Nušluoti nuo žemės paviršiaus
Iš tikrųjų, egzistuoja bent dešimt įvairių slaptų ir nelabai slaptų projektų, kaip sumažinti buvusios Sovietų Sąjungos ir šių laikų Rusijos įtaką arba tiesiog ištrinti ją iš žemėlapio.
Pradėkime nuo prieškario. Jau tada, per keletą savaičių priartėję prie Leningrado, naciai planavo šią Rusijos carų tėvoniją sulyginti su žeme. Kaip teigia dokumentai, 1941 07 08 nacistinės Vokietijos vienas iš kariuomenės štabo viršininkų Franzas Halderis (karo pabaigoje įtartas dalyvavęs rengiant pasikėsinimą į A.Hitlerį keletą kartų sėdėjo Dachau koncentracijos stovykloje, paskui Niurnbergo procese dalyvavo kaip liudytojas, pagaliau internuotas, bet paleistas, o išvykęs į JAV buvo Amerikos kariuomenės istorijos valdybos bendradarbis) savo „Karo dienoraštyje“ rašė: „Tvirtas yra fiurerio sprendimas sulyginti Maskvą ir Leningradą su žeme, kad visiškai atsikratytų šių miestų gyventojų, kuriuos kitaip mes būsime priversti maitinti per visą žiemą“.
Įdomu, kad, pasak šaltinių, tuometiniai Suomijos vadovai, kariuomenės vadas, vėliau prezidentas generolas Carlas Mannerheimas (beje, buvęs Rusijos imperijos kariuomenės generolas-leitenantas), bei penktasis Suomijos prezidentas Risto Rytis susitiko su A.Hitleriu Imatros mieste prie sienos su SSRS, už 200 km nuo Leningrado, ir pasirašė slaptą susitarimą dėl naudojimosi Suomijos teritorija ir rytinių Sovietų Sąjungos teritorijų atgavimo. 1941 06 17 Suomija pasitraukė iš Tautų Lygos, kitą dieną paskelbė visuotinę mobilizaciją, o 19-ą kartu su vokiečiais pradėjo sovietų pozicijų puolimą. Tvirtinama, kad Helsinkis pritarė Berlyno planams visiškai sunaikinti Leningradą.
Prieš SSRS – karas ir destrukcija
Toliau dokumente tvirtinama, kad NST nesaisto savęs tam tikrais terminais, nejaučia kaltės dėl koncepcijos nesuderinamumo su tarptautine teise ir stabilumu. Taryba nemano, kad jos reikalas galvoti apie kitos šalies vidaus padarinius, todėl neturi būti jokios atsakomybės už įvykius. „Mūsų darbas – siekti tų vidinių pasikeitimų...“, - teigiama plane. Jame pabrėžiama, kad „visos šiam komunistiniam režimui keliamos sąlygos turi būtų griežtos ir jį žeminančios. Jos maždaug gali priminti 1918 m. Brest Litovsko taikos sutartį, kuri šiuo atžvilgiu atidžiai studijuotina“.
1983 m. išleistoje istoriko Nikolajaus Jakovlevo knygoje „CŽV prieš SSRS“ rašoma, kad NST planą sudarė 33 puslapiai glausto teksto, kuris pirmą kartą JAV buvo paskelbtas 1978 m. N.Jakovlevas teigia, kad šis planas buvo nukopijuotas nuo A.Hitlerio plano „Barbarosa“, kuris buvo pradėtas rengti 1940 07 21 (darbo grupei vadovavo 1943-aisiais prie Stalingrado skaudžiai pralaimėjęs generolas Ernstas Friedrichas Paulus) ir patvirtintas gruodžio 18 d.
