Nuo tada prasidėjo nepaliaujamas skundų rašymas, nelyg sovietiniais laikais reikalaujant įvairių sankcijų mano atžvilgiu nuo „apsvarstyti darbo kolektyve“ iki pat „teisinio įvertinimo“…
Paskutinis paminėtinas atvejis – šią savaitę išsiųstas laiškas, adresuotas LGGRTC generalinei direktorei Teresei Birutei Burauskaitei, LR Seimo Pirmininkei Irenai Degutienei, Tarptautinės komisijos nacių ir sovietų nusikaltimams tirti pirmininkui Emanueliui Zingeriui, tos pačios komisijos sekretoriato vadovui Ronaldui Račinskui ir LR Ministrui Pirmininkui Andriui Kubiliui. Laišką pasirašė liberalų sąjūdžio pirmininkas Eligijus Masiulis, tos pačios partijos valdybos narys Eugenijus Gentvilas, europarlamentaras Leonidas Donskis ir Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkas Simonas Alperavičius.
Laiške reikalaujama įvertinti mano veiklą (iš konteksto galima suprasti, kad reikalaujama mane atleisti iš darbo), tačiau nenurodoma už ką. Tiesa, laiško autoriai pamini, kad esą Čekutis „yra nuosekliai, viešai ir reguliariai išreiškęs kraštutinio (radikalaus) nacionalizmo, ksenofobijos ir atvirai tautinę nesantaiką kurstančių teiginių bei vertinimų viešumoje bei populiariuose interneto socialiniuose tinkluose“. Tačiau šventai pasipiktinę skundų rašytojai savo teiginiams pagrįsti tesugebėjo pateikti anoniminės grupuotės, pasivadinusios „antifa“ vardu, iš konteksto ištrauktas citatas, nieko bendro neturinčias su man pareikštais kaltinimais.
Iš tikrųjų, socialiniame tinkle savo sienoje esu ne kartą skelbęs įvairius archyvinius dokumentus bei istorines fotografijas ir žadu toliau daryti tą patį, nepaisant to, kad įvairaus plauko skundikams tai labai nepatinka. Tačiau atsakingai pareiškiu: nė viena skelbta nuotrauka, nė vienas skelbtas dokumentas niekada nepriklausė LGGRTC ar kuriai nors kitai Lietuvos valstybinei institucijai – visa tai yra mano asmeninio archyvo medžiaga, surinkta per daugelį metų tiek iš viešai prieinamų šaltinių, tiek ir iš kitų, su šiuo reikalu niekaip nesusijusių. Per visą savo ilgamečio darbo LGGRTC laiką nesu pasisavinęs ar savo asmeniniais tikslais naudojęs jokio dokumento, jokios fotografijos ar jokio kito daikto, todėl visi skundikų bandymai diskredituoti valstybinę instituciją per mano asmenį yra apgailėtini ir mažų mažiausiai neetiški.
Kita vertus, pasigendu skundikų mintyse nuoseklumo: vienu atveju jie aiškina, kad socialiniai tinklai yra vieša vieta, kitu – kad privati ir asmeninė.
Toliau skundo autoriai nepasako nieko naujo, tik konstatuoja, kad jiems esą „nesuprantama, kaip Seimui pavaldžioje įstaigoje, kuri tiria nusikaltimų žmonijai, įvykdytų Lietuvoje, darbuotojas skleidžia pažiūras, dėl kurių tokie nusikaltimai ir vyksta“.
Minčių policininkai, žinoma, nesivargina skunde pateikti mano „baisių“ ar „netinkamų“ pažiūrų įrodymų, neskaitant jau minėto anoniminių „kovotojų“ su fašizmo baubais, tendencingai parinktų bei nieko nesakančių citatų rinkinio. Tačiau skundo žanras, matyt, įrodymų ir nereikalauja pagal pačias progresyviausias šiuolaikinio komjaunimo tradicijas.
Skundikams tenoriu priminti, kad Lietuvos Respublikos įstatymai draudžia diskriminuoti ar persekioti dėl politinių pažiūrų, nors minčių policininkams tai, žinoma, joks argumentas. Todėl pabūsiu solidarus su jais: man taip pat nesuprantama, kaip Lietuvos valstybei gali atstovauti asmenys, kurių viena svarbiausių veiklų – skųsti tą pačią valstybę tarptautinėms instancijoms dėl joje tik svarstomų įstatymų projektų turinio.
Nežinau, sutapimas tai ar ne, tačiau išpuoliai prieš LGGRTC ir prieš mane asmeniškai ypač suintensyvėjo centrui oficialiai pradėjus skelbti KGB veiklos dokumentus, pradėjus realiai vykdyti partizaninio karo nuostolių projektą, taip pat organizuojant 1941-ųjų Birželio sukilimo 70-ečio paminėjimą, kuris daugeliui istorijos klastotojų bei kančių privatizuotojų yra tikra rakštis jų minkštuose krėsluose.
Baigdamas, noriu paminėti daugeliui ir be to akivaizdų faktą – visa mano visuomeninė veikla neturi nieko bendro su darbu LGGRT centre. To nematyti arba nesuprasti tegali tik tas, kuriam neegzistuoja jokios vertybės, išskyrus „sveiko proto“ vertybę, išmatuotą minimalia 5000 Lt uždarbio suma – juk, pasak vieno iš skundo bendraautorių, būtent ši suma mūsų valstybėje nubrėžia ribą tarp protingųjų ir kvailių.
Ir dar. Siekiant, kad nekiltų bereikalingų interpretacijų, pabrėžiu: visa tai yra mano asmeninė nuomonė, kuri nėra pavaldi jokioms valdiškoms institucijoms bei laisvu nuo skundų rašymo metu besidarbuojantiems minčių policininkams.