Panašių žvilgsnių naujausioje Lietuvos istorijoje matėme ne vieną. Akivaizdžiausias tokio požiūrio pavyzdys – Valdovų rūmai. Pagrindinis argumentas jų statybai buvo toks: kadangi rūmai kažkada PRAEITYJE stovėjo, juos reikia atstatyti, jie turi IŠLIKTI. Kad šie rūmai tapo paminklu tuščiam pinigų švaistymui, pridengtam patriotizmo etikete, elementarios istorinės logikos neigimui, Vilniaus urbanistikos darkymui, tuščioms pastato paskirties fantazijoms, degančių miesto ir valstybės problemų ignoravimui, paaiškėjo pagaliau jau visiems, bent kiek užmetantiems žvilgsnį į šį griozdišką ir absoliučiai nepriimtiną prielipą prie Liudviko Stuokos-Gucevičiaus šedevro.
Dar vienas, vos tik pradėtas įgyvendinti „išlikimo“ šedevras yra „Rail Baltica“. Štai kas rašoma viename iš aiškinamųjų raštų, „pateisinančių“ šio ruožo statybą: „Norint, kad susisiekimas geležinkeliu šiaurės–pietų kryptimi IŠLIKTŲ realiu artimiausiu ar vidutinės trukmės laikotarpiu, rekomenduojama investuoti į projekto „Rail Baltica“ įgyvendinimą kaip galima greičiau“. Bėda ta, kad jokio realaus judėjimo geležinkeliu minėta kryptimi dabar iš esmės nėra, taigi nėra net kam išlikti.
Betgi grįžkime į atomines lankas. Visagino AE statymo principas juk yra toks pat: kadangi atominė elektrinė BUVO, TODĖL ji turi IŠLIKTI. Apie tai, kad per paskutinius dešimtmečius pasikeitė visos aplinkybės, kurios lėmė anų laikų Ignalinos AE statybą, įvyko milžiniški pasaulio energetikos pokyčiai, valstybės vyrai ir moterys kažkodėl nutyli. O padėtis dabar skiriasi iš esmės.
Kalbos apie branduolinių elektrinių saugumą ir patikimumą po Černobylio ir Fukušimos subyrėjo kaip kortų namelis. Fukušima tapo nuosprendžiu atominei energetikai, vietoje reklamuojamo atominio renesanso prasidėjo niūri realybė. Reikalingo tokių elektrinių saugumo lygio tiesiog iš principo neįmanoma pasiekti, nebent tokios elektrinės būtų įrengtos kokį puskilometrį po žeme.
Amerikoje išėjo knygelė „Branduolinės elektrinės kaip ginklas priešui“ (Nuclear Power Plants As Weapons For the Enemy). Ten apskaičiuota, kad rimtesnės avarijos atominėje kaina – per 100 mlrd. dolerių. Taigi nereikia jokių atominių bombų, užtenka trinktelėti atominei elektrinei. Kaip ten su Iranu – neturime problemų, kol kas draugystė?..
O gal atominės – geras verslas? Tai kad ne. Tai labai brangus elektros gaminimo būdas. „EIA Annual Energy Outlook 2011“ duomenimis 2016 metais megavatvalandės kaina JAV naujuose generavimo šaltiniuose kainuos: branduolinėse elektrinėse – 114 USD, biomasės – 112, geoterminėse – 102, vėjo – 97, hidro – 86 dolerius. Europoje kainos irgi panašios. Nemanykime, kad pusiau amerikietiškos „Hitachi-GE Nuclear Energy“ gaminama energija Lietuvoje bus pigesnė už numatomą 1916 m. Amerikos kainą. Taigi judame pačios brangiausios energijos link, kas ją pirks?
Atominė energetika duoda apie 6 proc. pasaulio energijos. Nuo 2006 m. absoliutus atominės energetikos dydis krenta, o po Fukušimos ir jos nulemtos ne vienos Europos atominės elektrinės uždarymo - dar labiau kris. Tarp priežasčių, kodėl tai vyksta, yra ir ta, kad žmonija pagaliau suprato, kad atominė industrija yra vienintelė, kuri palieka ilgalaikes – tūkstančiams metų - radioaktyvias atliekas, su kuriomis niekas nežino ką daryti. Viena karta pasinaudoja pigia elektra savo gerovei kurti, bet ateinančios kartos šimtus metų turės srėbti to pigumo padarinius. Ar tai žmogiška?
Beje, visose atominių statybų sąmatose atliekų saugojimas paprastai neskaičiuojamas. Ir kaip galima jį apskaičiuoti, jeigu atliekas reikės saugoti tūkstančius metų? Žinoma, galima, taip sakant, nusispjaut ir palikti tą problemą ateities kartoms - po mūsų tebūnie nors ir tvanas... Toks požiūris, aišku, kad nesuderinamas su civilizuotos žmonijos gyvensena.
Tačiau nereikia lėkti šimtmečius į priekį. Sustabdžius Ignalinos atominę ir netgi pasirinkus „greitąjį“ jos uždarymo planą, ten kelis dešimtmečius kasmet bus pumpuojami šimtai milijonų litų, dirbs keli tūkstančiai darbuotojų, šis skaičius po truputį mažės, bet anaiptol ne drastiškai. Įvairiais skaičiavimais, kurie skiriasi net milijardais, IAE uždarymo procesui iki 2030 metų reikės skirti 3 mlrd. eurų, kitais duomenimis 3,7 mlrd. eurų, o Seimo nario Andriaus Šedžiaus lūpos ištarė net 10 mlrd. eurų sumą.
