Šiame straipsnyje norėčiau atkreipti dėmesį į vieną viešosiose diskusijose neišryškintą klausimą: ką Golovatovo paleidimo istorija gali pasakyti apie Europą ir mūsų Europos supratimą? Austrijos veiksmai ir lietuvių reakcija suteikia labai gerą progą apie tai pakalbėti, juolab, kad ši tema visą laiką buvo nebent tik akademinių tyrimų dalimi, nors turi tiesioginių sąsajų su valstybės užsienio ir saugumo politika.
Pradžiai supaprastintas kontekstas.
Lietuvos versija: Golovatovas yra vienas svarbiausių sausio 13 d. žudynių veikėjų, šturmo operacijos dalinio „Alfa“ vadovų, todėl kaltinamas karo nusikaltimu. Paleisdama Golovatovą Austrija pažeidė ne tik Europos arešto orderį, bet mažų mažiausiai pamynė Europos Sąjungos solidarumą ir bendras vertybes. Toks elgesys puikiai paaiškinamas mums gerai pažįstamu Rusijos imperiniu elgesiu spausti mažas šalis pirmiausia ekonominėmis priemonėmis (nafta, dujos). Lietuva padarė viską, ką reikia (generalinis prokuroras Darius Valys garantavo „ramia sąžine“ už orderio teisinį nepriekaištingumą). Austrija pataikavo Rusijai ir įžūliai pažeidė ES juridines taisykles, todėl turi būti nubausta europiniu lygmeniu.
Austrijos versija: Lietuvos diplomatijos elgesys ir Lietuvos viešoje erdvėje kilęs pasipiktinimas (little shitty country) yra sunkiai suvokiamas. Austrija yra suvereni valstybė, savo suverenumo dizpocijoje padariusi išlygą Europos arešto orderio institute (nepripažįsta orderio jurisdikcijos nusikaltimams iki 2002 metų). Taip pat, pati valstybė nustato įtariamų nusikaltimais asmenų sulaikymo terminus, ekstradicijos prašymų patikslinimo terminus ir daugybę kitų procesinių dalykų. (Įprasta praktika sulaikymo 48 ir daugiau valandų neturi reikšmingos įtakos nepriklausomoms teisėsaugos institucijos sprendimui, jeigu ši mano esant reikalui daryti kitaip). Galiausiai, sprendimą priėmė „nepriklausomos šalies nepriklausoma teisinė institucija“. Dėl ko visas šitas šurmulys?
Europos Sąjungos versija: formaliai Austrija nepažeidė ES teisės, taip pat savo šalies teisinių procedūrų (Europos teisingumo komisarės pozicijos chronologiškai ankstensė versija). Tačiau turint galvoje bendrus Europos bendradarbiavimo principus, Austrija neturi kuo didžiuotis, nes pasielgė nesolidariai su kita ES nare (chronologiškai vėlesnė versija). Iš kitų ES valstybių narių pozicijų galima išskirti Latvijos, Estijos, Lenkijos ir Čekijos palaikymą Lietuvos pozicijos. Kitų narių ir didžiųjų valstybių tyla greičiausiai reiškia poziciją, kad šie įvykiai yra dvišalių Austrijos ir Lietuvos santykių klausimas ir nėra reikalo pasisakyti. Tokios pozicijos laikosi ir Europos Komisija. Blogiausiu atveju, ši tyla taip pat gali reikšti nuomonę, kad Lietuva vėl įkyriai bruka Europai savo istorines traumas, norėdama savo problemas užkrauti Europos Sąjungai.
Vieną iš atsakymų gali pateikti skirtingų lietuvių ir europiečių kolektyvinių tapatybių analizė.
Europos integracijos studijose naudojama konstruktyvistinė teorija teigia, kad tautinės kolektyvinės tapatybės nulemia tam tikrą tautos, valstybės ir Europos suvokimą. Ir nuo to priklauso ne tik viešoji nuomonė ir piliečių preferencijos atitinkamuose balsavimuose-referendumuose, bet ir valstybės užsienio ir saugumo politika. Europiečių kolektyvinės tapatybės formavosi skirtingomis istorinėmis aplinkybėmis, skirtingomis ekonominėmis, geopolitinėmis, regioninėmis sąlygomis.
