Neslėpsiu, prieš įregistruojant „liberalųjį“ įstatymo variantą, sulaukiau Tėvynės Sąjungos-Lietuvos Krikščionių demokratų vadovybės prašymo neskubėti. Tuomet spėjau, kad konservatoriai taip pat yra parengę įstatymo projektą, kuriame gins krikščioniškąsias vertybes. Sutikau palaukti, suprasdamas, kad diskusijos šiuo klausimu būtinos, taip pat tikėjausi, kad „liberalaus“ ir „konservatyvaus“ įstatymo šalininkai anksčiau ar vėliau ras sutarimą ir priims pažangiausiomis metodikomis pagrįstą ir labiausiai moters sveikatą tausojantį įstatymą.
Šis projektas buvo puiki politinės raiškos arena konservatoriams, tačiau staigmena – alternatyvųjį variantą parengė ir grietinėlę jau visus metus laižo „darbietė“ Dangutė Mikutienė. Man, kaip politikos senbuviui, kyla klausimas, kodėl konservatoriai diskusijas ir sprendimus dėl embrionų šaldymo, gyvybės išsaugojimo, šeimos politikos, moters sveikatos tausojimo perleido Darbo partijai, o patys prikando liežuvį?
Jei embrionų šaldymas nebus įtvirtintas įstatymu, šeima bus priversta pirkti kiaušialąstes stimuliuojančius vaistus ir kartoti procedūras, kol pasiseks, arba išseks lėšos ir sveikata.
Kaip žinia, Seimas po pateikimo pritarė abiem, nors ir radikaliai skirtingiems įstatymo projektams – mano parengtam „liberaliajam“ ir „darbiečių“ „konservatyviajam“. Sveikatos reikalų komitetui teko beveik neįmanoma misija – iš dviejų sulipdyti vieną. Šios neįkandamos užduoties ėmėsi Seimo narė Agnė Zuokienė, kurios požiūris į įstatymų leidybą, laimei, nėra valdiškas.
Gerbėme oponentų nuomonę, tačiau perkurti įstatymą iš naujo buvo sunku, nes diskusijos dalyviai negirdėjo vienas kito arba viena pusė, užuot kalbėjusi apie įstatymo nuostatas, atsivesdavo kunigus, o šie kirsdavo žemiau juostos.
Susirūpinimą kėlė ir vieši Bažnyčios argumentai neva pacientai, dėl kitų to paties likimo šeimų išdrįsę savo istorijas papasakoti viešai, tėra įrankis politikų rankose. Giliai širdyje džiaugiausi tuo, kokią stulbinamą įtaką moka daryti Lietuvos bažnyčia, kaip giliai ji moka įsiskverbti ir paveikti. Tačiau šiandien nebeatmetu tikimybės, kad ir pati Bažnyčia meistriškai buvo padaryta įrankiu ir uoliai vykdė ir tebevykdo kažkieno valią.
Negaliu nutylėti ir dvasininkų kalbose išgirstų prieštaravimų. Akcentuodami, kad Vyskupų konferencija iš principo neremia nei „konservatyviojo“ D. Mikutienės ir Vytauto Gapšio nei „liberaliojo“ A. Čapliko pateikto įstatymo projekto, ir „apvaisinimo mėgintuvėlyje“
apskritai, bet vadovaudamasi „mažesnio blogio principu“ reiškė paramą D. Mikutienės projektui. Buvo peršama išvada, neva A. Čapliko teikiamas projektas yra „didesnis blogis“. Tuomet absoliučiai neaišku, kodėl tūkstančiai šeimų prašo priimti būtent šį „didesnį blogį“ sėjantį įstatymą.
Dar vienas subliūškęs argumentas – „blogą“ įstatymą pacientams brukęs A. Čaplikas yra ne medikas. „Diskutuoti dėl embriono su neturinčiu medicininio išsilavinimo žmogumi būtų tuščias laiko gaišinimas“, – viešai šaipėsi kunigo kelią pasirinkęs žmogus. Jis nenorėjo girdėti, kad mano pateiktą projektą parengė būtent kompetentingi medikai, o aš, kaip tuometinis sveikatos ministras, koordinavau rengimo eigą ir tęsiau darbą tapęs Seimo nariu.
Mane apkaltinti būtų galima nebent tuo, kad buvau nuoseklus ir nemečiau darbo pusiaukelėje net ir žinomas, kad taip rūstinu Bažnyčią ir šeimas, kurios sugebėjo susitaikyti su nevaisingumu ir kurioms minėtos procedūros nepriimtinos.
Praėjusią savaitę mūšis pasiekė apogėjų – galutinai supainioti Seimo nariai priėmė viena kitą paneigiančias įstatymo nuostatas. Gaivališkas procesas sustabdytas ir atidėtas rudeniui. Labai tikiuosi, kad per vasarą parlamentarai gerai pailsės ir grįš prie įstatymo šviežiomis galvomis.
Tiesa, vienai Seimo narei galvos ilsinti nederėtų. Siūlau D. Mikutienei jau nuo šiandien pradėti galvoti apie atsakomybę, kurią jai teks prisiimti, kai 871 embrionas jos įsitikinimų dėka atsidurs už įstatymo ribų.