Ir dar: alternatyvios energetikos jėgainė atsiperka per 10-15 metų, atominė – per 25-28, bet tik palankiomis sąlygomis. Alternatyvios energetikos (pvz., vėjo ar saulės) veiklos netolygumą galima išspręsti, atominių atliekų problemos – ne. Rizika: kuro išsilydymas reaktoriuose buvo skaičiuojamas kaip galimas kartą per 1000 metų, bet tai jau įvyko Fukušimoje.
Vokietijai išjungus aštuonis reaktorius jokios energetikos krizės neatsitiko, ji net liko energijos eksportuotoja. 2020 m. Vokietija dar 20 proc. sumažins pirminį naudojimą, o vien tik 2010 m. čia įvesta tiek saulės baterijų galingumų, kiek 2011 m. išjungta atominių. 2008 m. pasaulio šalių investicijos į atsinaujinančios energetikos šaltinius viršijo investicijas į anglies, dujų ir atomines, o 2010 m. atsinaujinančių šaltinių energija jau viršijo pasaulio atominių galingumą.
ES anksčiau kalbėjo, kad 2020 m. šalyse-narėse turės būti 20 proc. atsinaujinančios energetikos, dabar jau užsimena ir apie 30 proc. Šio reikalavimo neįvykdžiusioms šalims, suprantama, ir Lietuvai, grės milijardinės baudos. Tikėkimės, kad jų nesulauksime, nes prezidentė Dalia Grybauskaitė, šią gegužę pasirašydama Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymą, prasitarė apie „ambicingą tikslą - iki 2020 m. pasiekti, kad bent 23 proc. vartojamos energijos būtų gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių“. Dar didesnių ambicijų ką tik pareiškė VKEKK pirmininkė Diana Korsakaitė, anot jos, „esame preliminariai paskaičiavę, kad iki 2020 m., maždaug 40 proc. viso suvartojamos energijos kiekio būtų gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių“. Paėmę šių dviejų ponių duomenų vidurkį, kaip tik ir gausime tą 30 procentų...
O vis dėlto, kiek mums reikia tos elektros ir kiek mes galime pagaminti? Akademiko Jurgio Vilemo duomenimis, Lietuvos elektrinės gali generuoti (su Kruonio HAE) 2822 MW galią, o kitąmet su naujuoju Elektrėnų bloku dar 450 MW didesnę. Maksimalus mūsų šalies galios poreikis 2010 m. pradžioje buvo 1900 MW, 2015 m. galbūt (bet tik galbūt, nes nuo 2009 m. poreikis ne didėja, bet mažėja) bus 2100 MW.
Taigi elektros turime tikrai su labai dideliais kaupais. Beje, Elektrėnų elektrinė dabar ilsisi, nes elektros beveik dvigubai pigiau galime nusipirkti iš gretimų šalių. Bet kur garantija, kad pasistačius atominę mes irgi nepirksime pigesnės iš kaimynų? Ir ar japonai neprieštaraus prieš tokius pirkinius?
Akademikas kritikuoja ir mitą, kad atominė elektra yra labai pigi, ji tokia būtų, bet tik jeigu ją kas nors imtų ir padovanotų, t.y. už dyką pastatytų. Deja, taip nebus, todėl tenka naudoti politinius argumentus vietoje ekonominių, propaguoti mažos valstybės norą atrodyti didele ir reikšminga, galų gale tėkšti ir politinio populizmo kortą.
Koks galėtų būti artimiausių metų Lietuvos energetinis scenarijus? Iki 2013 metų, J.Vilemo siūlymais, nieko ypatingo net nereikėtų daryti, išskyrus intensyvią alternatyvios energetikos plėtrą. Nuo 2013 m. reikėtų pradėti eksploatuoti naująjį pigios elektros Elektrėnų bloką ir tuo pačiu sumažinti importą, 2015-16 metais susijungti energetikos tiltu su Švedija ir Lenkija, o vėjo elektrinių galią padidinti iki 500 MW, rekonstruoti bent vieną didelę šiluminę elektrinę į garų ir dujų ciklo, plėsti biokuro energetiką. Ir tik apie 2020 metus, įvertinus naująją energetikos situaciją (o ji reikšmingai skirsis nuo šiandieninės), turint tvirtą visų rūšių energetikos pagrindą, galbūt pagalvoti ir apie atominę, bet jei tai ekonomiškai apsimokės ir bus pakankamos garantijos jos saugumui.
Lietuvai tapus viena iš žaliosios energetikos lyderių Europoje, jos prestižas, politinis ir ekonominis svoris reikšmingai pakiltų. Pavyzdžiui, jeigu įvažiavus iš rytų pusės į Lietuvą, ant Medininkų kalvų, o jei iš pietų – ant Vištyčio kalvų keliautoją pasitiktų besisukantys vėjo elektrinių sparnai, aišku, kad jie pristatytų mūsų kraštą kur kas geriau nei ilgos kalbos apie mūsų didvyrišką praeitį ir norus IŠLIKTI.
Šių metų pradžioje Amerikos prezidentas Barackas Obama pasakė: „šalis, kuri pirmauja švarioje energetikoje, pirmaus ir XXI amžiaus pasaulio ekonomikoje“. Paklausykime protingo žmogaus. Mums, žinoma, nereikia pasaulio ekonomikos platybių, užteks nors šio Baltijos kranto regiono. Imkime ir nors čia parodykime Lietuvos – į ateitį, o ne į praeitį žiūrinčios šalies pavyzdį.