J.Jurgelis. Kodėl K.Girnius rauda dėl inteligentų

Gerbiamas Kęstutis Girnius, perskaitęs gerbiamo filosofo Krescencijaus Stoškaus interviu „Tautos miršta taip pat kaip ir žmonės“ naujienų portale DELFI ir dar susipažinęs su kai kuria papildoma literatūra, parašė straipsnį tame pačiame naujienų portale pavadinimu „Nesiliaujančios „išstumtųjų“ inteligentų raudos“ . Straipsnyje K. Girnius demaskuoja (ar stengiasi demaskuoti) „nustumtuosius“ inteligentus, tarp jų ir K. Stoškų, ir gal būt kai ką daugiau.

Diagnozė

Visų pirma, straipsnio autorius suformuluoja tris pagrindines gerbiamo filosofo ir kai kurių inteligentų raudų temas. Tris esmines tiesas, dėl kurių rauda inteligentai, bet kurios tuo pat pasirodo esančios ne tiesomis.

Pirma, tie inteligentai, anot K. Girniaus, dedasi norį kažką svarbaus pasakyti žmonėms. Antra, inteligentai skundžiasi, kad kažkas to kažko kažkodėl jiems pasakyti neleidžia. Trečia, dėl to, kad kažkas inteligentams neleidžia to kažko pasakyti, tariamai nukenčia Lietuva.

Paskelbęs tris inteligentų raudų tezes, K. Girnius iš karto jas sukritikuoja tardamas žodžius – „visi šie teiginiai klaidingi“.

O tai reiškia, kad inteligentai faktiškai nieko svarbaus neturi pasakyti. Jiems niekas to nieko pasakyti netrukdo. Ir Lietuva dėl to nepasakyto nieko nenukenčia. Tokiu būdu inteligentų raudos yra melagingos. Jos yra be ryšio su objektyvia realybe. Galima manyti, kad ir raudos yra nebe raudos, o inteligentų diagnozė.

„Kalbančios galvos“

Gerbiamas K.Girnius, tyrinėdamas inteligentų raudas, meta retrospektyvinį žvilgsnį į netolimą istorinę praeitį - į Sąjūdžio laikus. Ir čia jis pastebi naujų dalykų, kurių Lietuvoje dar niekas nebuvo pastebėjęs. Sąjūdžio avangarde greičiausia buvo ne inteligentai o „kalbančios galvos“, kurios, anot autoriaus, galėjo valandų valandas kalbėti ir kalbėti, o Lietuvos žmonės galėjo į tas galvas valandų valandas žiūrėti ir žiūrėti. Įdomu tai, kad žmonės, tarsi apspangę, nesiklausė kalbančių galvų, o į jas žiūrėjo.

Tas „kalbančias galvas“ K. Girnius vadina ne tikraisiais, bet „vadinamaisiais inteligentais“. Tikrų inteligentų gerbiamas K. Girnius nepamini, bet jų gal ir nebuvo. Gal jie dar nebuvo atvykę. Autorius nepateikia „vadinamųjų inteligentų“, „kalbančiųjų galvų“ sąrašo, nemini konkrečių pavardžių. Bet, kiek leidžia atmintis, tie sąjūdžio tribūnai, kurių žmonės klausėsi (pagal K. Girnių, į kuriuos žmonės žiūrėjo) buvo Justinas Marcinkevičius, Vytautas Landsbergis, Arvydas Juozaitis, Marcelijus Martinaitis, Julius Juzeliūnas, Vytautas Bubnys, Vytautas Petkevičius, Meilė Lukšienė ir kt.

Bet Lietuvos žmonės, kaip pastebi autorius, į tas galvas žiūrėjo ne perdėm ilgai. Po Kovo 11 d., „kai reikėjo planuoti konkrečius žingsnius nepriklausomybei įtvirtint“, automatiškai „smuko vadinamųjų inteligentų įtaka“. „Kalbančios galvos“ nemokėjo planuoti, nors buvo išaugusios ir subrendusios socialistinio planinio ūkio sąlygomis.

Taigi, kaip smuko „vadinamųjų inteligentų“ autoritetas bei įtakos, taip nusmuko ir liko viskas nusmukę po šiai dienai. Gerbiamas K. Girnius paaiškina to šiandieninio inteligentų ar „vadinamų inteligentų“ autoriteto nuosmukio priežastis – „svarbiausiais dienos klausimais K. Stoškaus vadinamieji inteligentai tiesiog negeba pasakyti ko nors reikšmingo“.

Čia K.Girnius išreiškia rimtas abejones dėl mūsų poetų, kurie moka „sukurti ypatingą žodžių sąskambį“, bet vargu ar gali „pasakyti ką nors naujo apie lenkų pavardžių rašymą ar dirbtinį apvaisinimą“.

Kas dėl lenkiškų pavardžių rašymo, tai sunku pamatuoti poetų gebėjimus. Net grynieji politikai negali išsiaiškinti, ar „w“ rašymas lenkiškose pavardėse nepakenks Lietuvai. Bet dėl dirbtinio apvaisinimo, tai K. Girnius teisus. Mūsų poetai, net prieškariniai (pvz. Maironis), nėra parašę nei vieno eilėraščio, ne tik dirbtinio, bet ir natūralaus apvaisinimo klausimais. Nors ta problema mažėjant gimstamumui labai aktuali.

