Deja, nemažai požymių, kad šie svarstymai ir ginčai dėl daugelio aplinkybių gali baigtis be apčiuopiamų rezultatų. Kodėl? Todėl, kad nemažai dalykų svarbu spręsti iš esmės, o tam gali paprasčiausiai pristigti politinio ryžto. Štai ir noriu įterpti ir savo „trigrašį“. Ne vieneri metai, kurie skirti žemės ūkiui ir ŽŪR tarsi įpareigoja išsakyti savo nuomonę.
Atskirti politinį ir ūkinį valdymą
Daugiausia ginčijamasi dėl atskirų sričių valdymo funkcijų, kurios galėtų būti patikėtos ŽŪR. Manau, kad šios „dalybos“ vyksta gerai neįsigilinus į agrarinio sektoriaus valdymo ypatumus. Esmė ta, kad ŽŪM šiuo metu savo rankose sutelkusi dviejų skirtingų lygių valdymo funkcijas – politinio strateginio ir ūkinio. Politinis strateginis valdymas – tai ilgalaikių tikslų kėlimas ir jų atspindys konkrečių veiklos sričių programose.
Šio valdymo lygio iliustracija galėtų būti Lietuvos pozicijos BŽŪP politikos iki 2020 metų atžvilgių pagrindimas; mėsinės galvijininkystės vystymo (o gal jau šios šakos gelbėjimo); linų sektoriaus atgaivinimo; ekologinės žemdirbystės; finansinių išteklių ir kitų sričių programų, atspindinčių valstybės požiūrį, rengimas.
Dėl ŽŪM „išlaisvinimo“ nuo šių ūkinių operatyvinių funkcijų pirmiausia ir vertėtų susitarti. Kas jas galėtų atlikti? Šiam tikslui prie ŽŪM galėtų būti įsteigta speciali agentūra arba jos galėtų būti patikėtos ŽŪR. Ar ši organizacija negali atlikti tautinio paveldo produktų ar ekologinės žemdirbystės sertifikavimo ir kontrolės, pieno kvotų administravimo ir pan.? Ar tai ŽŪM lygio veikla.
Suprantama, šie pasiūlymai reiškia esminę žemės ūkio ir perdirbimo sektoriaus valdymo pertvarką. Valdininkai ne itin palankiai sutiks šiuos pasiūlymus ir bus linkę atsisakyti ūkinio valdymo, nes būtent čia slypi jų biurokratinė galybė. Tačiau metas pažvelgti į dalykų esmę ir ŽŪM transformuoti į valstybinio valdymo instituciją. Šia proga pravartu priminti miškininkų pavyzdį.
Dar 1996 metais jų pačių iniciatyva Miškų ūkio ministerija buvo „išvaduota“ nuo ūkinės miško ruošos priežiūros funkcijos, įsteigiant Generalinę miškų urėdiją. Ministerijoje, kuri vėliau buvo reorganizuota į Miškų departamentą, buvo sutelktas tik politinis strateginis miškų valdymas. Ar nevertėtų šiuo pavyzdžiu pasekti ir ŽŪM?
Generalinė ŽŪR misija
Girdėti abejonių, kad ŽŪR nepajėgūs atlikti jiems patikėtų svarbių ūkio valdymo funkcijų. Kodėl? Jeigu administruoti pieno kvotas gali ŽŪM valdininkai, kodėl šio darbo negalės atlikti ŽŪR specialistai. Tačiau, mano nuomone, ŽŪR jau keletą metų slegia kita problema. Šios organizacijos vadovai ėmė nesuvokti tikrosios savo misijos bei vaidmens ir palengva pavirsta vos ne ŽŪM padaliniu.
Nereikia pamiršti, kad ŽŪR yra pirmiausia žemdirbių interesams atstovaujanti organizacija. Ši lobistinė kryptis yra įteisinta ŽŪR įstatyme. Ar dirbama šia kryptimi? Deja, vis mažiau ir mažiau. Geriausiu atveju - reguliariai patriukšmaujama, nusiunčiama į Seimą ir Vyriausybę viena kita rezoliucija, aplankomi Briuselio koridoriai, bendruose susirinkimuose išklausoma ŽŪM informacija, šiek tiek pasiginčijama. Ir viskas.
Manau, ilgą laiką darėme klaidą, skelbdami ŽŪR esant žemdirbių savivaldos organizacija. Ūkininkams ir bendrovėms nereikia jokios savivaldos, nes patys valdo savo ūkius, gamindami vienokią ar kitokią produkciją. Todėl iš esmės negali būti privačių žemės ūkio subjektų aukštesnio lygio savivaldos. Kalbėti reikėtų apie savireguliaciją. Tai reiškia, kad žemdirbių įsteigta organizacija prisiima vykdyti tam tikras valstybinio reguliavimo funkcija.
