Pravėriau kupė duris, pasisveikinau. Reakcija kaskart skirtinga, iš jos kelionės pradžioje galima nuspėti kokybinį jos turinį ir laiko tėkmės principus. Atėjau paskutinis, nes cigaretė prieš įlipant į traukinį pasirodė svarbesnė. Kupė buvo pilnas. Pasisveikinimas pasufleravo, jog šis ekspreso “Rytai –Vakarai” reisas neliks be įspūdžių.
Kupė jau „įsigyvenę“ du jaunuoliai, sėdintys viens prieš kitą prie lango, pilnomis baltos mišrainės burnomis nerišliai tylėjo ir lauždami batoną, tiesiai iš plastikinio butelio, pakaitomis siurbė saldų gazuotą vandenį palikdami ten plūduriuojančius užkandžių trupinius. Maistas ištirpo kartu su trupiniais limonade traukiniui dar nepajudėjus. Teliko nuo sulankstomo stalo nubraukti batono likučius į tuščią mišrainės pakuotę ir sportinio kostiumo rankove perbraukti lūpas.
Pasiruošimo rūpesčių užguitas tūlas ne visada spėja papusryčiauti, bet valgymas kelionėje kažkaip susijęs su egzistenciniu alkiu, kuris visa jėga pasireiškia ties Paneriais ir baigiasi prie Jonavos. Telieka vištienos likučiai, kietai virtų kiaušinių lukštai ir liūdesys. Na, atsargoje dar yra traškučiai… Pokšteli atidaromo alaus butelis, sučeža plastikinė pakuotė, pypteli įsijungdamas kompiuteris. Pakvimpa kino seansu be vaizdo, bet su 3D aromatais.
Beveik mirtinas derinys „kambariokams“, tačiau jaunimas, pasirodo, turi ausines. Vienu „efektu“ mažiau. Kiek atlėgsta, bet pirminio virškinimo organo leidžiami garsai priverčia prisiminti prieš kelias dienas „įsipūstą“ A-ha „Ending on a High notes“ ir kitus kupė kaimynus, kurie tarsi atsiprašydami (pretekstas „kažkaip tvanku“) pravėrė langą ir 3D aromatus pakeitė jaukus dyzelinio variklio ir vasaros pievų kvapas - “(…)Summer moved on, honey moved out , moments will pass (…)”.
Viešas valgymas kelionėje turi kone sakralinę ir todėl sunkiai paaiškinamą prasmę. Moteriškės, važiuojančios iš Vilniaus į Kėdainius, ties Paneriais sučežena maišeliais ir lupamais kietai virtų kiaušinių lukštais, o kaimynės už nugaros (sprendžiant pagal tartį, vykstančios į Šiaulius) gardžiai sučepsi išvyniodamos sumuštinius su rūkyta višta. Jauna šeima išsitraukia savo lauknešėlį, kuris pakvimpa rūkyto kumpio pagardinto šviežiais agurkėliais sumuštiniais ir nusispjaut, kad šeimos galva apsidrabsto baltą, kelionei išskalbtą ir išlygintą „Armani“ megztuką puotos pagardais.
Tiesa, veidai, sunaikinus maistą, taip pat verti dėmesio. Garsai irgi. Jau minėtos jaunos šeimos galvos viršutinė kūno dalis, gausiai ištepta plaukų geliu, nusvyra ir nebegirdi greta ant daiktų lentynos kabančios atžalos džiaugsmingo klykimo nes, palikęs ją motiniškai globai, jis tobulai apsimeta miegančiu, nors visas vagonas nuo vaikiškojo džiaugsmo negali net skaityti vežėjo siūlomo tabloido, o kaimynės, palaimingoje čepsėjimo tyloje surijusios sumuštinius su vištiena, atlaidžiai kinkuoja galvomis ir įspūdingomis oro srovėmis iš tarpdančių siurbdamos maisto likučius atlaidžiai šypsosi. Visi sotūs ir laimingi.
Aprimus tokiai idilei, sunkiai tikėdamas, jog vienintelis garsas – hipnotizuojantis traukinio ratų dundesys, mintimis grimztu pas tuos, kurie manęs laukia ir ritmiškai į sėdynės koją besidaužantis, sočių jaunuolių po kino seanso paliktas alaus butelis visai netrukdo. Tačiau apetitas, po keturių valandų kelionės, atsirado. Tą vakarą vakarieniavome visi trys.