Prieš savivaldybių tarybų rinkimus A. Čaplikas teisingai įspėjo: sąjūdiečiai savo kailiu pajus, kur link veda nesijungimas. Gėdingai prakišęs rinkimus Vilniuje ir netekęs apie 10 tūkst. balsų po 2008-ųjų rinkimų, LS lyg ir turėjo atsitokėti. 

Tačiau sąjūdiečiai net ir dabar kratosi A. Čapliko siūlomos dviejų partijų unijos, kuri paliktų atskiras partines struktūras ir lemtų tik bendrą aukščiausiąją vadovybę ir bendrą rinkimų sąrašą.

Netoliaregiška LS elgsena jau dabar verčia abejų partijų liberalus raškyti karčius nesutarimo vaisius. Per šiomis dienomis vykusius Seimo nario rinkimus Klaipėdos Danės apygardoje abu liberalų atstovai nepateko į antrą turą.

Jei LiCS ir LS būtų turėjusios bendrą kandidatą, tai antrame ture konservatorius Naglis Puteikis greičiausiai varžytųsi su liberalu, o ne su socialdemokratu Aloyzu Každailevičiumi. Bet ambicijos užtemdė tikrovę, ir susidvejinę liberalai susimovė net Klaipėdoje, kur ir LiCS, ir LS per savivaldos rinkimus iki šiol sugebėdavo įveikti ir konservatorius, ir socialdemokratus.

Vladimiras Laučius
Kaip gali šauti į galvą mintis prieš lemiamą kovą dėl vietų Seime prie leisgyvės partijos dar kabinti dvejus metus pūvantį politinį lavoną? Jei Antanas Nedzinskas ir Asta Baukutė taps liberalcentristais, tai liberalcentrizmas taps liberalkataklizmu. Jei LiCS tvirtai nusprendė nusižudyti, tai kam prieš mirtį tepliotis ant kūno žodelį „kvankt“?
Visuomenės nuomonės apklausos liudija, kad abi liberalų partijos gali neperžengti 5 proc. rinkimų barjero ir nepatekti į Seimą. Gal LS ir LiCS turi slaptą planą, kaip likus vos daugiau nei vieneriems metams iki rinkimų esmingai pagerinti savo padėtį?

Regis, LS vadovai per daug nesuka sau galvos. E. Masiulis neturi laiko politikai: jis – kruopštus, susisiekimui atsidavęs ministras.

Gintaras Steponavičius turbūt tradiciškai laimės Vilniaus Lazdynų vienmandatėje rinkimų apygardoje. Ir gerai: ko daugiau norėti? Tuo metu visas LS kandidatų sąrašas tegu prisiima atsakomybę už LS nuveiktus darbus – antai už technokratinę aukštojo mokslo reformą. Gal ir surinks 4,9 proc. rinkėjų balsų.

O jei LiCS surinks 4,8 proc. balsų, tai LS galės džiūgauti: „Pergalė! Nugalėjome A. Čapliką!”
A.Čaplikas – įžvalgus politikas, bet kol kas menkai tuo naudojasi partijos labui. Antai prieš porą savaičių liepė LiCS skyriams pildyti anketas su klausimais apie Arūno Valinsko „prisikėlimo“ prisijungimo būdus.

Kaip gali šauti į galvą mintis prieš lemiamą kovą dėl vietų Seime prie leisgyvės partijos dar kabinti dvejus metus pūvantį politinį lavoną?

Jei Antanas Nedzinskas ir Asta Baukutė taps liberalcentristais, tai liberalcentrizmas taps liberalkataklizmu. Jei LiCS tvirtai nusprendė nusižudyti, tai kam prieš mirtį tepliotis ant kūno žodelį „kvankt“?

Beje, jei Žydrūno Plytniko informacija iš žodžio virs kūnu teisme, tai kaip atrodys A. Čapliko partijos politinė bičiulystė su viešųjų pirkimų byloje galimai figūruojančiu A. Valinsku ir jo aplinka?
LiCS simpatikams lieka tikėtis, kad kalbos apie A. Valinsko kompanijos įsiliejimą į liberalcentristų gretas – juolab išskirtinėmis sąlygomis – niekad netaps tikrove. Visoje toje kompanijoje vienintelis A. Valinskas yra nesilpnas politikas, tačiau visuomenė jį vertina taip, kad partijai jis būtų ne tiek paspirtis, kiek našta.

Nors abi liberalų partijos, regis, stengiasi kenkti ne tik viena kitai, bet ir pačios sau, politinis gyvenimas siunčia joms dar vieną išbandymą – Artūrą Zuoką. Mat šis kuria trečią liberalų partiją – šiuokart „atsakingo liberalizmo“ su krikščioniškomis vertybėmis.

