Šiandien pasauliui desperatiškai reikia naujos ekonominės paradigmos, naujo stimulo, matymo ir mąstymo. Dabartinė ekonomika gamtinius resursus naudoja 50 proc. greičiau nei jie atsistato. Tai tikras planetos natūralių išteklių naikinimas. Daugelis žaliavų yra pernelyg brangios, kad būtų panaudotos tik vieną kartą.

Situacija nėra dramatiška, tačiau reikalauja naujo požiūrio. Turime pasitelkti vaizduotę ir kūrybinį visuomenės potencialą norėdami išmokti turėti daugiau naudojant mažiau. Kas gali padėti rekonstruoti ekonomiką? Atsakymas gali būti tik vienas – tai žalioji ekonomika, žaliojo augimo strategija.

Džeremis Rifkinas teigia, kad prieš kiekvieną ekonominę krizę įvyksta ekonominis žemės drebėjimas, kuris pasireiškia naftos produktų kainų šuoliu. Taip buvo prieš Rusijos krizę, tas pats atsitiko ir prieš 2008 m. krizę. Pasak jo, revoliucijos energetikos srityje pakeitė pasaulio ekonomiką. Pirmoji energetinė revoliucija įvyko XIX a., kai atsirado garo mašinos. Antrajai – XX a. energetinei revoliucijai buvo būdinga centralizuotai tiekiama energija – elektra, šiluma, garas. Rifkinas prognozuoja, kad XXI amžius bus pažymėtas trečiąja pramonės revoliucija – žaliąja energetika.

Tai saulės, vėjo, bangų, vandenilio energija, atliekų perdirbimas, masinių pastatų apšiltinimas, išmanieji tinklai, kuriems gyventojai tiekia savo pagamintos energijos perteklių, tai 100 mln. naujų darbo vietų.

Kaip gi žaliasis augimas gali būti pritaikytas Lietuvoje, kaip tai dera su konservatorių pasiūlyta Nacionaline (energetinės nepriklausomybės) strategija. Jeigu būtų įgyvendintos visos konservatorių energetinės haliucinacijos, Lietuvos gyventojai išties taptų nepriklausomi nuo energetikos – neįpirktų nei elektros, nei dujų, neišsimokėtų už šilumą dėl hiper aukštų kainų. Nes tie 50 mlrd,, nepriklausomai nuo to, kas juos beinvestuotų, valstybė ar privatūs investuotojai, vis tiek gultų ant mūsų vartotojų pečių ir būtų atsiimti per tarifus.

B.Vėsaitė
Masinę daugiabučių renovaciją, kitaip nei konservatoriai, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų.

Turėdama labai ribotus finansinius išteklius, Lietuva turėtų labai gerai pagalvoti, kur investuoti lėšas. Už elektros energiją Lietuvos gyventojai šiandien moka palyginti neaukštą kainą (ačiū Rusijai, kurios didžiąją elektros energijos dalį perkame, o taip pat Garbaravičių šeimynai, su kuriais pardavėjai yra glaudžiai susiję).

Labiausiai gyventojų kišenes patuština šilumos kainos. Apie jų sumažinimą strategijoje kalbama labai blankiai. Yra du keliai sumažinti daugiabučių gyventojų šilumos sąskaitas – tai jų daugiabučių „aptaisymas kailiniais“ ir dujų, kurias Lietuva importuoja iš Rusijos, pakeitimas vietine biomase. Tai ir yra žaliojo augimo strategija, tai ir yra energijos taupymas, tai ir yra iškastinio kuro pakeitimas atsinaujinančia energija, tai ir yra naujos darbo vietos Lietuvai, glaudžiai susijusios su ekonominiu augimu.