Ir atvirkščiai: Amerikos tradicijomis pradėti karus ir konfliktus žavėjosi fiureris. JAV istorikas Johnas Tolandas, parašęs biografinį romaną apie A.Hitlerį, o už apybraižą apie Japoniją II pasauliniame kare gavęs Pulitzerio premiją, teigė: „Hitleris tvirtino, kad savo koncentracijos stovyklų ir genocido tikslingumo idėjų jis sėmęsis iš JAV istorijos. Jis žavėjosi, kaip Laukiniuose Vakaruose buvo statomi rezervatai indėnams, kokia puiki amerikiečių fizinio naikinimo technika – badas ir kovos primetimas, esant nelygioms jėgoms“.
Jau lapkričio 23-ąją prezidentas H.Trumanas pasirašė direktyvą 20-4, kuri buvo tik kanceliariniu stiliumi pakoreguota ankstesnio plano versija.
Branduolinių bombų lietus
Pirmaisiais pokario metais Amerikos karinių vadų seifuose jau gulėjo nemažai planų užpulti SSRS. Pavyzdžiui, Amerikos kariuomenės vadas Europoje Dwightas Eisenhoweris savo įpėdiniui šiame poste paliko 1945-ųjų pabaigoje sudarytą planą „Totality“ („Visuma“), kurio pagrindas, žinoma, buvo karo laikų direktyvos, skelbiančios nepasitikėjimą komunistine sistema.
1948-ųjų viduryje buvo parengtas planas „Charioteer“ (angl. vežėjas, važnyčiotojas, o senovės Delfuose (Graikija) garsi statula su raitelių mozaika; 9-me dešimtmetyje JAV Nevados poligone įvykdė 18 branduolinių bandymų seriją, pavadintą „Operacija Charioteer“). Pagal jį per pirmąsias 30 karo prieš SSRS dienų ant 70 miestų buvo ketinama numesti 133 atomines bombas – 8 ant Maskvos, sugriaunant maždaug 75 kv. km miesto teritorijos, ir 7 ant Leningrado (apie 65 kv. km ploto). Po to per dvejus karo metus bus numetama dar 200 atominių ir 250 tūkst. tonų paprastų bombų, tad po šio strateginės aviacijos antpuolio SSRS, kaip buvo manoma, kapituliuos.
Savo negailestingumu mažai ką nusileido 1948 09 01 ginkluotųjų pajėgų štabams išsiuntinėtas planas „Fleetwood“ (pavadintas XVII a. britų karalienės Viktorijos laikų generolo Charleso Fleetwoodo, kartu su Oliveriu Cromvelliu dalyvavusio operacijose Škotijoje ir Airijoje, vardu; taip pat garsi roko grupė Didžiojoje Britanijoje, miestas ir prabangus kadilakas). Jis irgi konkrečiai nustatė operatyvinių smūgio SSRS planų sudarymo ir įgyvendinimo eigą.
Reikia pabrėžti, kad tais laikais šie slapti dokumentai nebuvo grįsti vien generolų svajonėmis. Prieš pat pasaulinio karo pabaigą JAV prieš besirengiančią kapituliuoti Japoniją panaudojo dvi branduolines bombas, tačiau Sovietų Sąjungai buvo paruoštos net 196. Kitoje Vieningojo karinio planavimo komiteto direktyvoje 432-d, kuri buvo parengta dar 1945 12 14, ketinta bombarduoti 20 sovietų miestų – didžiausių pramonės centrų ir Transsibiro magistralę, kuri yra svarbiausia sovietinės komunikacijos trasa. Po šio smūgio SSRS nebeliktų nieko kito, kaip tik pakelti rankas...
Sunaikinti Rusiją iš vidaus
Prieš kokią 20 metų imta skelbti apie vadinamą Daleso planą arba doktriną, dėl kurios egzistavimo ginčijamasi iki šiol. Rusiškuose šaltiniuose neabejojama, kad SSRS sugriovimo iš vidaus scenarijus parengtas pirmojo CŽV vadovo Allano W.Dullaso. Kaip žinome, kurti slaptas teorijas jis turėjo patirties. Nuo pat CŽV įkūrimo 1947 m. jis joje dirbo, paskui 8 m. buvo jos direktorius, o karo metais vadovavo politinei žvalgybai Europoje. A.Dullasas yra laikomas Šaltojo karo ideologu, vienu iš žvalgybinės veiklos prieš SSRS ir kitas sovietinio bloko valstybes organizatorių.
