Tos pačios dienos įvykis Austrijoje nustūmė į pašalį šią itin svarbią Lietuvai žinią kaip nereikšmingą, nes jai nebeliko vietos viešojoje erdvėje. Įžeistų lietuvių galvos ir širdys užlietos pykčiu ir nuoskauda, ir nėra kada susimąstyti apie svarbų proveržį vienoje iš kertinių valstybės sričių ir, neduokdie, teigiamai įvertinti energetikos ministro Arvydo Sekmoko darbą.
Liepos 14 dieną, ketvirtadienio popietę, Vienos oro uoste nusileido lėktuvas iš Maskvos. Vienas iš keleivių, žilagalvis vyras civiliais drabužiais, pateikė pasą Michailo Vasiljevičiaus Golovatovo vardu. Austrų pareigūnai duomenų bazėje pamatė, jog šiam žmogui yra išduotas Europos arešto orderis, ir jis čia pat oro uoste buvo sulaikytas.
Tarybų Sąjungoje armijos Vyriausioji žvalgybos valdyba GRU turėjo savo specialios paskirties dalinius specnazą, o KGB – ypatingos paskirties osnazą (osobovo naznačenija). Elitiniai jų kariai buvo renkami iš sportininkų per armijai priklausiusią CASK ir Vidaus reikalų ministerijai priklausiusią „Dinamo“ sporto draugijas. Osnazo grupėje „A“, paprastai vadinamoje „Alfa“, M.Golovatovas tarnavo nuo pat jos sukūrimo. Jis buvo slidininkas, o kita jo kultivuota sporto šaka – šaudymas iš pistoleto. Tinkamas derinys veiksmams žiemą šiaurinėse teritorijose. Šiandien jis yra Rusijos slidinėjimo federacijos viceprezidentas. Kandidatų į osnazą atrankos principai nėra pasikeitę.
1991m. sausį M.Golovatovas vadovavo grupei „Alfa“ karių, atskraidintų į Vilnių Lietuvos nepriklausomybei triuškinti. Jam pavaldi „Alfa“ tiesiogiai dalyvavo užgrobiant Televizijos ir radijo komitetą, televizijos bokštą ir dar vieną techninį pastatą. Baltarusijoje besislapstantis Vladimiras Uschopčikas interviu rusų laikraščiui „Vzgliad“ prasitarė įdomų dalyką apie save ir M.Golovatovą: „Mes vykdėme vyriausiojo vado įsakymą“. Juo tada buvo SSRS prezidentas Michailas Gorbačiovas, kuris tą agresijos naktį, kai Vytautas Landsbergis daugkart stengėsi jam prisiskambinti, „miegojo“.
Tačiau po gero pusmečio per rugpjūčio pučą Maskvoje M.Golovatovas pasielgė kitaip. Martin Ebon knygoje „KGB – death and rebirth“ cituoja jį iš TASS‘o pranešimo 1991 rugpjūčio 26 d. „Alfa“ grupės vado pavaduotojas M.Golovatovas detaliai pasakojo, kad gavę įsakymą jėga užimti Rusijos Baltuosius rūmus (Federacijos pastatą), „iškart nusprendėme jo nevykdyti“. Ir priduria: „Garbė mūsų kolegoms, kad jie nusprendė jo /įsakymo šturmuoti/ nevykdyti, nes jis buvo neteisėtas“. Pasak M.Golovatovo, šturmuoti reikalavo tuometinis „Alfa“ vadas generolas Viktoras Karpuchinas. Nors pastarasis tai neigė, M.Golovatovas buvo paskirtas į jo vietą ir vadovavo „Alfai“ 1991 m. rugpjūtį – 1992 m. liepą.
Matyt, jo išėjimas į atsargą susijęs su gerais V.Landsbergio ir tuometinio Rusijos prezidento Boriso Jelcino santykiais. Kiekviena proga V.Landsbergis pateikdavo jam Rusijoje besislapstančių įtariamųjų dėl Sausio žudynių sąrašą, kur penktuoju numeriu buvo įrašytas M.Golovatovas. Pagal Rusijos teisę ji savo piliečių neišduoda kitai šaliai, tačiau paieškomasis turėjo pasitraukti iš pareigų ir perėjo į privatų sektorių. Generolo laipsnio jam taip ir nesuteikė, liko atsargos pulkininku. Tačiau į atsargą jis išėjo ne gėlių auginti.
