Tuomet žydai ėmė tarp savęs ginčytis ir klausinėti: „Kaip jis gali mums duoti valgyti savo kūną?!“ O Jėzus jiems kalbėjo: „Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jei nevalgysite Žmogaus Sūnaus kūno ir negersite jo kraujo, neturėsite savyje gyvybės! Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas turi amžinąjį gyvenimą, ir aš jį prikelsiu paskutiniąją dieną. Mano kūnas tikrai yra valgis, ir mano kraujas tikrai yra gėrimas. Kas valgo mano kūną ir geria mano kraują, tas pasilieka manyje, ir aš jame. Kaip mane yra siuntęs gyvasis Tėvas ir aš gyvenu per Tėvą, taip ir tas, kuris mane valgo, gyvens per mane. Štai duona, nužengusi iš dangaus! Ji ne tokia, kokią protėviai valgė ir mirė. Kas valgo šią duoną – gyvens per amžius.“ (Jn 6, 51-58)

Praėjus devynioms savaitėms po Šv. Velykų švenčiame Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmę – Devintines. Lietuvoje ji keliama į sekmadienį, tačiau tradiciškai švenčiama ketvirtadienį, siekiant pabrėžti jos ryšį su Didžiuoju ketvirtadieniu, kai Viešpats Jėzus, savo mirties išvakarėse paskutinį kartą vakarieniaudamas su apaštalais, įsteigė Eucharistijos sakramentą ir liepė savo mokiniams laikytis šios apeigos, kaip jo kančios ir prisikėlimo atminimo (Mt 26, 26-29).

Eucharistija yra graikiškas žodis, kuris reiškia dėkojimą. Šiek tiek vėliau Vakarų Bažnyčioje, kuri kalbėjo lotyniškai, atsirado kitas žodis – „Komunija“ (lot. Communio – „bendrystė“). Krikščionys susirinkdavo švęsti Eucharistijos arba laužyti duonos pirmą savaitės dieną, tai yra sekmadienį, Jėzaus prisikėlimo dieną, o nuo V amžiaus Eucharistija buvo pradėta švęsti kasdien (išskyrus Didįjį penktadienį).

Eucharistijos šventime centrinė vieta tenka kvietinei duonai ir vynuogių vynui, kurie, kunigui tariant Kristaus žodžius ir prašant Šventosios Dvasios veikimo, tampa Kristaus Kūnu ir Krauju. Fizikiniu ir cheminiu požiūriu, duonai ir vynui nieko neatsitinka, tačiau juose čia ir dabar tikrai ir realiai yra išaukštintas sudvasintą kūną turinčio Jėzaus buvimas. Šią esmėkaitą galime patirti ne kūno pojūčiais, bet tik tikėjimu ir mūsų širdies perkeitimu, einant tikėjimo keliu.

Duona yra paruošiama iš kvietinių miltų ir vandens, jokių kitų prieskonių negalima dėti, nes Viešpats su apaštalais per Paskutinę Vakarienę valgė būtent iš kvietinių miltų ir vandens paruoštą duoną. Vynas būtinai turi būti iš vynuogių. Pagal seną Bažnyčios tradiciją vynas turėtų būti raudonas, t. y. iš raudonų vynuogių, nes kraujas yra ne baltos, o raudonos spalvos.

Šį spalvos simbolį visiškai išsaugojo Rytų Bažnyčios. Katalikų Bažnyčioje jis nunyko dėl dviejų priežasčių. Katalikybei pasiekus Šiaurės Europos šalis, susidurta su vyno išgavimo ir pristatymo sunkumais, nes klimatas yra netinkamas auginti vynuoges. Taupant vyną, dažniausiai atvežtą iš šiltesnių kraštų, buvo pereita prie Komunijos dalijimo tikintiesiems vienu – duonos – pavidalu ne tik Šiaurėje, bet ir Pietuose. Tai taip pat sumažino simbolinę raudonos spalvos vyno pasirinkimo reikšmę.

Be to, tarp tikinčiųjų kai kur paplito klaidingas įsitikinimas, jog per Šv. Mišias vynas pakeičia ir savo fizinę bei cheminę sudėtį. Todėl Bažnyčia norėdama pataisyti „perdėtą“ tikinčiųjų tikėjimą nusprendė naudoti baltą vyną. Iš tiesų, duona ir vynas tampa tikru Kristaus Kūnu ir Krauju, bet tai ne fizinis, o eucharistinis prisikėlusiojo Kristaus buvimas šiuose pavidaluose.