Jis esą parengė SSRS subyrėjimo planą, remdamasis 1922 m. nustatytomis respublikų sienomis. Planas numatė keturių blokų atsiradimą: Pabaltijo respublikų sąjunga, Baltarusija, Ukraina su Krymu ir visu šiauriniu Juodosios jūros pajūriu bei Rumunija su Besarabija (Moldova). Vėliau šie blokai turėjo susijungti į federaciją ir nustumti Rusiją už Uralo, atimant rusų išėjimus į jūras.
Bet iki šiol nežinoma, ar tai A.Dullaso autorystė, manoma, kad šis planas buvo skelbiamas JAV kongrese 1945 m., arba kad tai buvo tik spekuliacijos pagal žvalgybininko knygas, publikuotas 1945-1953 m. Įdomu tik tai, kad kai kurios plano teksto vietos beveik paraidžiui sutampa su Anatolijaus Ivanovo novelės „Amžinas šauksmas“ ("Вечный зов"; 1971-1976) herojaus, karo metais apsigyvenusio Sibiro užkampyje, monologais. Pagal novelę sukurtas ištisas TV serialas.
Kas pasidalins Rusiją?
Visi šie menamo smūgio SSRS ir Rusijai planai persipina su vadinamaisiais „Harvardo projektu“ arba „Hjustono projektu“, kuriuose „veiksmas vyksta“ jau šiuolaikiniais dešimtmečiais, pradedant nuo grasiosios R.Reagano frazės apie „blogio imperiją“. Juose per tris penkmečius taip pat ketinama sugriauti SSRS (tai jau atliko M.Gorbačiovas), įvykdyti reformą (ji priskiriama B.Jelcinui) ir pagaliau šį procesą užbaigti (prieš 10-metį tai turėjo padaryti ir dabar daro V.Putinas). Gi „Hjustono projektas“ numato visiškai padalyti Rusiją: Sibiras atitenka JAV, Šiaurės Vakarai – Vokietijai, Pietūs ir Pavolgis – Turkijai, Tolimieji Rytai – Japonijai.
Tai esą akivaizdžiai aprašyta CŽV pranešime „Globalios tendencijos 2015“ („Global Trends 2015“), kuris iliustruotas vaizdžiais žemėlapiais. Pranešime sakoma, kad gimstamumas Rusijoje sumažinamas tiek, kad žmonių sumažėtų nuo 145 mln. iki 130 mln., o interviu laikraščiui „Izvestia“ Rusijos politinių ir ekonominių komunikacijų agentūros generalinis direktorius Dmitrijus Orlovas apibendrina, jog „JAV konservatyviosios partijos suinteresuotos Rusijos pozicijų susilpninimu ir galbūt net jos kaip valstybės suskaldymu“.
O dar pridurkime kitus Rusijai pražūtingus sumanymus, pavyzdžiui, „Sionistinį projektą“, kurio įkvėpėjas Menachemas Mendelis Schneersonas apdovanotas aukščiausiu JAV apdovanojimu Kongreso aukso medaliu, arba planą „Barbarosa-2“, kurį „išmąstė“ Tvėrės universiteto profesorius V.Judinas (Rusija okupuojama, jos resursai išsiunčiami okupantams, rusai nustoja egzistuoti kaip tauta...) ir taip toliau.
Visų šių išgalvotų ir gana realių slavų sunaikinimo teorijų bei planų paskirtis viena: pamėginti sutelkti rusus į vieną kumštį, duoti atkirtį tariamiems agresoriams, pagaliau – susigrąžinti turėtą SSRS galią ir šlovę.
Neaišku kitkas: koks vaidmuo tuose JAV planuose ir Rusijos pasipriešinimo scenarijuose tektų Lietuvai? O gali ir mes turime kokią nors doktriną, bent jau savęs išsaugojimo? O gal kaip sąjungininkai dalyvausime Rusijos dalybose?