Europos Sąjunga nėra ta Europa, į kurią Lietuva nuolat istoriškai siekė grįžti
Turiu omenyje ne tai, kad Europa pasikeitė per tuos stojimo metus 1990-2004 m. Ir tikrai ne tai, kad Europa nusigręžė nuo savo šaknų ir pametė savo vertybes. Bet tai, kad Europa niekuomet nebuvo tokia, kokią Lietuva įsivaizdavo esant. Europos reprezentacija lietuvių kolektyvinėje tapatybėje nevisiškai atitinka pokario Europos integracijos realijas.
Lietuviams, kaip visoms sovietinės Rusijos terorą patyrusioms Centrinės Rytų Europos regiono tautoms, Europa reiškia nuo Antikos laikų susiformavusią civilizaciją, ginančią laisvę, demokratiją, esančią mažų tautų prieglobsčiu, taiką ir aukštus socialinės gerovės standartus pasiekusį regioną, klestinčios ekonomikos ir krikščioniškų vertybių suformuotą humanistinę kultūrą, saugumo ir gerovės zoną. Yra Europos civilizacijos klubas ir esame mes – gyvenantys paribio zonoje. Europa yra mūsų natūralūs istoriniai namai, o Rusija nuolat bando nuo jų mus atitraukti.
Šią Centrinės Rytų Europos tapatybę išsakė Milanas Kundera garsiojoje savo ese, paskelbtoje „New York Review of Books“ 1984 metais. Joje jis teigė, kad Centrinė Europa buvo pagrobta Rytų Europos (Rusijos) – atplėšta nuo jai giminingų vertybinių šaknų ir prievarta prišlieta prie svetimos Rytų Europos vertybinės erdvės, siejamos su autoritarizmu ir kolektyvizmu.
Šiuolaikiniai Europos tautų kolektyvinės atminties ir tapatybės tyrimai rodo, kad egzistuoja skirtumas tarp senųjų Europos Sąjungos valstybių ir naujųjų narių, įstojusių 2004 m. gegužės 1 d. Wilfriedas Spohnas šį skirtumą įvardija taip: senosios narės demonstruoja integracinį tapatumą, o naujosios Centrinės Rytų Europos šalys narės rodo civilizacinę Europos tapatybę. Pastarąją ką tik įvardijome, o štai integracinė tapatybė reiškia, kad senosios narės linkusios sieti save su Europa remdamosi ne istorine civilizacijos reprezentacija, bet daugiau konkrečia pokario integracijos patirtimi, konkrečiai – sėkminga ekonominio vystymosi ir socialinės gerovės kūrimo istorija. Joms Europos vienybė ir bendra tapatybė remiasi ne į bendrą istorinį Europos kultūros palikimą ar bendras vertybes, ir juolabiau ne į Europos–pavergtų tautų išvaduotojos įvaizdį.
Susidūrusios su nuosavu barbarizmu (fašizmu ir nacizmu) savo kieme, Europos integraciją pradėjusios tautos bendrą civilizaciją ir laisvę matuoja per patvarios taikos, saugumo, gerovės ir sienų griovimo parametrus, per konkrečias sėkmingo bendradarbiavimo politikas. Tuo tarpu Europos kaip istorinės civilizacijos, sukūrusios demokratijos standatus ir turinčios bendras kultūrines vertybes vizija buvo veiksminga mobilizuojantis pradėti pokario integraciją (Richardas Coudenhove-Kalergi paneuropizmo sąjūdis, Jeano Monnet, Konrado Adenauerio, Alcide’o De Gasperi idėjos), tačiau dabar egzistuoja, kaip rodo tyrimai (Cris Shore), daugiau Europos biurokratijos nuostatose. Jos aidus galima išgirsti ES užsienio politikoje ir „švelniosios galios“ doktrinoje. Tačiau viduje – vystant bendradarbiavimą – Europos šalys netraktuoja savęs per bendros Europos civilizacijos įvaizdį. Neatsitiktinai 1973 m. Kopenhagos deklaracijos dėl europinės tapatybės deklaratyvus turinys skirtas likusiam pasauliui, o ne orientuotas į konkrečias vidaus politikos inciatyvas.
Savo ruožtu, pokario Europos integracijos istorija davė daug naudingų pamokų, ko yra verta bendros Europos tapatybės ir civilizacijos idėja.
