Beprotiškas rekordas
Seimo pirmininko pavaduotojas A. Kašėta, važiuodamas ne itin prestižiniu ir ne itin greitu automobiliu „Škoda Oktavia“, 90 kilometrų viršijo paprastiems žmonėms leistiną greitį. Šis rekordas iki šiol priklausė Seimo nariui Vincui Babiliui, kuris pernai viršijo leistiną greitų 65 km.
A. Kašėta pagal greičio pasiekimus prilygo vienam vilniečiui, kuris, skriedamas it žaibas, Fabijoniškių mikrorajone nutrenkė du žmones ir kelis dar sužeidė. Pastarasis buvo apsvaigęs nuo narkotikų.
Policija paprašė Seimo atimti A. Kašėtai teisinę neliečiamybę. Seimas pasvarstęs taip ir padarė. Gal teks A. Kašėtai sumokėti baudą, gal teks pasėdėti areštinėje, gal netekus vairuotojo pažymėjimo teks pavažinėti dviračiu. Bet A. Kašėtai kalėjimas negresia. Jis nieko nesuvažinėjo.
O štai tūlam seimo nariui Evaldui Lementauskui, įtariamam kyšininkavimu stambiu mastu, grėsė realus kalėjimas. Todėl Seimas iš jo neliečiamybės neatėmė, todėl ir kalėjimas, ir jokios kitos nemalonios pasekmės jam jau nebegresia.
Liūdniausias pavasario sesijos įvykis
Gerbiama Seimo pirmininkė, apibendrindama Seimo pavasario sesijos darbus, kalbėjo: „Labiausiai nuvylė E. Lementausko istorija.(...) protu tai nesuvokiama (...) Seimo nariai taip ir nesuprato, kad Seimas – ne teismas".
Bet protu čia viskas suvokiama, ir Seimo nariai supranta, ką daro. Jie gelbsti bičiulį nuo kalėjimo. Mat už kyšininkavimą, jeigu yra svarūs įrodymai, teismas gali žmogų pasodinti už grotų. O gerbiamo E. Lementausko atveju tokių įrodymų esama. Taigi Seimas apsisprendė E. Lementauską ištraukti iš teisėtvarkos nagų, kurie sugriebę gerbiamą Seimo narį jau tempė kalėjimo link. Ir išplėšė – teisinės neliečiamybės įtariamajam nepanaikino. Taigi mūsų Seimas, kai iškyla konkretūs atvejai, labai liberaliai atlaidžiai traktuoja korupcijos reikalus.
Tas mūsų liberalizmas išryškėja ir kai kuriuose tarptautiniuose santykiuose. Štai Latvijos prezidentas užsimojo paleisti Seimą dėl to, kad jis atsisakė atimti teisinę neliečiamybę korupciniais oligarchiniais dalykais įtariamam žymiam politikui, Saimo opozicijos lyderiui.
Smarkai subarė prezidentą Valdį Zatlerį ir mūsų ambasadorius (buvęs) Latvijoje A. Valionis. Anot jo, Latvijos prezidento „intencijos kvepia nelabai gražiai". Bet Latvijos prezidentas iš mūsų pamokymų nepasimokė ir savo sprendimo neatšaukė.
Korumpuotos demokratijos galėtume pamokyti ir estus. Bet jie, ko gero, mums tik špygą parodys ir iš mūsų nesimokys. Estai išpuiko. Jie kyšių beveik neduoda ir beveik neima.
Teisinis neliečiamumas – ne priedanga nusikaltimams
Pagal tūlą Seimo nario logiką, mes geriau paleisime valstybę arba tautą, bet ne Seimą, ne korupcija įtariamą Seimo narį. Beje, tautos paleisti nereikia. Ji pati po truputį pasileidžia. Pusė milijono jau pasileido.
Teisinis neliečiamumas įstatymu yra suteikiamas tam, kad Seimo nariams be rimtesnio pagrindo nebūtų trukdoma vykdyti svarbių Seimo nario funkcijų. Bet pas mus teisinis neliečiamumas ima tarnauti kitiems tikslams. Teisinis neliečiamumas tampa priedanga asmenims, padariusiems nusikaltimus ar kitus teisės pažeidimus. Todėl tą priedangą reikia trumpinti, siaurinti, mažinti.
Teisinis neliečiamumas neturėtų būti taikomas asmenims, įtariamiems sunkiais nusikaltimais, kurie šokiruoja visuomenę, kurie turi platų (ar net tarptautinį) rezonansą. Prie tokių nusikaltimų reiktų priskirti stambią korupcija, viešą teisėtvarkos pareigūnų įžeidinėjimą, jų teisėtų reikalavimų nevykdymą, galbūt, ir beprotišką važinėjimą automobiliais. Negi lauksime, kol koks nors Seimo narys suvažinės einančius iš mokyklos vaikus.
Tai visai nereiškia, kad tokiais nusikaltimais įtariamas Seimo narys, atėmus teisinę neliečiamybę, automatiškai pasmerkiamas kalėjimo kančioms. Tai tik reiškia, kad jis prieš Temidę atsako lygiai taip, kaip ir visi Lietuvos piliečiai (rinkėjai), kurių dėka jis atsidūrė Seime ir kuriems jis tarnauja.
Pasaulyje pastebimas toks dėsningumas: kuo kultūringesnė šalis, tuo mažiau visokių teisinių neliečiamumų.