Manau, toks rinkos dėsniais grindžiamas palyginimas yra didžiausias komplimentas Lietuvos paveldosaugininkams, kurie, saugodami unikalų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kitų mūsų miestų vaizdą, dažnai konfliktuodami su naujųjų statybų organizatoriais, šitaip kelia tų naujųjų statybų vertę.
Reklama
Optimistinis paaiškinimas, esą tikroji architektūros vertė išaiškėja bent po šimto metų ir tik ateities kartos galės įvertinti vadinamųjų Vilniaus dangoraižių grožį, kelia rimtų abejonių. Nesu ekspertas, bet atrodo, kad didžiausias naujai renčiamų aukštųjų pastatų privalumas – juos po kokių penkiasdešimties metų bus galima nesunkiai nugriauti ir toje vietoje statyti naujus namus. Taip ir nesulaukus tinkamo vertinimo.
Toks naujųjų statybų laikinumas jokiu būdu nėra priekaištas architektams ar investuotojams. Tikrai geriau, kai iš anksto galvojama apie ateitį, būsimosioms kartoms nepaliekamos tokios uždelsto veikimo bombos, kaip blokiniai Žirmūnai ar Lazdynai. Naujosios architektūros pamatas yra mobilumas ir greitis, o ne pastovumas ir ilgaamžiškumas.
Atrastas naujas universalus ginklas, kuriuo galima spekuliuoti be galo. Svarbu surasti tikrą ar tariamą investuotoją, kuris pradės kelti neįgyvendinamus reikalavimus, o paskui teismui skųsti visus, kurie išsaugojo atsakomybės jausmą. Vilniaus centre, Sereikiškių parke, investicijos baigėsi iškirtus medžius. O kaip įsisavintos Europos Sąjungos lėšos Lietuvos Venecija vadinamame Minės kaime?
Širdies gilumoje mes visi puikiai suprantame, kas yra gera, o kas bloga. Net jeigu nedrįstame sau to prisipažinti. Ir čia dažnai sunku išvengti painaus klausimo: ar galima nedorais būdais siekti gerų tikslų?
Savotišką atsakymą mums pateikė Vilniaus meras Artūras Zuokas, pasėdėjęs ant šarvuočio, kol šis Gedimino prospekte traiškė esą neteisėtai pastatytą automobilį. Šis vaizdo klipas tikrai plačiai nuskambėjo pasaulyje. Panašiai kaip Bogotos universiteto rektoriaus Antano Mockaus plikas užpakalis, kurį jis kažkada parodė studentams. O paskui pasiteisino: „Kai pritrūksta žodžių, naujoviškas elgesys gali būti naudingas“. Vilniaus mero dėka mes tikrai išgarsėjome ir atsistojome beveik į vieną gretą su Boratu. Dabar jau nebereiks skųstis, kai filmuose lietuviai bus vaizduojami valgantys arklieną ar turintys kitų keistų įpročių.
O jeigu rimtai, nežinau, ar buvo galima surasti blogesnį laiką tokiai reklamai, kokią padarė A. Zuokas. Smurtą išaukštinusio norvegų nelaimėlio fone mes aiškinamės su Austrija dėl Lietuvai tokio skaudaus Michailo Golovatovo paleidimo. Ir Vienos biurokratams į rankas duodame tokį puikų argumentą: štai kaip lietuviai supranta teisingumą. Ar vardan vieno žmogaus nesuvaldomo noro išgarsėti mes neaukojame svarbiausių žmogiškųjų vertybių? Gal ne veltui Rusijos televizijos propagandinis kanalas „Russia Today“ su tokiu pasigardžiavimu garsina A. Zuoko klipą, pavadintą „Vilniaus vendeta: pamišęs meras šarvuočiu sutraiško stovintį automobilį“.
Ši istorija dar kartą patvirtina A. Zuoko neeilinį verslininko ir viešųjų ryšių organizatoriaus talentą. Ir vis galvoji, o kodėl jis neina į privatų verslą? Kodėl jam labiau patinka savivaldybės verslas? Nejaugi jis toks pelningas? Gal į šį klausimą padėtų atsakyti Visvaldas Matijošaitis, kuris buvo pasirengęs aukotis Kauno mero pareigų labui? O gal Viktoras Uspaskichas, kalbėjęs apie Europos Parlamento nario mandato iškeitimą į Vilniaus mero kėdę?
Nejau nieko neįpareigojančios galimybių studijos – metro, tramvajus, dviračių, Guggenheimo ar Ermitažo – yra tokios pelningos? Tiesa, už visus šiuos neįgyvendintus sumanymus dabar bus galima reikalauti kompensacijų. Tik neaišku, ar visada pavyks surasti kaltą departamentą. O gal savivaldybių verslas traukia tuo, kad čia nėra jokios verslo rizikos? Bet taip atrodo tik iš pirmo žvilgsnio. Teko girdėti apie merą, kuris kažkada persigandęs skubiai pabėgo į Lenkiją. Bet, kaip rodo santykių su Austrija patirtis, išimtys Europos arešto orderiui taikomos tik iki 2002 m.
Komentaras skambėjo per Lietuvos radiją.