Bendra Europos tapatybė yra atskirų valstybių interesų įkaitė
Suvereni valstybė visą laiką laikė ir tebelaiko raktus savo rankose, nepaisant įspūdingo ir beprecedenčio viršvalstybinio bendradarbiavimo išvystymo. Per visą Europos integracijos istoriją iki šiol paraleliai egzsistuoja dvi alternatyvios politinės dinamikos: viršnacionalinio lygmens kūrimo (su bendros tapatybės idėja ir eurooptimizmu) ir sisteminio nacionalinių valstybių nenoro atiduoti gyvybiškai svarbias suverenumo politikos sritis europinėms institucijoms. Istoriškai galime rasti faktinių pavyzdžių iš abiejų integracijos dinamikų.
Tačiau austriškame Golovatovo fone nori nenori prisimeni tai, kad nacionalinė valstybė yra pakankamai savarankiška (įžūliai ir ciniškai) laviruoti tarp duoklės Europai („jokių europietiškų susitarimų nepažeidėm“) ir savo interesų (formaliai – šalis suvereni priimti neracionalius sulaikymo ir paleidimo terminus, realiai – būti sala dideliems Rusijos pinigams).
Prie Europos vieningumo mito demistifikavimo ir bendros tapatybės bejėgiškumo per pastaruosius 20 metų galima skaičiuoti: Bosnijos karą (kol europiečiai tarėsi, kaip čia civilizuotai pabarti serbus, Bosnijos serbai masiškai žudė musulmonus Srebrenicoje), karą Irake (Berlyno-Maskvos-Paryžiaus ašis), iš naujausių – Nordstream dujotiekį, „Mistral“ laivus, Libijos oro atakas... Visuose šiuose atvejuose Europa nekalbėjo ir nesielgė vienu balsu, Europos vertybių idėja buvo eilinį kartą sudaužyta į atskirų valstybių interesus. Ir tai nieko naujo nuo „tuščios kėdės“ krizės 1965 m. ir 8 deš. protekcionistinės (savanaudiškos) šalių narių politikos, kai užklupo pasaulinė ekonominė krizė, laikų. „Europa“ Vakaruose niekuomet nebuvo tuo, kuo ji buvo Centrinėje Rytų Europoje.
Lietuva – Europos sąžinės balsas?
Todėl Lietuvos įsivaizdavimas, kad Europa išduoda savo vertybes Europos yra priimamas ne kaip nemalonus Lietuvos balsas į Europos sąžinę, bet greičiau kaip erzinantis pretenzingumas – siekis savo siaurus nacionalinius interesus pakelti į Europos lygmenį. Europa senai išmoko žaisti dvigubą žaidimą, kuris jau tapo natūraliomis nerašytomis konvencijomis – Europos vienybė yra tada, kai sutariama dėl praktinės naudos visiems. O kai tenkinami visiškai suverenūs ir ypač didelės valstybės interesai – apie Europos vienybę yra švelniai ir korektiškai patylima. Ji tiesiog ne tam skirta. Geriausiu atveju pakeliama į techninį bendradarbiavimo lygmenį (irgi išbandytą priemonę), pvz., sudaryti darbo grupę ištirti incidentą.
Europai patogiau kalbėti ne sąžinės ir bendro solidarumo kalba, bet politinių inciatyvų kalba – siūlykite, kodėl ir kaip reikia institucionalizuoti vieną ar kitą politiką europiniu lygmeniu. Europa neleis apeliuoti į sąžinę (Lietuva liks nesuprasta ir izoliuota), nes bendrų Europos vertybių mitas senai pasitraukė į ideologijos sferą (naudojamas ES tarptautiniuose santykiuose su trečiosiomis šalimis) ir užleido vietą konkrečioms politinio bendradarbiavimo politikoms. Sąžinė čia nieko dėta.
Todėl Lietuvos apeliavimas virsta ne Europos sąžinės balsu, bet siaurų (vienos valstybės) nacionalistinių interesų gynimu. Europa mus mato kaip mažytę šalį, kuri eilinį kartą bando primesti Europai savo istorijos įvykių interpretaciją. Tuo metu kai Lietuva visiškai įsitikinusi apeliuoja į Europos bendras vertybes, Europa girdi senus Otto von Bismarcko žodžius: „aš nuolat girdžiu Europos vardą tuomet, kai viena valstybė negali pareikalauti kitos valstybės savo vardu“.
Ar Europa išdavė savo vertybes?
Europos elgesys greičiau atitinka natūralius politinės realybės dėsnius: kiek galima ir kur galima yra akcentuojamos žmogaus teisės ir demokratijos vertybės, tuo pat metu suvokiant galios svertų išsidėstymą ir nacionalinių interesų reikšmę. Todėl atsiranda mūsų požiūriu ribotai morali politika: viena ranka pabarama Kinija dėl žmogaus teisių padėties, kita ranka prekiaujama. Sekant aštrios vertybinės politikos standartais po žudynių Tianmenio aikštėje 1989m. visas demokratinis pasaulis turėjo nutraukti diplomatinius santykius su Kinija.
