Pasirodo, kaip mažai mes žinome apie nepaprastą suomių tautos ryžtą ginant savo valstybę 1939–1940 m. vadinamajame Žiemos kare. Dar mažiau mums žinomas kitas Sovietų Sąjungos ir Suomijos karo etapas, kuris prasidėjo 1941 m. birželio 25-ąją. Suomių istoriografijoje jis vadinamas Tęstiniu karu. Sovietų laikais šis karas buvo „užmirštas“ ar net „nežinomas“. Juk totalitarinėje valstybėje tirti ir aiškinti praeities įvykius – tik valdančiosios viršūnėlės ir jos propagandinių struktūrų „teisė“. Todėl buvo įsakyta šį karą užmiršti. Ir jis iš tiesų buvo tarsi užmirštas.
M. Soloninas, remdamasis archyvų dokumentais, mėgina nupūsti tas užmaršties dulkes. Kartais net beveik „tiesiogine“ prasme. Rašydamas minėtą knygą 2006–2007 m., autorius dažnai lankėsi Rusijos ginkluotųjų pajėgų centriniame archyve (CAMO), esančiame Maskvos srities Podolsko rajoniniame mieste. Nagrinėjant archyvines bylas būtina registruotis. Tuomet ir paaiškėjo skandalingas faktas: kai kurias su Suomijos karais susijusias bylas jis atsivertė... pirmasis. Sensacingai nuskambėjusioje monografijoje detaliai nagrinėjamos Suomijos karų su agresyvia raudonąja kaimyne aplinkybės, apžvelgiamas daugelio kovų vyksmas.
– Kodėl Stalinas 1939 m. nusitaikė į Suomiją? Juk ji buvo nuošaliau pagrindinio kelio, Raudonajai armijai žygiuojant į Vakarus...
– Jūsų minimas pagrindinis kelias ar didysis žygis kol kas dokumentaliai nėra patvirtintas. O štai noras atkurti buvusią Rusijos imperiją (nors ir pakeitusią pavadinimą į Sovietų Sąjungą) jos ankstesnių sienų ribose – akivaizdžiai regimas jau nuo pat 1921–1923 m. Tad, mano giliu įsitikinimu, būtų buvę žymiai keisčiau ir nelogiškiau, jei Stalinas minėtu laikotarpiu būtų palikęs Suomiją ramybėje.
– Ar suomius būtų išgelbėję, jeigu jie 1939 m. rudenį būtų priėmę Kremliaus siūlomas sąlygas: taika mainais į Sovietų Sąjungai perduodamas tam tikras Suomijos teritorijas. Ar, praradusi savo pagrindinius gynybinius įtvirtinimus, ši šalis būtų buvusi iš karto pasmerkta aneksijai ir okupacijai?
– Atsakau vienareikšmiškai ir kategoriškai: ne, Suomija nebūtų išsigelbėjusi, jei būtų priėmusi Kremliaus siūlomas taikos sąlygas. Visi 1939 m. spalį suomiams sovietų pateikti reikalavimai buvo orientuoti tik į vieną tikslą – sugriauti jų gynybos sistemą ir neleisti, kad iš išorės Suomija galėtų gauti bet kokią pagalbą. Sutikite, tokios sąlygos nediktuojamos kaimynams, su kuriais norima ilgai taikiai gyventi. Ir jei suomiai būtų sutikę su Stalino diktuojamomis sąlygomis, 1940 m. vasarą SSRS būtų taip pat lengvai užgrobusi šią šalį, kaip tai padarė su Lietuva, Latvija ir Estija.
– Kaip vertinate Suomijos karo veiksmus 1941 m., kai jos armija sustojo ties 1939 m. buvusia siena, ten, kur ji atsikovojo savo prarastas teritorijas?
– Patikslinu: Suomijos armija nesustojo ties buvusia tarpvalstybine siena – nuėjo gerokai toliau, net iki Svyrės upės ir Baltosios jūros–Baltijos kanalo. Suomijos vyriausiojo ginkluotųjų pajėgų vado Manerheimo veiksmų logika buvo visiškai aiški. Tai, beje, jis mini ir savo memuaruose. Suomijos armija sustojo tik ten, kur gamtinės sąlygos jai leido geriausiai gintis: tai jau minėtas Baltosios jūros–Baltijos kanalas, Onegos ežeras, Svyrės upė, Ladogos ežeras. Štai tokią dar ir pačios gamtos sustiprintą gynybos liniją suomiai tikėjosi išlaikyti kovose su Raudonąja armija.
Kalbant apie abu šiuos karus, negalima nepaminėti dar vieno labai sudėtingo aspekto. Tai Suomijos ir Vokietijos santykiai – jie buvo ir priverstiniai, ir nenatūralūs. Todėl Suomijos vadovybė net ir pačiais sunkiausiais momentais laikydavo „praviras duris“ santykiams su anglų–amerikiečių bloku, tikėdamasi su jais vėliau labiau suartėti. Stalinas visaip spaudė sąjungininkus, kad būtų paskelbtas karas Suomijai. Anglija su tuo galų gale sutiko, tačiau amerikiečiai – ne. Štai tokioje situacijoje veikdamas Manerheimas ir stengėsi nedaryti jokių neapgalvotų žingsnių. Štai kodėl suomių armija neatakavo Leningrado.
– Kodėl Stalinas 1944 m. nebandė antrąkart okupuoti Suomijos? Juk ir propagandinis fonas tam buvo jau visai realus: fašistinės Vokietijos sąjungininkė...