Ir tai atlieka pasitardami, pasiginčydami, įvertindami galimus interesų skirtumus ir pan.
Tarkime, įgyvendina Vyriausybės patvirtintą veislininkystės programą (beje, šiuo metu itin nevykusiai), organizuoja švietėjišką žemdirbių veiklą, išsako savo požiūrį į ilgalaikę kaimo ir žemės ūkio plėtros politiką ir kt. Panašiai, savireguliacijos principu, veikia, tarkime, automobilių vežėjų asociacija „Linava“, kuri vykdo jai patikėtą tarptautinių pervežimų TIR knygelių išdavimą ir pan.
Generalinė ŽŪR misija – žemdirbių ekonominių interesų atstovavimas, t. y. aiški ir nedangstoma lobistinė veikla, kurią derėtų ir įregistruoti. Tai dalyvavimas rengiant įvairius teisės aktus, kurie svarbūs žemdirbiams, įvairių iniciatyvų siūlymas, žemdirbių atstovavimas europinio lygio organizacijose ir kt. Socialinė partnerystė šiuo atveju reiškia geranorišką įsiklausymą į ŽŪR ar Vyriausybės nuomonę, kompromisinių sprendimų paiešką.
Šiuo požiūriu ŽŪR savo pozicijas, o gal ir supratimą apie organizacijos tikrąjį pašaukimą, mano nuomone, prarado. Antai, buvęs pirmininkas B. Markauskas prieš naujojo primininko rinkimus viešai skelbė, kad garbės šioje organizacijoje užteks visiems. Mielas kolega, jei galvoji, kad postai ŽŪR yra garbės dalykas, tai labai klysti. Nors ne vienerius metus, vengdamas aštresnių susidūrimų su ŽŪM valdininkais dėl žemdirbiams rūpimų dalykų greičiau ir buvai tik garbės pirmininkas.
Aštrių kampų problema
Ką reiškia naujojo ŽŪR pirmininko A. Stančiko pasiryžimas glaistyti aštrius ŽŪR kampus? Ar ne tą patį taikstymąsi su riedėjimu pakalnėn, iš esmės su kaimo ir žemės ūkio nuopuoliu? Aštrūs kampai – savo interesų atstovavimas. Valdžios prigimtis yra tokia, kad jos sprendimai retokai sutampa su šiais interesais. Tuo įsitinkinti turėjome daugybę progų.
Du ŽŪR pirmininkai, buvęs ir esamas, du pieno ūkių atstovai, pasakykite, kodėl žlunga ši, daugel metų strategine skelbta ūkio šaka? Kodėl žaliava iškeliauja svetur, o tuo pat metu jos stinga šalies perdirbimo įmonėms? Sakysite, rinka! Ar galima rinka vadinti tokį neūkiškumą? Kada baigsis veršelių eksportas? Kodėl po linų žlunga pati rentabiliausia žemės ūkio šaka – cukrinių runkelių sektorius. Todėl ar verta glaistyti aštrius kampus tuomet, kai akivaizdus ŽŪR neveiksnumas ir neveiklumas.
Suprantama, kur kas ramiau ir maloniau bendradarbiauti be konfliktų, posėdžiauti įvairiuose prezidiumuose, dalyvauti parodų atidarymuose. Man dabar mėginama prikabinti revoliucionieriaus etiketę. Girdi, Ramonas mėgo kariauti su valdžia. Noriu pasakyti, kad esu taikus žmogus, todėl ir dirbu žemę. Žemdirbiui nepriimtinos jokios revoliucijos. Tačiau jeigu imiesi atstovauti ir ginti žemdirbių interesams, jei matai, kad valdžia remia ne ūkininkus, o perdirbėjus, tai daryk viską, kad tokia padėtis pasikeistų.
Būtent šis atsakomybės jausmas, o ne noras kariauti su valdžia, ir privertė anuomet griebtis kelių blokados. Ne kažin ką pasiekėme, bet valdžiai parodėme, kad savo interesus galime ginti. Beje, tai buvo ne Jono Ramono, o bendras daugumos žemdirbių sprendimas. Todėl nesigailiu anuomet vykdęs žemdirbių valią. Tik apmaudu, kad kai kurie anuometiniai bendražygiai dabar daug ką interpretuoja kitaip.
