Apie itin intensyvius ir šiltus dvišalius Lietuvos – Austrijos santykius iki M. Golovatovo istorijos kalbėti ir negalima, tačiau ši istorija parodė, kad dviejų Europos Sąjungos šalių santykiams trūksta elementarios pagarbos ir bendrų vertybių pripažinimo. Austrijos veiksmai Lietuvos atžvilgiu ir paraleliai vykęs buvusio Kroatijos premjero išdavimas Zagrebui rodo, kad Austrija savo interesus vertina labiau nei ES solidarumą ir atsižvelgia tik didžiųjų valstybių interesus. Keistai atrodo Austrijos pareiškimai, kad ji vadovaujasi Europos Sąjungos teise, o Europos arešto orderio galiojimą pripažįsta tik nusikaltimams, padarytiems nuo 2002 m., jo įsigaliojimo datos, esą prieš tai įvykdytiems nusikaltimams jis negali būti taikomas.
Europos Komisija dar kartą parodė savo silpnumą pareikšdama, kad tai tėra dvišalis Lietuvos–Austrijos reikalas, tuo pat metu reikšdama paramą Austrijos pozicijai, kad Europos arešto orderis netaikomas nusikaltimams, padarytiems iki 2002 m., ES ir toliau galima skirstyti į Vakarų ir Rytų Europą, į „senąsias ir naująsias“ nares, kai pirmosios primeta savo politiką antrosioms, neleisdamos kvestionuoti jų sprendimų. Lietuvos pasiryžimas siekti kaip galima labiau gilinti integraciją į ES ir tapti „tikrąja ES nare“, kad ir kaip Lietuvos politikai ir diplomatai stengtųsi, vargu ar bus sėkmingas, ir tai jau nėra Lietuvos diplomatijos problema.
Vis dėlto, Lietuvos diplomatijoje vis dar pernelyg mažas dėmesys dvišalių santykių su atskiromis ES valstybėmis plėtrai, nes iš esmės pasikliaujama ES struktūromis. Užsienio reikalų ministerijoje yra atskiras Rytų kaimynystės departamentas, kuris iš esmės skirtas posovietinės erdvės valstybėms, o jame sukurti netgi atskiri skyriai konkrečioms valstybėms. ES valstybių atžvilgiu užsienio reikalų ministerijoje tokio dėmesio, deja, nėra skiriama.
M. Golovatovo istorija parodė, kad mentalinis procesų ir istorinių patirčių vertinimas labiau lemia užsienio politikos sėkmę, nei dirbtinai vystomos užsienio politikos kryptys, neparemtos vertybiniais elementais ir tarpusavio supratimu. Tai lemia, kad natūraliai egzistuoja valstybės ir regionai, kuriems Lietuvos užsienio politikoje turi būti skiriamas didesnis dėmesys glaudžių santykių palaikymui.
Solidarumą su Lietuva iš karto išreiškė Latvija ir Estija. Šalys, su kuriomis Lietuva turi okupacijos ir tautinio išsivadavimo patirtis, kurių tarpusavio konkurencija skatino visas tris vystytis, kuo greičiau integruotis į ES ir NATO, siekti sukurti patrauklesnes sąlygas investuotojams, plėtoti ekonomikas. Natūraliai nulemtas bendradarbiavimas rodo, kad būtina išlaikyti glaudesnius santykius, ieškoti naujų daugiašalių formatų, koordinuotai vykdyti užsienio politiką atskirų valstybių ir regionų atžvilgiu. Kas Lietuvos diplomatijoje buvo ilgai nuvertinama, turi būti įvertinta iš naujo.
Ši pozicija tinka ir Lenkijos atžvilgiu. Lenkija, išreiškusi solidarumą su Lietuva, parodė, kad santykiai nėra tokie blogi, kaip jie parodomi spaudoje, arba kaip atskiri lietuvių ir lenkų mažumos politikai bei tam tikros interesų grupės norėtų juos vaizduoti. Atsižvelgdama į tai, Lietuva su Lenkija turėtų sėsti prie derybų stalo ir pradėti kalbėtis, kokie veiksmai yra būtini santykių, buvusių Aleksandro Kvasnievskio ir Lecho Kačinskio prezidentavimo laikotarpiais, atkūrimui. Akivaizdu, kad šiokius tokius žingsnius, apie kuriuos jau senai žinoma, turi žengti ir Lietuva.
Šį kartą pasigesta ir Danijos pozicijos, o Suomija susizgribo, kad yra išdavusi M. Golovatovui Šengeno vizą, nors vardas pase ir vizoje skyrėsi. Vizą atšaukė, tačiau paramos nepareiškė, o juk mažiau nei prieš mėnesį Lietuvos prezidentė D. Grybauskaitė ir Suomijos prezidentė Tarja Halonen Vilniuje rengė pasaulio lyderių moterų konferenciją, kuri turėjo sustiprinti dvišalius santykius. Akivaizdu, kad Suomijos užsienio politikos doktrina, kad svarbiausia geri santykiai su Rusija yra nekintanti, o jos racionalumą paaiškina Suomijos energetinė priklausomybė.
Vertinant Lietuvos ir Rusijos dvišalius santykius, akivaizdu, kad Lietuvos siekiai normalizuoti santykius su Rusija priklauso ne nuo Lietuvos norų ir pastangų, bet nuo Rusijos. Reikėtų patiems sau pripažinti, kad Rusija nepripažins nei okupacijos, nei Sausio 13–osios, neišduos įtariamųjų nusikaltimais ir Medininkų byloje, o įstatymą dėl žalos atlyginimo iš viso reikėtų panaikinti ir taip susigrąžinti blaivių Rusijos vertinimą. Lietuvos saugumo politikoje ne tik reikėtų siekti mažinti energetinę priklausomybę nuo Rusijos, bet atsargiai vertinti Rusijos investicijas ir Lietuvos ekonominę priklausomybę, galimybes veikti politinę sistemą ir Lietuvos santykius su kitomis valstybėmis.
M. Golovatovo neperdavimo Lietuvai istorija turėtų priversti susimąstyti apie pačios Lietuvos užsienio politiką. Ar Lietuva, tapdama pernelyg pragmatiška, netampa panaši į Austriją? Tai puiki proga Lietuvos užsienio politikoje sugrįžti prie vertybinių elementų akcentavimo. Būtent dėl vertybinės politikos Lietuva buvo vertinama partnerių praeityje. Atsižvelgiant į Lietuvos dydį ir geografines pozicijas, būtent vertybės yra galios elementas, dėl kurio Lietuva gali būti įdomi kitoms valstybėms, kartu leidžiantis didinti Lietuvos įtaką tarptautinėje erdvėje.
Autorius yra Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas ir dėstytojas, politologas.