Pagrindiniai žmogaus poreikiai yra turėti maisto, pastogę, jaustis saugiam. Juos patenkinti lengviau pasiturintiems. Bet turtas panašus į sveikatą: jos nebuvimas gali sukelti kančių, tačiau jei žmogus sveikas, tai nereiškia, kad jis jau laimingas.

Žurnalas „Forbes“, apklausęs turtingiausių amerikiečių grupės atstovus, konstatavo, kad šie jaučiasi tik truputį laimingesni nei kiti jų tėvynainiai. Vadinamasis laimės indekso pasiskirstymas šioje šalyje per daugiau nei tris dešimtmečius beveik nepasikeitė: 1975 metais laimingais save laikė 32 proc. amerikiečių, o šiuo metu laimingais save vadina vos daugiau nei trečdalis amerikiečių. Nors per tuos metus JAV gyventojų gerovė, vertinant pagal pajamas, pastebimai išaugo.

Realios žmonių pajamos po Antrojo pasaulinio karo kelis kartus padidėjo ir Europoje, tačiau ir tų šalių visuomenėse žmonių, teigiančių, kad jie yra laimingi, skaičius irgi padidėjo mažiau nei jų turtas. Tarptautinės apklausos, kurių metu buvo siekiama sužinoti subjektyvų savo laimės įvertinimą, atskleidė, kad žmonių, kurie laiko save laimingais, proporcijos turtingose šalyse beveik nekinta.

„Daugiau pinigų – tiek pat laimės“ paradoksą imta nagrinėti dar praėjusio amžiaus aštuntojo dešimtmečio viduryje, todėl šiandieną jau turime moksliškai pagrįstų siūlymų, kaip pasigauti „laimės paukštį“.

Politikos tikslas - laimė

Himalajuose, šalia Indijos, yra nedidelė Butano valstybė. Dėl skurdo, didelio neraštingumo ir mirtingumo iki praeito amžiaus 8-ojo dešimtmečio ji nuolat atsidurdavo tarp labiausiai atsilikusių šalių.

1972 metais į ją atkreipė dėmesį politologai, sociologai bei ekonomistai ir pradėjo minėti kaip šalį, kurioje priimami egzotiški sprendimai. Mat naujasis Butano karalius Jigme Singye Wanchuk pareiškė, kad BNL (bendroji nacionalinė laimė), o ne BVP yra pagrindinis kriterijus, vertinant valstybės pažangą. Kalbėdamas apie Butano plėtros planus, jis sakė: „Jeigu plano įgyvendinimo pabaigoje mūsų žmonės nebus laimingesni, nei jie buvo anksčiau, turėsime pripažinti, kad mūsų planas nepavyko“.

Bendrajai nacionalinėi laimei kurti buvo numatyti keli svarbiausi uždaviniai.

Kokybiško valdymo ir demokratijos sukūrimas. Nors dauguma Butano piliečių pasisakė už neribotą monarchiją, vis dėlto vadovaujantis nuostata, kad savivalda ir demokratija yra patikimesnės ilgalaikės laimės prielaidos, buvo priimta nauja konstitucija ir įvyko pirmieji rinkimai.

Stabili ir teisinga socialinė ir ekonominė plėtra. Ekonomikos augimą bando skatinti visos vyriausybės. Ne visoms tai pavyksta. Neriboto augimo nuostata ypač patraukli atsilikusiose šalyse. Butano vyriausybė, kad išlaikytų stabilesnę plėtrą, sąmoningai susilaikė nuo maksimaliai greito augimo. Idėja, kad šios plėtros teikiama nauda, turėtų būti dalijamasi teisingai, nors ir negali būti vienareikšmiškai suprantama, bet bent jau skatino daugiau investuoti į švietimą ir sveikatos apsaugą.

Aplinkos apsauga. Butane laikomasi nuostatos, kad ekonomikos augimas yra mažiau svarbus nei gamtos apsauga. Pavyzdžiui, plastikiniai maišeliai yra uždrausti; siekiama, kad 60 procentų šalies ploto užimtų miškai.

Bendruomeniškumo ir nacionalinio savitumo saugojimas. Manoma, kad laimingas žmogus jaučia priklausomybę bendruomenei. Todėl valstybės uždavinys ne tik išsaugoti Butano tradicinę kultūrą, bet ir skatinti savanorystę, bendradarbiavimą ir harmoningą pusiausvyrą tarp šeimos, darbo ir laisvalaikio.

Išvardytos svarbiausios laimingos visuomenės kūrimo kryptys susietos 72 rodikliais, pagal kuriuos vertinami pareigūnų veiklos rezultatai. Atrodo, Butano pasirinktas kelias – kurti laimingą visuomenę – yra sėkmingas. Vidutinė gyvenimo trukmė per kelis dešimtmečius išaugo nuo 43 iki 66 metų. Gyventojų raštingumas – nuo 10 iki 70 proc. Netgi BVP, kuriuo tarsi nesirūpinta, pastebimai padidėjo.