Veiklos finansavimas
Įsisenėjusi ŽŪR problema – veiklos finansavimas. Manau, kad pati nepriimtiniausia išeitis, ieškant finansavimo šaltinių būtų kokio nors mokesčio nustatymas žemdirbiams. Tokių pasiūlymų girdėti iš pačių ŽŪR. Ūkininkai kol kas nejaučia realios naudos iš šios organizacijos veiklos, o todėl tokio mokesčio įvedimas sukeltų natūralų nepasitenkinimą.
Mano nuomone, vertėtų svartyti du pagrindinius veiklos finansavimo kanalus. Svarbiausias kanalas, kaip, beje, ir iki šiol, turi likti biudžetinės lėšos deleguotoms funkcijoms vykdyti. Šių funkcijų vykdymas ir jų atitinkamas finansavimas turėtų būti numatytas ŽŪR įstatyme. Tai neturi būti kokia nors valdžios malonė už tai, kad ŽŪR nuolaidžiauja valdžiai.
Antrasis finansavimo kanalas galėtų būti tam tikri atskaitymai nuo pelno, kurį gauna eksportuotojai už perdirbtą ir neperdirbtą žemės ūkio produkciją. Yra ir dar vienas pajamų šaltinis. Antai, Lietuvos prekybos, pramonės ir amatų rūmai pagrindinę savo pajamų dalį gauna už tai, kad jie organizuoja prekių numeravimą ir kodavimą brūkšniniais kodais pagal Tarptautinės prekių numeravimo ir kodavimo asociacijos reikalavimus. ŽŪR galėtų dalyvauti šioje veikloje, organizuodami žemės ūkio ir maisto produktų numeravimą ir kodavimą bei gauti tam tikrą pajamų dalį. Be to, dar yra daug galimybių, plečiant ŽŪR dalyvavimą ES projektuose. Tarkime, kodėl ŽŪR negalėtų koordinuoti Lietuvos kaimo tinklo, tapti svarbiausiu konsultavimo, švietimo ir mokymo projektų dalyviu ir kt.
Suprantama, įgyvendinant šiuos sumanymus, svarbu suburti iniciatyvių ir kvalifikuotų specialistų komandą. Todėl vargu ar teisinga buvo įtraukti į ŽŪR veiklos administravimą žmones, tolimus nuo žemės ūkio. Šiuo atveju galima tikėtis, tarkime, geresnės vadybos, bet ne idėjų ir iniciatyvos. Vargu ar galima tikėtis, kad pasiūlymai ir naujos idėjos išplauks tik iš ŽŪR vadovų, prezidiumo ar tarybos narių. Idėjas turi generuoti visi darbuotojai. Kita vertus, naujovės, prieš jas diegiant, turi būti gerai išanalizuotos ir apmąstytos. Ar pajėgus tai atlikti administratorius, kuriam dar pačiam reikia perprasti agrarinio sektoriaus valdymo ir veiklos ypatumus?
Todėl vargu ar teisingas buvo sprendimas atleisti iš ŽŪR direktoriaus pareigų R. Urboną, kuris buvo šios organizacijos veiklos koordinatorius, sukaupęs ilgametę patirtį. R. Urbonas, kaip ir kiekvienas, darė klaidų, tačiau turėjo daug teigiamų savybių, mokėjo organizuoti organizacijos veiklą, išmanė daugelį nerašytų dalykų. Keistokas buvo ir A. Stančiko komentaras apie direktoriaus atleidimą. Girdi, susėdome trise, A. Stančikas, B. Markauskas ir R. Urbonas, ir vyriškai pakalbėję, nusprendėme – geriausias sprendimas yra ŽŪR direktoriaus atsistatydinimas. Ar šis sprendimas neslepia ko kito? Gal A. Stančikas ir B. Markauskas nenori su niekuo dalintis savo įtaka, tačiau negalvoja apie efektyvesnį veiklos organizavimą? Bijau, kad netrukus gali paaiškėti, kad šis sprendimas buvo klaidingas. Tuo labiau, kad laikas bėga, o iš ŽŪR girdisi tik rietenos. Tai dėl veislininkystės reikalų, tai dėl Arklininkystės komiteto veiklos.
Lemtinga klaida būtų manyti, kad, nugludinus aštrius ŽŪR kampus, užėmus susitaikėlišką poziciją, nuolaidžiaujant ar net pataikaujant valdžiai, kaimo ir žemės ūkio problemos bus geriau sprendžiamos. Jos bus sprendžiamos taip, kaip geriau ŽŪM ir kitoms valdžioms įstaigoms.