Jei jums tai – negirdėtas atradimas, priminsiu. Neseniai iš Lietuvos valstybinio turizmo departamento vadovės lūpų nuskambėjo pasakymas, kad Lietuva yra išskirtinė valstybė Europoje, ir išsiskiria ji ne bet kuo, o sovietmečio, patikslinsiu, socialistiniu paveldu.

Viešai buvo išpyškinta idėja, kad turime puikų šansą prisivilioti daugiau užsienio turistų labai lengvu būdu – tereikia, kad mūsuose iš naujo „sužydėtų“ sovietmečio dvasia, kurią geriausiai atspindėtų „chruščiovinių“ ir kitų sovietmečiu statytų daugiabučių puoselėjimas, Gariūnų turgus prieš renovaciją ir taip toliau...

Matyt, už turizmo politiką Lietuvoje atsakingos institucijos vadovai būtų laimingi, jei taptume vienu milžinišku Grūto parku Europoje.

Susidaro įspūdis, kad turizmo politikos formuotojai ką tik nusileido į šią planetą ir nepastebėjo, kad daugumoje Rytų Europos valstybių ir šiandien lengvai galima aptikti „išskirtinių“ ir tuo pat metu labai panašių sovietinio „paveldo“ objektų. Beje, giliau į Rytų pusę – dar paprasčiau.

Petras Auštrevičius
Matyt, už turizmo politiką Lietuvoje atsakingos institucijos vadovai būtų laimingi, jei taptume vienu milžinišku Grūto parku Europoje.
Ar būtent sovietų laikų reliktai pritraukia minias turistų į Lenkiją, Čekiją ar mūsų kaimynines Baltijos šalis? Nuoširdžiai abejoju.

Klausiate, ko gi Lietuvai reikia, jei jau keliame sau tikslą pritraukti daugiau keliautojų bei sumažinti atsilikimą (vertinant turistų srautus) nuo Latvijos ir Estijos? Tegul sprendimus priima ekspertai, tačiau akivaizdu, kad neturėjome ir šiuo metu neturime vienijančios, jungiančios idėjos.

Kita vertus, galbūt mums būtų naudinga iš pradžių atidžiau įsižiūrėti į save – kitaip tariant, bent jau tapkime įdomūs patys sau.

Man regis, šiandien svarbu įvertinti naująjį mūsų, lietuvių, kūrybos, gebėjimo kurti potencialą. O jis pastaruoju metu tikrai atsiskleidė naujomis spalvomis.

Juk galėtume garsiai pasakyti, kad didžiuojamės ne tik talentingais savo šalies krepšininkais, bet ir naujosios kartos dizaineriais, šiuolaikinio meno, muzikos ir kino kūrėjais, kurie jau šiandien žinomi (arba bus žinomi rytoj) už Lietuvos ribų. Taip pat džiaugiamės, kad turime į keliasdešimt kalbų verčiamų rašytojų darbus, kintančią teatro realybę fiksuojančius režisierius ir t.t.

Gręžiotis atgal ir nuolatos ieškoti praeities akimirkų, kuriomis galėtume didžiuotis, nepakaks, kad būtume pastebėti, kad nustebintume. O ar iš tiesų nuveiksime daugiau, nei esame padarę dabar – tai priklausys nuo mūsų norų, valios ir pastangų.

Aišku tik viena – Lietuvoje dėmesio verti ne vien sovietmečiu statyti daugiabučiai, bunkeriai ar Gariūnai, dėl kurių pirmapradžio žavesio praradimo pastaruoju metu taip apgailestavo aukštas pareigas einantys Turizmo departamento atstovai.