Tai nereiškia, kad Europa neturi sąžinės. Tai greičiau reiškia, mūsų patirtos istorinės skriaudos suformavo aštrią vertybinę sąmonę mūsų tapatybėje. Ji mums labai padėjo keliant Lietuvos ir Centrinės Rytų Europos laisvės klausimą, steigiant Helsinkio grupes, ideologiškai ardant Sovietų Sąjungą, keliant tautą į Sąjūdžio kovas ir galiausiai besąlygiškai apsisprendžiant dėl įstojimo į NATO ir ES. Ši tapatybė sukvietė žmones į Baltijos kelią ir prikėlė šio regiono tautas dainuojančiai revoliucijai.
Tačiau lygiai taip pat, mano nuomone, ji pradeda trukdyti veikiant jau ES viduje. Mums reikia transformuoti savo absoliučios moralinės sąmonės, universalaus teisingumo, vienintelės istorinės tiesos sampratą. Mums, lietuviams, (kaip ir estams), tai ypač sunku, kadangi trečdalis tautos nukentėjo nuo Rusijos represijų, o Europa to nesupranta. Ir kuo mes labiau dėl to pykstam, tuo labiau Europa (su intensyvia Rusijos pagalba) mus laiko siaurais kietakakčiais nacionalistais.
Du skirtingi istoriniai teisingumai
Europos nenorą suprasti mūsų tiesos geriau paaiškina ne teorija, kad Europa užmiršo savo vertybes ir taip veidmainiauja bei taiko dvigubus standartus (tai būtų mūsų tapatybės projekcija į Europą). Bet kita teorija (randama, kad ir Jeilio universiteto profesoriaus Borido Kapustino idėjose) – teigianti, kad moraliniai standartai susiformuoja tam tikrose istorinėse ir politinėse aplinkybėse bei patirtyse. Tai, kas dažnai suprantama kaip universali istorinė tiesa, iš tikrųjų gali būti sudėtingesnių, kompleksiškesnių politinių aplinkybių tik viena iš pusių.
Žinau konkrečių pavyzdžių, kai net akademinio pasaulio atstovai nesuvokia mūsų ir Rusijos santykių subtilumo ir laiko mus nacionalistais. Man pačiam teko klausytis Insbruko universitete Austrijos profesoriaus, ten laikomo Rusijos specialistu, paskaitos. Buvau pašiurpęs, išgirdęs, kaip yra aiškinama, kad Vakarams sunku bendrauti su Rusija, kadangi mes (Vakarai) negerbiame Rusijos nubraižytų raudonų linijų. Jei Rusija pasakė, kad artimasis užsienis yra jos įtakos sfera, reiškia Vakarai turi gerbti tai ir tuomet bus lengviau kalbėtis su rusais. Supykęs uždaviau jam klausimą, ar profesorius pats norėtų gyventi už rusų nubrėžtos raudonos linijos ir kas apskritai suteikia teisę braižyti linijas...
Mes turime suprasti Europos kurtumą ir nesuvesti visko į veidmanystę ar vertybių nebuvimą. Ir mes jo neįveiksime, apeliuodami į bendrą Europos vienybę ir sąžinę. Greičiau nepriklausomybės aukas įprasminsime ir savo istorinę tiesą geriau apginsime ne vienakryptiškai keldami triukšmą ir taip Europoje varydami save į kampą (Lietuva nuo seno garsėja savo „vieno klausimo užsienio politika“), bet efektyviai įsikorporuodami į Vakarų ekonomines struktūras – bene vienintelį realų saugumo nuo Rusijos instrumentą. Nuo civilizacinio Europos tapatumo mes turim pereiti prie integracinės Europos tapatybės. Tai yra, išmokti naudotis ES instrumentais burti koalicijas, partnerius ir kurti savo sėkmės istoriją. Ne grįžti į Europą, bet veikti kaip europiečiai. Mūsų „nacionalizmą“ supranta tik nedidelė dalis Vakarų inteligentų. Informuoti Europą apie tokią Rusiją, kokią mes pažįstame – tai yra Sizifo darbas, nors neišvengiamai būtinas.