Jis ėmėsi vadovauti privačiai „Alfa-A“ kompanijai, kuri oficialiai daugiausiai rūpinasi krovinių saugiu gabenimu per buvusią SSRS. Vienas iš M. Golovatovo kolegų yra Alanas Golacinskis, „US Defense Systems“ prezidentas, su kuriuo jie bendravo 1997 m. Džeksonvilyje, Floridoje. Šis žmogus 1997-1998m. buvo Baltųjų rūmų Vašingtone saugumo patarėjas. Jo firma užsiima kai kurių JAV ambasadų, ypač Afrikoje, saugumu. Kandidatai į „US Defense Systems“ darbuotojus yra tikrinami US Gynybos departamento ir FTB, nes jiems tenka dirbti su slapta valstybine informacija.
Ir rusas, ir amerikietis yra pavaldūs privačiai „Defense Systems ltd.“ (pastarasis joje dirbo1987-1997 m.), kuriai vadovauja du buvę Didžiosios Britanijos elitinių specialiųjų pajėgų SAS (Special Air Service) kariškiai. Ji įsikūrusi Londone, šalia Bekingemo rūmų.
Šią firmą 1997m. nupirko „Armor Holdings“, kurios centras yra tame pačiame Džeksonvilyje Floridoje, kur tais pačiais metais lankėsi M. Golovatovas. Dabar tai yra „Armor Holdings“ įmonės paslaugų skyrius, vadinamas „Armorgroup“ ir toliau vadovaujamas iš Londono. Jis turi atstovybes 38 šalyse, o Rusijoje „Armor Holdings“ yra nupirkusi ir „Alfa-A“ su visu buvusiu KGB personalu.
Tokio mastelio saugos firmos veikia lyg šiuolaikinės samdinių armijos rusenančių ar neintensyvių konfliktų zonose, kur trečios valstybės įsikišti negali. Be to, jos gali atlikti darbus teritorijose, kur nėra teisinio pagrindo reikštis vyriausybinėms pajėgoms.
Lieka vienas paaiškinimas: jis važiavo tam, kad įkliūtų. Sumanyta situacija yra be pralaimėjimo. Aišku, asmeninės rizikos yra, tačiau žmogus, praėjęs atranką į osnazą ir išsitarnavęs iki A grupės vado, yra mokytas rizikuoti savo gyvybe ištisus dvidešimt metų. Tai ne civilis patriotas, kuris gali netikėtai palūžti nuo įtampos ar išsiduoti atsakymais į profesionalių klausimų pynę, net jei būtų perduotas Lietuvos teisėsaugai. Pasvėrus šį variantą, tikimybė atsidurti Lukiškėse liko nedidelė, ir vis dėka rusiškų dujų.
Šiandien 60 proc. dujų Austrija perka iš Rusijos. Visos ES vidurkis kol kas yra 25 proc. Mažinti priklausomybę nuo Rusijos turėtų dujotiekis iš pietų „Nabucco“, kuriuo atitekėtų Azerbaidžano, Turkmėnijos ir Irako dujos. Jo statybą politiškai remia ES, o didžiausia centrinės Europos naftos kompanija austrų OMV yra „Nabucco“ konsorciumo dalyvė.