– Nieko panašaus. Stalinas minėtu periodu vėl bandė užgrobti visą šią šalį. Nors žodis „bandė“ – labai jau švelnus tiems metodams, kuriuos sovietų vadovybė taikė Suomijos atžvilgiu 1944 m. birželį–liepą, nusakyti. 1944 m. birželio 23 d. SSRS Suomijai įteiktoje notoje atsirado žodis „kapituliacija“. O Raudonoji armija tuo metu – kaip tikra rusiška meška – nuo pat Vyborgo (buvusio suomių Vipuri miesto) bandė brautis gilyn į Suomiją. Ir dvi savaites prie visai nedidelių gyvenamųjų vietovių (Tali ir Ihantalos), kurias rasite ne kiekviename žemėlapyje, vyko vieni aršiausių mūšių per visą Antrąjį pasaulinį karą. Siaurame ruože suomių gynybą bandė pralaužti net 15 sovietų divizijų. Nepavykus buvo bandoma organizuoti jūrų desanto operaciją – išlaipinti karius šiaurinėje Suomijos įlankos pusėje. Tačiau ir ši operacija Raudonajai armijai nenusisekė. Tik liepos 18 d. aprimo aktyvūs kariniai veiksmai Suomijos fronte, o sovietų kariuomenė pasuko kitomis kryptimis – į Baltijos šalis ir Baltarusiją.
Vis dėlto turėjo praeiti dar pora mėnesių, kol 1944 m. rugsėjo 19 d. tarp Suomijos ir SSRS buvo pasirašytas susitarimas nutraukti ugnį. Beje, dėl minėto susitarimo Stalinas žiauriai „išsidūrė“. 1941 m. jis visaip spaudė Londoną, kad šis paskelbtų karą suomiams. Kol galiausiai savo pasiekė (tačiau britai stengėsi nepasižymėti šiame karo etape). Minėta maža diktatoriaus kvailystė, pasirodo, turėjo gana didelių padarinių. Jam pačiam, savaime suprantama. Mat 1944 m. rugsėjį SSRS, kaip lojali sąjungininkė, privalėjo leisti dalyvauti minėtose derybose ir britams. Ir būtent tai, kad derybose formaliai dalyvavo anglai, o neformaliai už jų nugarų – ir amerikiečiai, privertė Staliną sumažinti savo apetitą. Taip aktas dėl Suomijos kapituliacijos (nors iki jos dar buvo labai toli) virto susitarimu dėl paliaubų. Štai taip Suomija antrą kartą sugebėjo išvengti sovietų okupacijos.
– Mūsų istorikai iki šiol nenustoja ginčytis: reikėjo ar ne bent simbolinio šūvio kaip pasipriešinimo sovietų agresijai simbolio?
– Tai labai skausmingas klausimas. Juk jį galima pateikti ir taip: „Ar reikėjo atimti gyvybę tam tikram skaičiui Lietuvos gyventojų „dėl principo“?“ Į tai, be abejo, turi ieškoti atsakymų Lietuvos istorikai, politikai ir visi, kas nėra abejingi savo tėvynės praeičiai, dabarčiai ir, aišku, ateičiai. Man, kaip užsieniečiui, būtų labai keblu spręsti, kiek lietuvių ir kur turėjo 1940 m. birželį žūti už savo tautos ir tėvynės laisvę, kurią vis tiek pamynė Stalino tankai... Išsakau savo nuomonę apie tai tik kaip privatus asmuo: negalima žudyti žmonių „dėl principo“.
Suomijos armija juk kariavo ne dėl simbolinio pasipriešinimo sovietų kariuomenei. Suomiai kariavo realų karą ir realiai sugebėjo atsilaikyti prieš raudonąją agresiją. Tai suomiai pademonstravo ir per 1939–1940 m. karą, ir per tris aršiausių mūšių mėnesius 1944-ųjų vasarą. Ar galėjo 1940 m. birželį prieš Raudonąją armiją atsilaikyti trys Baltijos šalys, ypač turint omenyje, kad Prancūzija jau krito, o britai buvo priversti pereiti į gynybą? Greičiausiai ne. Tad kam tuomet aukoti kareivius? Reikėjo galvoti apie sovietų grėsmę ir rengtis ją atremti (be to, ne tik karinėmis priemonėmis) žymiai anksčiau. Juk ir patarlė „ruošk roges vasarą“ egzistuoja visose kalbose...
– Kaip jūsų knygos vertinamos Rusijoje?
– Bendras mano knygų tiražas jau perkopė 250 tūkst. egzempliorių. Sutikite, tai neblogas rezultatas, turint omenyje, kad tai – stori istoriniai moksliniai veikalai, o ne lengva literatūra apie „šaudymus ir gaudymus“. Birželio 19 d. per NTV kanalą buvo parodytas pilnametražis dokumentinis filmas „Birželio 22-oji. Lemtingi sprendimai“. Aš esu vienas iš šio filmo scenarijaus kūrėjų ir jame atspindėtų to meto įvykių komentatorius. Apskritai 1941 m. birželio 22 d. įvykius vertinu taip: mano teikiama versija iš kategorijos „To negali būti, nes to niekada nebuvo“ jau perėjo į kategoriją „Tame kažkas tikrai slypi“. Tikiuosi, kad dar sulauksiu to momento, kai ateis kitas etapas: „Ir kas gi to nežino?“