Mūsų Europos įvaizdžio politinės pasekmės
Su viena pasekme Lietuvos užsienio politika susiduria jau kurį laiką. Minėta „vieno klausimo politika“ Lietuvą ilgam susiejo su siauro nacionalizmo įvaizdžiu. Turbūt blogiausia ką Lietuva, vedama pokolojinių traumų, gali padaryti diplomatijoje, tai susikurti tikslingo Vakarų ir Rusijos kiršinimo etiketę. Rusiją jau senai išnaudoja Europos ir Lietuvos tapatybių neatitikimą ir stengiasi vakariečiams pirštu parodyti, kas trukdo bendadarbiauti seniems partneriams (rusams ir europiečiams).
Išsišokėliai lietuviai jau senai nustumti į periferiją (iš ten jie nesenai ir atėjo), kaip stabdys kurti geriems ES ir Rusijos santykiams. Rusija juk senai įpratusi žaisti globalų žaidimą, o mūsų Centrinės Rytų Europos tapatybė yra tiesiog apžaidžiama. Palyginkite Rusijos ambasadoriaus Austrijoje formuojamą politinį žodyną po Golovatovo paleidimo: „Austrija laikėsi civilizuotų europietiškų normų, o štai Lietuva barbariškai perša kažkokias savas vienašališkas istorinių įvykių interpretacijas“.
Būtent siekis atkreipti Vakarų dėmesį į Rusijos grėsmę lėmė bene didžiausią „kalbinį liapsusą“ šiuolaikinėje Lietuvos užsienio politikoje – šaltojo karo tarp JAV ir Rusijos idėjos pristatymas tarptautinėje erdvėje 2008 m. pradžioje. Tuometinė JAV valstybės sekretorė Condoleezza Rice jau visai nediplomatiškai tuomet tiesiog liepė liautis kalbėti apie Šaltąjį karą. Kodėl? Todėl, kad mūsų požiūris iš Centrinės Rytų Europos kiemo į Šaltąjį karą nesutampa su JAV požiūriu.
Kad ir kiek dabar atšaltų JAV ir Rusijos santykiai, jie nepasiekia tos kritinės branduolinio karo grėsmės ribos, ties kuria gyveno amerikiečiai. To dviejų sistemų pasaulinio konflikto nė iš tolo neprimena šiuolaikiniai valstybių santykiai, kad ir kokie šalti jie būtų. Lietuvos bandymas primesti savo koncepciją pasirodė esantis visiškai neadekvatus amerikiečių šaltojo karo patirčiai. Mūsų vizija pasirodė esanti iš „vietinio kiemo“, padiktuota vietinės tapatybės ir vietinių reprezentacijų.
Kita politinė pasekmė gali būti ta, kad mūsų turimo Europos įvaizdžio ir iš Europos Sąjungos ateinančios politikos neatitikimas gali formuoti palankų klimatą dešiniajam ekstremizmui Lietuvoje. Mes tikėjomės laisvės, saugumo ir gerovės užtikrinimo, o čia matome, kad ateina reikalavimai gerbti gėjų teises, skatinti toleranciją (radikalai tai supranta kaip nacionalinės kultūros išsižadėjimą), pataikavimas galingiesiems (Vokietijos ir Rusijos flirtas dėl dujų), nesugebėjimas apginti mus nuo akivaizdaus tyčiojimosi iš mūsų laisvės kovos (Austrijos Golovatovo paleidimas).
Kol siekėme įstoti į ES, valstybės saugumo ir gerovės poreikiai euroskeptikus Lietuvoje nustūmė į marginalijas. Jų argumentai buvo tiesiog juokingi, palyginus su alternatyva likti Rusijos glėbyje. Dabar Lietuvos visuomenė pradeda susidurti ne su įsivaizduojama „civilizuota Europa“, bet su konkrečiomis politinėmis nuostatomis ir standartais, valstybių elgesiu Lietuvos atžvilgiu. Europa iš siekiamybės pamažu virsta tam tikra privalomybe ir Europoje egzistuojančios politinės ir socialinės realijos (su kuriomis jau yra susigyvenusi senoji Europa) gali duoti bent jau ideologinio peno kraštutiniams nacionalistams, antiglobalistams, radikaliems tautiškumo sergėtojams.
Kaip mes suderinsime „mūsų civilizuotos demokratinės Europos“ viziją su realia Europos šalių politika, kurios repertuare ne vien tik demokratijos ir žmogaus teisių politika, bet ir rusiškos dujos?
Autorius yra socialinių mokslų daktaras, Vytauto Didžiojo universitetas