Po II Vatikano Susirinkimo Katalikų Bažnyčia vis drąsiau sugrįžta prie šio simbolio, nes toji Viduramžių erezija jau liko praeityje. Šiandien tokio pavojaus nebėra, priešingai, nemažai katalikų jau nebetiki eucharistinio Jėzaus buvimu Švenčiausiame Sakramente.

Šis spalvos simbolis ne tik praturtina liturgiją, bet ir prisideda prie tikinčiųjų neokatechizacijos, ypač ten, kur Komunija tikintiesiems dalijama abiem – duonos ir vyno – pavidalais. Kaip rašo Katalikų Bažnyčios Katekizmas, „Kristus sakramentiniu būdu yra kiekvienu pavidalu, Komunija ir vienu – duonos – pavidalu leidžia gauti visus Eucharistijos malonės vaisius“, (...) tačiau „sakramentinio ženklo atžvilgiu pilnesnė Komunija abiem pavidalais“ (n. 1390).

Tokiam didžiam ir šventam momentui turime pasirengti. Šv. apaštalas Paulius ragina atlikti sąžinės apyskaitą: „Kas nevertai valgo tos duonos ar geria iš Viešpaties taurės, tas bus kaltas Viešpaties kūnu ir krauju. Teištiria žmogus pats save ir tada tevalgo tos duonos ir tegeria iš tos taurės. Kas valgo ir geria to kūno neišskirdamas, tas valgo ir geria sau pasmerkimą“ (1 Kor 11, 27-29).

Kas yra padaręs sunkią nuodėmę, tas pirmiau turi priimti Susitaikinimo sakramentą, tai yra atlikti išpažintį prieš eidamas Komunijos. Jeigu nėra galimybės prieiti išpažinties arba negalime gauti išrišimo, tada dalyvaujame Šv. Mišiose, bet Komunijos nepriimame.

Rengdamiesi tinkamai priimti Eucharistiją turime laikytis ir nustatyto pasninko: bent vieną valandą prieš priimant Komuniją nieko nevalgyti ir negerti, išskyrus vandenį ir vaistus. Kūno laikysena (judesiai, drabužiai) taip pat turėtų išreikšti pagarbą ir iškilmingumą tuo metu, kai Kristus ateina pas mus Eucharistijoje.

Be to, Šventasis Sostas pabrėžia, kad tie tikintieji, kurie nori priimti Komuniją atsiklaupę ir taip išreikšti savo pagarbą Viešpačiui, neturi būti ignoruojami ar atstumiami. Kaip žinia, popiežiaus Benedikto XVI, dalijančio Komuniją tik atsiklaupusiems tikintiesiems, dėka ši ilgaamžė Romos Katalikų Bažnyčios tradicija vėl leidžiama liturgijoje.

Priimdami Švenčiausiąjį Sakramentą mes daug tvirčiau susivienijame su Kristumi; kartu Kristus mus suvienija su visais tikinčiaisiais viename kūne – Bažnyčioje: „Argi laiminimo taurė, kurią laiminame, nėra bendravimas Kristaus kraujyje? Argi duona, kurią laužome, nėra bendravimas Kristaus kūne? Jei viena duona, tai ir mes daugelis esame vienas kūnas: mes juk visi dalijamės viena duona“ (1 Kor 10, 16-17). Komunija atnaujina, sustiprina ir pagilina įsitraukimą į krikščionių bendruomenę, kuriai jau priklausome per Krikštą.

Šv. Mišių pabaigoje, kunigas dalindamas Komuniją sako: „Kristaus kūnas“, o tikintieji atsako „Amen“ (hebr. „taip, tai tiesa“). Šį „Amen“ mes ištariame ne kunigui, bet Tam, kurį priimame, tai yra Viešpačiui Jėzui. Tai nėra vien tik tikėjimo išpažinimas ar pasakymas Jėzui, jog aš tikiu tavo buvimu Švenčiausiame Sakramente, bet taip pat įsipareigojamas kurti bendrystę vienų su kitais.

Todėl norėdami teisingai ir nuoširdžiai priimti eucharistinį Kristaus Kūną ir Kraują, mes turėtume atpažinti Kristų kiekviename žmoguje. Negalime bendrauti su Viešpačiu, jei nebendraujame vieni su kitais, jei vieni kitiems neatleidžiame: „Jei kas sakytų: 'Aš myliu Dievą', o savo brolio nekęstų, – tasai melagis. Kas nemyli savo brolio, kurį mato, negali mylėti Dievo, kurio nemato“ (1 Jn 4, 20).