Apie meilę visi Lietuvos poetai moka neblogai parašyti. Čia, K. Girniaus žodžiais tariant, pasireiškia poetų „gebėjimas rasti tinkamiausią žodį“ ir gebėjimas „sukurti ypatingą žodžių sąskambį“. Bet kai reikalas prieina prie esmės (prie apvaisinimo), tai nei tinkamo žodžio, nei ypatingo sąskambio ir apskirtai - nieko.

Geras pavyzdys – Amerika

K. Girniaus pastebi, kad inteligentų klausimas nėra kažkoks siauras ir lietuviškas. Su inteligentais yra problemų ir kitur – „Vakarų inteligentai moka puikiai nusišnekėti“.

Tačiau inteligentų ar „vadinamųjų inteligentų“ reikalai Amerikoje turbūt sutvarkyti geriau. Kaip pažymi autorius, Amerikoje gyvena daug Nobelio premijos laureatų (Lietuvoje nei vieno –J.J.) bei šimtai potencialių laureatų. Bet jie žino savo vietą. Ir vos dešimt turi platesnį skaitytojų ratą. Ten iškiliausi filosofai nėra kviečiami į diskusijų laidas, o „K. Stoškaus tipo raudų (Amerikoje – J.J.) nespausdintų nei laikraščiai, nei plačiau skaitomi tinklalapiai“. Bet Lietuvoje tie „vadinamieji“ vis braunasi į viešąją erdvę ir kartas nuo karto prasibrauna.

Taigi iškyla aktuali problema – ką daryti su inteligentais ar „vadinamaisiais inteligentais“, nes toliau taip gyventi nebegalima.

Žinoma, geriausiai būtų, kad jie visi (filosofas, tapytojas, poetas, aktorius, gal dar istorikas) užsiiminėtų savo specifine veikla – nutapytų gražų, paprastiems žmonėms suprantamą paveikslą, suvaidintų linksmame spektaklyje, sudėtų lyrišką eilėraštį su ypatingu žodžių sąskambiu, bet nekištų nosies į platesnius vandenis, į politiką, į korumpuotos, nekompetentingos valdininkijos problemas, į tautiečių žūtis, savižudybes ir apskirtai į emigruojančios tautos išgyvenimus.

Jeigu jie su tuo sutikti nenori, galėtų emigruoti į Ameriką. Bet iš to turbūt būtų mažai naudos. Amerikoje jų niekas nespausdintų, ir jie vėl grįžtų, nes Lietuvoje vis dar spausdina.

Yra išeitis

Yra dvi, bet gal ir daugiau išeičių. Viena panaši į tą, kuri taikoma žemės ūkyje. Reikia paprašyti, kad ES mokėtų inteligentams ar „vadinamiems inteligentams“ dotacijas už tai, kad jie niekur nesispausdintų ir neturėtų platesnio skaitytojų rato.

Kaip žinome, ES moka pinigus žmonėms, kad jie nedirbtų savo žemės, nesodintų, nesėtų, neartų, neakėtų ir pan. Žmonės taip ir daro. Tikslia, nieko nedaro. Sako, yra jau kaimų, kur žmonės ne tik karvių, kiaulių, bet ir vištų nebelaiko. Nors maisto produktai, ypač pienas, nežmoniškai brangsta.

Žmonės atsisveikina su sunkiu archaiško kaimo gyvenimu. Jie gauna dotacijas, dar gauna pašalpas už vaikus ir kelias dienas dainuoja. Paskui laukia naujų dotacijų bei pašalpų. Jeigu būtų galima pritaikyti tą metodiką inteligentams, tai ir jie galbūt labai greitai degraduotų ir dėl nieko neraudotų tik dotacijas gavę linksmai dainuotų.

Bet yra dar vienas kelias atvesti karštokas raudančių inteligentų ar „vadinamų inteligentų“ galvas. Ogi reikia šliūkštelėti ant tų galvų kibirą vėsių paplavų. Lietuvos inteligentai yra itin jautrūs paplavom.

Gavo tų paplavų ne vienas sąjūdžio tribūnas (anot K.Girniaus, „klabančioji galva“). Pradžioje paplavos buvo naudojama kovoje dėl valdžios, paskui ir kitais reikalais. Užpylei meninei asmenybei ant galvos, pridirbai į dūšią ir susitraukusi asmenybė traukiasi iš kelio į valdžios olimpą. Gal ta asmenybė ir nenorėjo į tą olimpą kopti, bet dėl visa ko profilaktinės paplavinės priemonės praverčia, kad neužsinorėtų.

Paplavų esmė – panieka. Ji gali būti įkūnyta kokiame nors sukurptame kompromate, parodytame per TV ar kur nors atspausdintame. Kokiame nors paskviliuke ar šiaip kokiame truputi prigalvotame, nelabai argumentuotame tekste, paleistame į viešąją erdvę. Žinoma, yra ir daugiau paniekos sklaidos būdų.

Bent man taip pasirodė (greičiausia pasirodė), kad K. Girniaus šliūkštelėjo truputi lengvos, švelnios paniekos tiek ant raudančio ar neraudančio, bet įdomiai rašančio K. Stoškaus, tiek ant kitų inteligentų, jo pavadintų „vadinamaisiais“. Gal tas šliukštelėjimas suveiks.