Masinę daugiabučių renovaciją, kitaip nei konservatoriai, socialdemokratai paskelbs nacionalinės svarbos objektu. Gera žinia, kurią paskelbė ekspertai, yra ta, kad pagal konstrukcijos atsparumą daugiabučiai gali tarnauti daugiau nei šimtą metų. Jau dabar aišku, kad gyventojai yra nelinkę imti paskolų iš bankų renovacijai. Nereikia ir versti jų tai daryti, nes žmonės, nuskurdinti krizės, o lėšų po Kubiliaus reformų užtenka tik duonai kasdieninei.

Visiškai pritariu tiems ekonomistams, kurie teigia, kad pagrindiniu investuotoju turi tapti valstybė, padedama europinių fondų. Grąža būtų dvejopa – naujos darbo vietos, mokesčiai į biudžetą ir nauja nauda gyventojams. Gyventojai ilgainiui išsimokėtų už suteiktą paslaugą, mokėdami tiek pat, kiek jų kaimynai, gyvenantys nerenovuotose namuose. Taigi – nauda visapusiška. Rusiškas dujas keisdami į biomasę ir išrūšiuotas atliekas, Lietuva papildomai galėtų sukurti tūkstančius naujų darbo vietų, kuras būtų vietinis, mokesčiai keliautų ne į Rusiją, bei į Lietuvos biudžetą. Juolab, kad skubiai reikia priimti sprendimus dėl didžiųjų termofikacinių elektrinių modernizavimo Vilniuje, Kaune bei Mažeikiuose. Apie tai konservatoriai savo strategijoje net neužsimena. Tam reikia mažiausiai 2 mlrd Lt ir darbus reikia atlikti iki 2015 metų pabaigos, antraip neišvengsime didžiulių baudų, kurios dar daugiau prislėgs gyventojus.

Daugiabučių gyventojai yra labai nepatenkinti dėl karšto vandens (dar kitaip vadinamo gyvatuko) mokesčio vasarą. Kodėl gi ant daugiabučių stogų neįrengus saulės kolektorių, kurie aprūpintų gyventojus karštu vandeniu ir dar pasitarnautų patalpų vėsinimui karštomis dienomis. Mūsų namai po renovacijos galėtų tapti mini jėgainėmis, kurios atliekamą energiją galėtų teikti į išmanųjį tinklą. Taigi, žalioji augimo strategija yra paprasta tarsi 5 centai. Tai yra socialdemokratų žaliojo augimo strategija artimiausiam dešimtmečiui, tai yra mūsų šansas, tai yra planas A. O ar yra planas B?

Tai tik vienas fragmentas, mažytė iliustracija iš energetikos sektoriaus, kaip mums reikia pertvarkyti savo ekonomiką, padaryti ją žalesne. Žaliasis augimas yra broliai dvyniai su žaliosiomis inovacijomis. Naujas posūkis ekonomikoje duos impulsą moksliniams tyrimams, naujų technologijų atsiradimui. Tam reikia pertvarkyti mokesčių sistemą, sukurti žaliųjų kreditų sistemą, pakeisti, viešųjų pirkimų taisykles. Būtina peržiūrėti miestų planus, transporto schemas bei infrastruktūrą.

Šiems ambicingiems planams įgyvendinti reikia lėšų, todėl būtina įgyti investuotojų pasitikėjimą, o Vyriausybės sprendimai turi būti nuspėjami ir ilgalaikiai, o tam reikia įtikinti visuomenę, pakeisti mūsų piliečių vartojimo įpročius, įtvirtinti tausojantį vartojimą.

Labai svarbus ekonominio vystymosi veiksnys yra tolygesnis pajamų ir turto pasiskirstymas visuomenėje. Kuo didesni skirtumai tarp turtingų ir vargšų, kuo daugiau visuomenėje skurstančių žmonių, tuo daugiau kliūčių ekonominiam vystymuisi. Todėl Lietuvoje būtina mokesčių reforma, mažinanti skirtumą tarp turtingų ir vargšų, ypatingai dirbančiųjų tarpe.

Socialdemokratai pasiryžę atstatyti piliečių pasitikėjimą savo valstybe ir siūlo naują – labiau socialiai teisingą ir žaliąjį vystymosi kelią.