Nesakau, kad man patinka oficialiosios Austrijos laikysena ar juo labiau Valdemaro Tomaševskio viražai, tačiau pirmiausiai Lietuvą gelbėti reikia ne nuo lenkų ar austrų, kurie iš esmės juk žiūri savų interesų, o nuo vietinių „abrozdėlių“ kvailumo. Šitie juk ir turėtų rūpintis būtent Lietuvos – mūsų visų – interesais, o tuo tarpu peza apie Europos Sąjungos direktyvas, bendra tvarka „pavarytas“ tiek airiams ir portugalams, tiek ir latviams bei lietuviams.
Tarp kitko, gera proga pastebėti, kad didelė dalis tų vadinamų direktyvų yra viso labo rekomendacijos, kaip tvarkytis savo šalių viduje, bet tai mūsų trenktuomenei (kitaip – elitui) per aukštos materijos. Jiems, matyt, reikia konkretesnių nurodymų, bent jau dėl to, kad žinotų, ką ir kaip pažeidinėti. Kitaip juk nemoka.
Taigi, vietoje to, kad pirštais badytume ką ne taip daro austrai ar lenkai (o tikriausiai ir dar bent kelios Europos valstybės), galėtume pažiūrėti, ką geriau galėtume padaryti mes patys.
Kiekvienas kovotojas žino, kad lemia ne ūgis, bet smūgis. Tai tiesa, tačiau fizika sako, jog smūgio stiprumas – tai masė, padauginta iš greičio kvadrato (e = mc2). Ką visa tai galėtų reikšti politiniame patiriamų akibrokštų kontekste?
Na, Lietuvos masė pasaulio galingųjų kontekste nėra didelė ir tą tenka pripažinti. Nesame nei didieji gamintojai, nei didieji inovatoriai, netgi ne didieji skolininkai (su tokiais irgi tektų labiau skaitytis, jei nenorima tiesiog nurašyti sukištų pinigų). Tuo tarpu Lietuvos skolos pasauliniu mastu nelabai ką ir reiškia – kitas klausimas, ką jos reiškia mums patiems, kai daugelis mieliau renkasi emigraciją, negu amžiną atidirbinėjimą už valstybines skolas. Dar mažiau reiškia mūsų prekybos balansas ar BVP.
Gali būti, kad visas Lietuvos reikšmingumas Vakarų geopolitiniame kontekste yra lygus mūsų pastangoms gadinti nervus Rusijai. Galbūt, kaip tik šiai misijai sustiprinti ir buvo į Vilnių atvažiavęs George’as W. Bush‘as. Juk ne šiaip sau ta lentelė ant Vilniaus rotušės skelbia, kas yra kieno priešas. Kaip bežiūrėtume, kol galvosime, kad kažkam kažkur mes esame labiau svarbūs, nei patys sau, tol ir toliau būsime mažyčiu pėstininku šachmatų lentoje, kurioje savo partijas žaidžia kiti.
Kas tie žaidėjai? Na, visų pirma, dabartiniai valdantieji – juk jie įsitvėrę valstybės vairo. Ir, žinoma, kuo puikiausiai supranta, kokius dividendus gauna, ieškodami Lietuvos priešų. Juk nuo seno žinoma, kad pavojaus – tiek tikro, tiek ir menamo – akivaizdoje žmonės mobilizuojasi aplink tuometinius valdovus. Matyt, tai veikia instinkto lygyje ir yra užkoduota prigimtyje – mat poveikio rezultatai visiškai vienodi nepriklausomai nei nuo valstybių vidinės sanklodos, nei nuo vykdomos politikos, nei nuo demokratijos lygio.
Taigi, šalį nuvaldžiusiems konservatoriams rasti priešų yra labai paranku. Dar, žiūrėk, ir pavaldyti antrą kadenciją šansų atsiras. Štai čia, net neturint didelės masės, imama didinti greitį, matyt tikintis, kad smūgis nuo to sustiprės. Bėda, kad vis šaukiant apie priešus, galiausiai aptalžomi savi.
Neprilygstamas priešų ieškotojas ir tikras konflikto genijus, kuriam lygaus Lietuvoje kažin ar beverta ieškoti, yra profesorius Vytautas Landsbergis. Neabejotinas idėjinis vadas, architektas ir ilgametis tiesioginis lyderis tos politinės jėgos, kuriai griauti visada sekėsi geriau, negu kurti, dabar vėl yra „ant bangos“ ir su jam būdingu patosu moko demokratijos tiek Europos Sąjungą, tiek ir amžinuosius savo priešus rusus. Na, o jei kam nors rusai yra nepakankamai priešai – tai jie tampa priešais pačiam profesoriui (jo leksikoje – Lietuvai).
Užduodami klausimą, ar Lietuva ir konservatoriai – tai vienas ir tas pat, rizikuojame būti apskelbti Tėvynės išdavikais ar bent jau politiniais nesubrendėliais. Nes profesorius taip labai myli Lietuvą, kad bet kas kitas gali tik juo sekti, o ne vadovautis savo galva ar juo labiau turėti kitokią nuomonę. Taip ir gyvename...
Tuo tarpu matydami šias kvailybes labiau į Vakarus gyvenantys europiečiai netrunka suprasti, su kuo turi reikalą. Na, o supratę net ir visiškai aiškiose situacijose renkasi tegu ir ne patį padoriausią, užtat pakankamai suprantamą sprendimą. Kam norisi atsidurti vienoje valtyje su agresyviu rėksniu, tik ir skubančiu prisidaryti priešų ir sukiršinti visus su visais? Juo labiau, kad ir tokios „politikos“ pasekmės aiškios.
Lietuvai – mums visiems – nuo to vien žala. Užtat konservatoriams – galimybė naudojantis priešo įvaizdžiu dar kartą mobilizuoti savo klusniuosius ir ištikimuosius rinkėjus, naudojantis šūkiu „Priešas puola“. Ką darys likusieji? Variantų ne taip ir daug – rinkti naujus lyderius arba emigruoti, kaip padarė jau trečdalis Lietuvos. Tik ar iš tiesų norime netekti Tėvynės vien dėl to, kad nesugebame pasipriešinti konservatoriams ir jų konflikto genijui?