Rusija kaip alternatyvą planuoja „Pietų srauto“ dujotiekį, kuris rusiškas dujas atvestų per Juodąją jūrą į Austriją ir ten „Gazprom“ su OMV valdytų po 50 proc. centrinės Europos skirstytuvo Baumgartene, iš kur dujomis būtų aprūpinama ir šiaurės Italija. Kilus ginčui tarp „Gazprom“ ir OMV, 2008 m. Rusija per Vladimiro Putino vizitą į Slovėniją pademonstravo Austrijai, jog „Pietų srautas“ gali apeiti ją ir pasiekti šiaurės Italiją per Serbiją ir Slovėniją. Jau kitais metais pagąsdinta Viena sutiko dalyvauti, o 2010 m. Austrija pasirašė sutartį su Rusija dėl šio projekto ir magaryčių gavo nieko nekainuojantį pažadą papildomiems 2 mlrd.m3 dujų projekto sėkmės atveju. Vargu ar bus nutiesti abu dujotiekiai, tačiau austrai atsisėdo ant dviejų kėdžių, kad abiem atvejais išeitų laimėję. Vienos oro uoste apsireiškęs M. Golovatovas austrų politikams buvo lyg vabalas, nutūpęs ant įstabaus ateities paveikslo, kuriame šviečia vien svarba, pelnai ir įtaka.
Rizika paskaičiuota teisingai: austrai kaip karštą bulvę išsviedė M.Golovanovą atgalios po skubaus, lyg ir naktinio, teismo posėdžio, apie kurio sprendimą Lietuvos generalinė prokuratūrą pranešimą gavo paryčiais – liepos 16 d. 05.39. O gal net ir be posėdžio apsiėjo. Darbas atliktas, ir galbūt KGB veterano krūtinę papuoš dar vienas valstybinis apdovanojimas.
Yra už ką: sukiršintos dvi ES šalys, iš to galima perspektyva į takoskyros gilinimą tarp senųjų ir naujųjų narių, atitrauktas dėmesys nuo sunkiai nuginčijamos sėkmės ribojant Rusijos energetinę įtaką Lietuvoje, įsitikinta, kad Rusijos galia yra aukščiau europinės teisės normų.
Kiekvienam neatgailaujančiam nusidėjėliui didžiausias malonumas ir paguoda yra pamatyti kitą paslydusį. Korupcijoje paskendusiai Rusijos valdžiai kaip medus saldi žinia, jog ir Austrija pamina įstatymą vardan naudos. Filosofine prasme taip griaunamas ES pamatas, kurį sudaro visų narių solidarumas. Tik jis yra rišamoji valstybių sąjungos medžiaga, nes prekės ir materialios gėrybės yra veikiančios priešinga kryptimi link savanaudiškumo. Jei vokiečiai žiūrėtų tik savęs ir savo gerovės šiandien, apie dabar gaunamą paramą iš ES net nesapnuotume.
Beje, Vokietijai liepos 14 d. irgi pakankamai reikšminga. Tą dieną „Gazprom“ pasirašė memorandumą su antra pagal dydį Vokietijos elektros gamintoja RWE dėl bendros įmonės kūrimo ir strateginės partnerystės tiekiant elektrą Europai. Susitarimas numato ir šalims priklausančių dujomis bei anglimi kūrenamų elektrinių suvienijimą. RWE „pakabinta“ nusilpusi: jos akcijos šiemet nuvertėjo 28 proc., jai trūksta 18 mlrd. eurų būtinoms investicijoms į atsinaujinančių šaltinių energetiką. Kadangi RWE yra pagrindinis konsorciumo „Nabucco“ dalyvis, atsiranda nauja grėsmė šio projekto įgyvendinimui. Jei Austrija būtų netyčia atidavusi M.Golovatovą Lietuvai, pasipiktinusi Rusiją galėtų dėl to sukelti tokį triukšmą po visą ES, kad nieko daugiau nesigirdėtų, ir dėl savo blogo elgesio kaltinti Lietuvą, paišydama ją blogiuku ES šeimoje.
Konfliktas per kelias dienas išplito iki austrų ir Baltijos fronto. Mat Latvija ir Estija jau stojo šalia Lietuvos. Užkabinta labai jautri mums styga, ir visuomenės reakcija rodo, kad dar nesame nusigręžę nuo atminties ir orumo. Pyktis su orumu prasilenkia. Tai, kad į Vilnių atvykęs naujasis Latvijos prezidentas Andris Bėrzinis palaiko konfliktą tik patvirtina, jog tai klystkelis. Juk pačią pirmą savo prezidentavimo dieną šis žmogus savo pareiškimu ėmė griauti keturių valstybių susitarimą dėl Visagino AE statybos, po dviejų savaičių vėl pakartojo savo nuomonę.
