Lietuvos pastangos apsigaubti teisuolio skraiste ir pasiskelbti Europos sąžine nesulaukė pritarimo. Daugelis kitų šalių buvo labiau linkusios pastebėti Lietuvos nenuoseklumus. Prieš kelias dienas Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis suabejojo, ar Lietuva iš tiesų baiminasi Maskvos, jeigu gynybai skiriama perpus mažiau negu reikalauja NATO standartai. Pasak Sikorskio, Lenkija supranta, kad ji yra NATO pasienio šalis, todėl gynybai skiria 1,95 proc. BVP, nors Lietuva tenkinasi 0,88 proc.
Priešinimasis dujotiekiui „Nordstream“ yra kitas nenuoseklumo pavyzdys. Lietuva retoriškai klausė, ar Europa rinksis vertybes ar vamzdynus, bet Vilnius iš esmės nesipriešino vamzdynams, nes norėjo, kad nafta būtų tiekiama į Mažeikius per „Družbą“ , o „Nordstream“ būtų tiesiamas per Lietuvos teritoriją. Blogi buvo tik tie vamzdynai, kurie apėjo Lietuvos teritoriją. Tai neliko nepastebėta. Vokietijos aplinkos apsaugos ministras Jürgenas Trittinas laiške tuometiniam deputatui Audroniui Ažubaliui paklausė, kodėl Vokietijos gyventojai turėtų brangiau mokėti už dujas, kad Lietuva galėtų uždirbti pinigo dėl jų transportavimo per Lietuvą.
Kilus Michailo Golovatavo incidentui, savaitraščio „Economist“ žurnalistas ir Lietuvos draugas Edwardas Lucasas klausė, „ar Lietuva dėl atsiskyrėliškos užsienio politikos nesumažino savo galimybių sėkmingai sukelti triukšmo Europos institucijose dėl šios problemos?“. Į savo paties klausimą žurnalistas neatsakė, nors vien klausimo iškėlimas suponuoja teigiamą atsakymą.
Lietuva turi kuo skųstis. Austrija elgėsi nesolidariai, ko gero, pažeisdama savo skelbiamas vertybes. Išskyrus keletą kovingų pasisakymų incidento pradžioje, Lietuva reagavo santūriai. Toną nustatė prezidentė Dalia Grybauskaitė savo interviu su Austrijos žiniasklaida praeitą savaitę. Antradienį ji kalbėjo itin nuosaikiai, pabrėždama, kad „ne apie atsiprašymus eina kalba. Europa turi suprasti, kas vyksta, kas įvyko ir imtis visų priemonių, kad įtariamieji, padarę nusikaltimus, ypač žmoniškumui, ar jų atžvilgiu esant Europos arešto orderiui, negalėtų laisvai judėti Europoje“. Ne tik Austrija, bet ir daugelis Europos valstybių yra aplaidžiai tolerantiškos tokiems asmenims. „Todėl Lietuva sieks, kad tai būtų įvertinta europiniu lygiu, ir būtų imtasi priemonių, kad taip laisvai tokie žmonės negalėtų judėti.“
Austrijos elgesys sukėlė pasipiktinimo bangą Lietuvoje. D. Grybauskaitė ir kiti politikai nepasidavė populizmui, nesistengė surinktų rinkėjų balų, vaizduodamiesi nepakeičiamais ir bebaimiais Lietuvos interesų gynėjais. Santūrumas pagirtinas dar ir dėl to, kad vis labiau įsisąmoninama, jog Austrija pasielgė negražiai.
Net Europos teisingumo komisarė Viviane Reding, kuri iš pradžių pasakė, jog ES teisės požiūriu Austrija turėjusi teisę paleisti Golovatovą, antradienį aiškino esanti labai nusivylusi Austrijos elgesiu. Lietuva turbūt niekada neturėjo geresnės progos pliekti neva Rusijai pataikaujančias ir vertybes neigiančias Europos šalis.
Ne visi bus patenkinti Lietuvos politikos santūrumu. Kai kurie apžvalgininkai aiškina, kad „drąsesnių“ vertinimų, „tvirtų“ pasisakymų ir „patriotinės retorikos“ oponentai yra bailiai ir pseudopatriotai. Atseit, reikia tvoti iš peties.
Kiekvienas turi teisę į savo nuomonę, bet neturėtume savęs apgaudinėti. Nereikia jokios drąsos griežtai kritikuoti Rusiją, juolab Austriją ar ES senbuves, nes savo retorika politikai mažai kuo rizikuoja, tikrai nei savo gyvybe, nei areštu, nei darbo ar pragyvenimo šaltiniu. Tai dar labiau galioja žurnalistams ir apžvalgininkams, kurie savo „drąsa“ veikiau laimi skaitytojų pritarimą. Tikiu, jog praėjo arba greit praeis laikai, kai didžiausi rėksniai laikomi tauriausiais patriotais.
Užsienio politikoje negalima atsisakyti principų ir vertybių, bet ne taip dažnai jiems metami iššūkiai. Kasdieninėje veikloje politikai ieško veiksmingiausių priemonių tikslui įgyvendinti, o kadangi kalbėjimas sudaro didelę diplomatijos dalį, ieškoma tinkamiausių žodžių. Nelengva juos rasti. Neabejoju, kad daugelis lenkų laiko Sikorskį drąsiu politiku, kuris Lietuvai tiesiai šviesiai pasakė liautis skriaudus lenkus. Bet lietuviai kitaip reaguoja į jo „drąsius“ žodžius. Sikorskio kovinga retorika nepagerino nei Lietuvos lenkų padėties, nei jo paties įvaizdžio, taigi ir efektyvumo ES diplomatų sluoksniuose.
Visiems priimtinų formulavimų nėra. E. Lucasas mano, kad A. Ažubalis puikiai elgėsi, sutapatindamas Golovatovą su Serbijos generolu Radko Mladičiumi. Veikiausiai dėl to, kad tuo lyginimu visiems nurodoma Golovatovo reikšmė Lietuvai. Bet tarptautinį pripažinimą turintis austrų žmogaus teisių profesorius Manfredas Nowakas, kuris kritikavo Golovatovo paleidimą, mano, kad Lietuva sutirštino spalvas sutapatindama Golotovą su žmogumi, kuris kaltinamas užsakęs nužudyti 8 000 vyrų ir berniukų Srebrenicoje. Šiuo atveju pritarčiau E. Lucasui.
Sunku rasti aukso vidurį. Kartais kieti ir kovingi pasisakymai yra reikalingi. Bet ne kasdien.
Neabejoju, kad Austrijos valdžia pastebėjo ir teigiamai įvertino prezidentės bei apskritai Lietuvos nuosaikų toną ir nutarimą neeskaluoti konflikto. Ir dėl to geriau galvos apie Lietuvą.