apsibrėžė kaip Sąjūdžio idėjai kurti nacionalinę valstybę ištikima politinė organizacija ir deklaravo tokias nekintamas savo mąstymo ir elgesio gaires: Lietuva – nepriklausoma demokratinė nacionalinė valstybė; Lietuvos teritorija nedalinama, jos žemė užsieniečiams neparduodama; Lietuvos piliečiai yra Lietuvos teritorijoje gyvenantys lietuvių kalbai, Lietuvos istorijai ir teritorijos gynimui ištikimi asmenys; Valstybė privalo disponuoti valstybiniu kapitalu teikiančiu socialinės saugos minimumus visiems piliečiams; jokių kvotų imigrantams; lietuviai kuria nacionalinę kultūrą, jie oriai ir teisingai elgiasi su visomis pasaulio tautomis ir valstybėmis ir to pat reikalauja iš kitų.

Kai Lietuvos centro partijai sakoma: ir kur jūs šiandien su savo principais be valdžios? – centristai atsako: O ką jūs su savo valdžia? Ne viską lemia valdžia. Tuo labiau – korupcinėje kultūroje gerai besijaučianti valdžia. Pabandykit mūsų idėjines nuostatas įsirašyti į savo programas jūs!

Kažkada mes buvome patikėję liberalizmo konstruktyvumu. Šiandien aiškiai matome, kad liberalizmas yra kelias į niekur – dvasinė ir fizinė anihiliacija. „Trečiasis kelias“ kaip liberalinė asociacija – būdas pratęsti partinę egzistenciją, o ne sutelkti jėgas tvarkyti valstybei, nes valstybė su savo žmonėmis reikalauja visai kitokių sprendimų, kurių jau ieško Europa, bet kol kas ne Lietuva.

Taip, esame ganėtinai vieniši. Nemanome, kad būsime ryžtingai paremti per Seimo rinkimus: visuomenė iš liberalizmo vaduojasi dar sunkiau negu politikai. Tačiau esama dalykų, kurie niekada neišduodami ir neparduodami. Mes liekame su jais.

Dėkodami už dėmesį Centro partijai (kurį galima laikyti ir noru kuo greičiau ją nutrinti nuo politinio lauko), mes sakome NE ne tik LiCS programinei platformai, siūlomai aljanso idėjine baze, bet ir liberalizmui kaip ideologinei doktrinai, nors ji vis dar dominuoja globalizaciniais „laisvosios rinkos“ pavidalais, nešdama naujas nelaimes žmonėms ir valstybėms.

Esame ir būsime su Lietuva Lietuvoje.