Kas rezga tokias provokacijas Vienoje, žino ir apie romantiškai karštą Seimo Užsienio reikalų komiteto pirmininko Emanuelio Zingerio širdį. Galbūt tikėjosi kokios sparnuotos frazės iš jo. Ir sulaukė. O spaudoje matau antraštę, jog piketuotojų prie ambasados nuomonė - „Austrijai reikia paskelbti karą“. Kad tai anekdoto pradžia, sužinosite tik perskaitę visą tekstą.
Turime ne svaidytis žodžiais, o išnaudoti situaciją sau palankiai. Jei rusai aktualizavo 1991 m. sausio žudynių priminimą Europos mastu, turime progą dar kartą visoms ES narėms papasakoti, kas tada įvyko ir ko mes siekiame. Ši istorija turbūt baigsis tuo, jog austrai patvirtins kažką ne taip supratę, suklydę dėl formuluočių ar procedūrų taikymo, gal ir nubaus kažką. Esmė ne čia.
Svarbiau bus, jei partneriai išgirs apie mūsų patirtį, suvoks, kad nusikaltimai žmogiškumui negali būti grupuojami į toleruojamus ir netoleruojamus. Svarbiau bus, jei mūsų draugai po truputį pradės suprasti, jog valstybė, neatsiribojusi nuo savo tamsių praeities puslapių, yra pavojingas partneris. Kostiumas vietoj galifė kelnių troškimo užvaldyti neatima, tik ant durtuvo saulę atnešantį raudonarmietį pakeitė dujų vamzdžiais ginkluoti vadybininkai.
Sąmoningai 1991 m. sausio agresiją vadinu „žudynėmis“, ir man labai įdomu, kas sugebėjo vietoj tikslaus apibūdinimo įdiegti nekaltą pavadinimą „sausio įvykiai“. Iš pradžių įtvirtinamas žodis, o po to paieška jau tik imituojama. Po dvidešimt metų galima persekioti ne už „įvykius“, o už civilių gyventojų žudymą. Jei ne prezidentės inicijuotas perkvalifikavimas į Baudžiamojo kodekso 100 str. (tarptautinės teisės draudžiamas elgesys su žmonėmis), tuoj būtų įsigalėjusi senatis „įvykiams“.
Vienas aukštas pareigas užimantis šaltinis man patvirtino, kad visų pirma prezidentė pasidomėjo, ar tikrai viskas buvo teisingai surašyta iš mūsų pusės. Žinant, kaip buvo marinama ši byla, natūralu toks įtarumas. Bet niekas lyg ir nesiaiškina, sąmoningai ar dėl aplaidumo buvo tempiama link senaties.
Austrija galėtų teisintis, kad jiems įtarimų dėl bylos politizavimo sukėlė labai vėlyvas arešto orderio išdavimas. Įdomu, ką mes į tai atsakytume? Europos arešto orderis galioja visose ES šalyse nuo 2005 m. balandžio 22d., kada vėluodama paskutinė prisijungė Italija.
M.Golovatovui orderis išduotas 2010 m. spalio 18 d. Reikėjo penkerių su puse metų formoms užpildyti?
Turime progą ne tik išnaudoti situaciją ir skatinti Europą vieningumui, kurio būtina sąlyga yra visiems vienoda įstatymo viršenybė, skatinti ją solidarumui, kuris didėja, kada šalys tampa labiau suprantamos viena kitai. Turime progą ir pažvelgti į save, ko mes nepadarėme, kad į mus žiūrėtų kaip į lygiavertę teisinę valstybę, o ne kaip į ubagą, kuris lygybę supranta kaip pasidalinimą uždirbtu geru su juo. Antra vertus, mes nepraradome to, ko linkėčiau niekad neprarasti, – pagarbos laisvės aukoms, o drauge su atmintimi išsaugojome savigarbą.