Butanas yra kol kas vienintelė šalis, paskelbusi žmonių laimę svarbiausiu politikos tikslu. Tačiau felicitarinės (felicitas – lot. laimė) politikos idėja turi netrumpą istoriją. Apie laimę, kaip viešosios politikos tikslą, pradėta kalbėti dar XVIII amžiuje. Prancūzijos respublikos konstitucijoje buvo įrašyta, kad visuomenės tikslas yra bendroji laimė. Liberalus anglų filosofas J. Benthamas teigė, kad svarbiausias vyriausybės tikslas – užtikrinti didžiausią laimę didžiausiam žmonių skaičiui.

Laimingos visuomenės idėja nesvetima ir XXI a. politikams. Didžiosios Britanijos premjeras, konservatorių partijos lyderis D. Cameronas yra pareiškęs: „turime galvoti ne tik apie tai, kaip gerai būtų „įdėti“ pinigų žmonėms į kišenes, bet taip pat, kaip įleisti džiaugsmo į žmonių širdis“. Jis teigė: „Mes ir toliau matuosime BVP, kaip tai darėme iki šiol. Bet atėjo laikas pripažinti, kad vien žvelgiant į šį ekonominį indeksą negalima susidaryti išsamaus vaizdo apie šalies pažangą. Naujas indeksas (laimės indeksas) mums turėtų padėti bent jau bendrais bruožais nustatyti, ar gyvenimas gerėja. Tai leistų valdžiai investuoti į tas sritis, kuriose galima pasiekti žmonėms svarbios pažangos”.

Nuo D.Camerono neatsilieka Prancūzijos prezidentas N. Sarkozy. Jis pavedė keletui žymių ekonomistų parengti kriterijus, kuriais remiantis būtų galima įvertinti piliečių laimę.

Drauge su Europa ar savame darželyje?

Laimigos visuomenės idėja vis populiarėesnės ES. Antai Europos Komisija, šalia BVP, siūlo nustatyti daugiau visapusių rodiklių, kurie suteiktų patikimesnių žinių apie piliečių gyvenimą ir praverstų tiek viešose diskusijose, tiek formuojant politiką. Komisija siūlo susieti BVP su aplinkos apsaugos ir socialiniais rodikliais. Vienu iš rodiklių, galinčių padėti siekti pažangos kintančiame pasaulyje, EK nuomone, yra gyvenimo kokybės ir gerovės vertinimas. O jį atliekant derėtų analizuoti ne tik gyventojų pajamas, bet ir jiems teikiamas viešąsias paslaugas, jų sveikatą ir laisvalaikį, aplinkos švarą.

Ar šios nuostatos artimos Lietuvos politikams? Savivaldybių rinkimai parodė, kad daug jų įsivaizduoja žiną, ko trūksta žmonėms. Arti ketvirčio tūkstančio kandidatų į savivaldybes buvo supažindinti su „laimės ekonomikos“ idėjomis. Jiems taip pat užduotas klausimas, ar visuomenės laimės tyrimai yra naudingas ir prasmingas veiksmas, ar tai bereikalingas mokesčių mokėtojų pinigų švaistymas. Apie 70 proc. manė, kad tokiais „niekais“, kaip piliečių laimingumo įvertinimas, gali užsiimti pertekliuje gyvenantys vakariečiai.

Kad žengtume koja kojon su jais pateikiau siūlymus dėl Lietuvos Respublikos Statistikos įstatymo pakeitimų. Pataisų tikslas – papildyti oficialiosios statistikos sąvoką numatant, kad ji apima ir statistinių duomenų apie gyvenimo kokybę rinkimą, tvarkymą ir skelbimą.

Piliečių požiūris

Visuomenės problemas galima aiškinti remiantis skaičiais, teorijomis ir faktų analize. Galima pasiremti ir asmeniniais įspūdžiais.

Seimo narys nuolat susitinka su įvairiomis žmonių grupėmis. Keliuose tokiuose susitikimuose apie du šimtus jo dalyvių paklausiau, ką jie žino apie felicitarinę politiką. Niekas nieko nežinojo. Kai kurie leido suprasti, kad nedera klausinėti apie tarptautinių žodžių reikšmes, nors demografinė ar socialinė politika (o tai irgi žodžiai iš tarptautinių terminų žodyno) visiems buvo girdėti. Jeigu ne vienas filosofijos doktorantas, kuris žinojo ir dar įdomesnių terminų, būtų galima tvirtinti, kad laimės politika ura Lietuvoje visiškai negirdėtas dalykas.

Pokalbiai apie laimės politikos turinį, jos esmę – nemažiau pamokantys.

Pasakojimas apie Butaną visiems patinka, bet daugmaž vieningai sutariama, kad rūpintis visuomenės laimę gali tik rytiečiai budistai iš atsilikusių šalių. Lietuva, aišku, nėra nei budistų šalis, nei labai atsilikusi.

Pasakojimas apie turtingose Vakarų šalyse plintančias laimės ekonomikos idėjas irgi visiems patinka. Sutariama, kad tai gali sau leisti turtingi vakariečiai. Lietuva, aišku, nėra nei turtinga, nei Vakarų šalis.

Išvada irgi aiški – jeigu piliečiai nesusimąsto apie laimingos visuomenės galimybę, jei politikams laimės tyrimai, kurie leistų motyvuotai keisti politiką, – niekam nereikalingi ES pramanai, veikiausiai laimės dar teks palaukti.