„Krikščioniškomis vertybėmis“ šiandien puošiama viskas – net tai, kas pagal įstatymus yra baudžiama. Net Jonas Šimėnas yra „krikščionis“ (demokratas), kad ir kaip juokingai šitai skambėtų. Net A. Valinskas savo „ideologiją“ mėgino pateikti kaip Dekalogą. Lietuvos politikoje sunku būtų rasti sukčių, kurie viešai nesakytų, kad vadovaujasi krikščioniškomis vertybėmis.

Vladimiras Laučius
Liberalių pažiūrų piliečiai artėjant Seimo rinkimams turi kartu ir nemažą, ir itin menką pasirinkimą: arba LS ir LiCS, kurių šansai – kol kas maži, arba A. Zuokas ir G. Vagnorius, kurių šansai – daug didesni, bet vietoje liberalizmo – mėlynas Mikės Pūkuotuko balionėlis.
Žymusis Alano Milno personažas Mikė Pūkuotukas norėjo pavogti iš bičių medų apsimetęs debesėliu. Pamenate, kaip jis rinkosi oro balionėlį? Buvo du balionėliai – žalias ir mėlynas. Rinkdamasis jis svarstė: jei kiltų žaliu, tai šis susilietų su medžio lapija, o jei kiltų mėlynu, tai gal susilietų su dangumi.

Pasirinko mėlyną. Tas mėlynas Mikės Pūkuotuko balionas – kaip mūsų medaus alkstančių politikų krikščioniškosios vertybės: padeda susilieti su dangiška morale. Ir štai skraido Lietuvos politinėje padangėje tokie apsimetėliai debesėliai, o apačioje su skėčiais būriuojasi jų partijos, vaidinančios, kad tiki prapliupsiančiu lietumi. 

Tiesa, nauja A. Zuoko partija „krikščioniškomis“ vertybėmis pasidabino ne tik dėl grožio, bet ir dėl Gedimino Vagnoriaus, su kurio krikščionimis lyg ir ketinama jungtis.

Šis A. Zuoko projektas gali būti sėkmingas – ne todėl, kad visuomenė išsiilgusi krikščioniškojo liberalizmo (ji jau prisižiūrėjo krikščioniškosios demokratijos šimėniškų cirkų), bet todėl, kad A. Zuokas – stiprus ir populiarus lyderis.

Kad ir kaip „atsakingiesiems liberalams“ sektųsi įgyvendinti savo užmačias, akivaizdu, kad A. Zuoko veiksnys nebepalieka veik jokių šansų LS ir LiCS atskirais sąrašais patekti į Seimą per daugiamandatę rinkimų apygardą.

Regis, LS yra tiek įtikėjęs savo gražiomis perspektyvomis, kad nei LiCS, nei A. Zuoko sudaroma konkurencija neįtikina šios partijos vadovybės pradėti derybas dėl susivienijimo.

LiCS vadovai, atrodo, yra labiau linkę vadovautis sveika nuovoka nei jų liberalieji kolegos ir varžovai – „sveiko proto dešinieji“. Tačiau ką jiems daryti, kai LS užsispyręs vis atmeta unijos idėją?
Jei Seimo rinkimuose dėl liberalesnio elektorato tektų varžytis tik su LS, tai LiCS dar turėtų šansų įveikti 5 proc. barjerą. Tačiau atsiradus A. Zuoko partijos veiksniui tie šansai taip sumažėja, kad norint gelbėti padėtį reiktų rinktis: arba LS, arba A. Zuokas.

Žinoma, galima desperatiškai rizikuoti ir, prisiminus „naujosios politikos“ laikus, mėginti išlošti su nuosaikumo, centrizmo, atsvaros socialdemokratų ir konservatorių diadai nuostatomis. Tačiau šioje nišoje yra labai tvirtai įsikūrusi Darbo partija, kuri, kitaip nei jos silpnesnioji populistinė varžovė – partija „Tvarka ir teisingumas“, yra pajėgi ir „pritaikyta“ glemžtis ir socialdemokratų, ir LiCS elektoratą.

Taigi liberalių pažiūrų piliečiai artėjant Seimo rinkimams turi kartu ir nemažą, ir itin menką pasirinkimą: arba LS ir LiCS, kurių šansai – kol kas maži, arba A. Zuokas ir G. Vagnorius, kurių šansai – daug didesni, bet vietoje liberalizmo – mėlynas Mikės Pūkuotuko balionėlis.

Tiesa, jei LiCS vis dėlto jungtųsi su A. Valinsko „prisikėlimu“, tai vietoje balionėlio apskritai būtų politinis karstas, skirtas judėti ne aukštyn, o žemyn.