Tokie skambūs teiginiai verti išsamesnės analizės. Kadangi spręsti apie visą aukštojo mokslo sektorių neturiu pakankamai duomenų ir įtariu, jog skirtingose mokslo srityse mūsų mokslininkų pasiekimai yra labai nevienodi, apsiribosiu tik ta sritimi, apie kurią šiek tiek nusimanau - politologija. Tuo labiau, kad būtent politologijos studijos šiemet sulaukė didelio abiturientų dėmesio.

Niekas turbūt su manimi nesiginčytų, jog Vilniaus Universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (TSPMI) yra užsikariavęs pirmaujančias pozicijas tarp Lietuvos politologijos fakultetų. Instituto internetinė svetainė nesikuklindama įvardina save kaip „viena iš svarbiausių ir įtakingiausių socialinių mokslų institucijų visoje Rytų Europoje ir Baltijos šalyse“. Atrodytų, jog gerb. Steponavičiaus svajonė išsipildė bent jau politoligijos srityje.

Ainius Lašas
Universitetai ne paskui studentus su „krepšeliais“ turėtų bėgioti, o paskui dėstytojus (ir doktorantus), kurių moksliniai darbai turi tarptautinį pripažinimą arba pripažinimo potencialą. Kai Lietuvoje atsiras daugiau pasaulinio masto mokslininkų įvairiose mokslo srityse, ne tik mūsų, bet ir kitų šalių abiturientai norės mokytis čia.
Tačiau prieš keliant pergalės vėliavas vertėtų atlikti labai paprastą tyrimą ir pasverti mūsų politologų tarptautinį svorį ir įtaką. Tarkime, jog Didžiojoje Britanijoje vidutinių pasiekimų universitetas nusprendžia įdarbinti Baltijos šalių politikos specialistą. Paprastai iš pradedančio dėstytojo toks universitetas visų pirma reikalauja vieno-dviejų straipsnių tarptautiniuose mokslo žurnaluose per praėjusius trejus metus. Tai – ne vienintelis, bet labai svarbus pirminis vertinimo kriterijus. Čia norėčiau dar kartą užakcentuoti tarptautinį (o ne Lietuvoje spausdinamų ir redaguojamų) žurnalų aspektą, nes tai - tam tikras platesnio žinomumo ir ateities potencialo rodiklis. Kai kas su tarptautiniais žurnalais susietų ir darbų kokybę, bet su tuo galima ginčytis.

O dabar atidžiau žvilgterėkime į TSPMI dėstytojų paskelbtų publikacijų sąrašą. Galbūt ne visi dėstytojai skuba užfiksuoti savo akademinius pasiekimus TSPMI internetinėje svetainėje, todėl nebūkime kategoriški ir iš viso neapribokime dominančių publikacijų laikotarpio. Kiek gi iš 71 sąraše esančių dėstytojų yra išspausdinę bent du straipsnius tarptautiniuose recenzijuojamuose žurnaluose pagal jų pačių pateiktą publikacijų sąrašą? Tokių žmonių suradau keturis – Liucija Birškytė, Mindaugas Jurkynas, Arūnas Molis ir Kęstutis Paulauskas. Jei ką netyčia praleidau, atleiskite. Taigi, taip išeitų, jog iš Lietuvos politologijos mekos reikalavimus pradedančiam dėstytojui Didžiojoje Britanijoje atitiktų maždaug šeši procentai visų darbuotojų.

Ką tai sako? O gi tai, jog tarptautiniu mastu bent jau šitoje socialinių mokslų srityje esame tiesiog nepastebimi. Nenoriu pasakyti, jog TSPMI dėstytojai blogiau išmano ar išdėsto savo dalyką nei vidutinio lygio Didžiosios Britanijos universiteto dėstytojai, bet daugumos jų, kaip mokslininkų, žinomumo ir įtakos profiliai yra ganėtinai kuklūs. Todėl nereiktų kaltinti jaunimo, kuris siekia mokslų užsienyje, o vertėtų realiau įvertinti mūsų šalies mokslininkų pasiekimus ir jų potencialą. Būtent čia ir slypi viena iš opiausių Lietuvos aukštojo mokslo problemų.

Universitetai ne paskui studentus su „krepšeliais“ turėtų bėgioti, o paskui dėstytojus (ir doktorantus), kurių moksliniai darbai turi tarptautinį pripažinimą arba pripažinimo potencialą. Kai Lietuvoje atsiras daugiau pasaulinio masto mokslininkų įvairiose mokslo srityse, ne tik mūsų, bet ir kitų šalių abiturientai norės mokytis čia. Tada nereiks ir švietimo ministro įtikinėjimų apie gerą Lietuvos aukštojo mokslo kokybę. Ji kalbės pati už save.

Žinau, jog sulauksiu kritikos už tokį supaprastintą požiūrį, tačiau kai daugelis užsienio universitetų ieško naujų darbuotojų, būtent publikacijų skaičius tarptautiniuose moksliniuose žurnaluose ir yra pradinis vertinimo barjeras. Jei jo neperšoki, šansų praeiti į tolimesnį etapą tiesiog nėra. Tokios žaidimo taisyklės.

Kai kas galbūt man prikiš, kad neatsižvelgiau į tarptautinių leidyklų knygas, kuriose vieną ar kitą skyrių yra parašę mūsų politologai. Jų neskaičiavau, nes universitetai pirmiausia žiūri į straipsnius. O kolektyvinės monografijos dažnai rašomos pakvietus pažįstamam knygos redaktoriui ar kolegai, kuris vienaip ar kitaip yra susijęs su knygos projektu.

Skaidrumo dėlei pridursiu, jog 2009 metais buvau pateikęs paraišką dėstytojo pozicijai TSPMI, tačiau konkurso nelaimėjau. Jokių priekaištų ar nuoskaudų dėl to neturiu. TSPMI pavyzdį pasirinkau dėl dviejų priežasčių: instituto žinomumo Lietuvoje ir informacijos apie publikacijas prieinamumo internete.

Autorius yra Jungtinių Tautų Universiteto mokslinis bendradarbis Tokijuje.