ES išorinis valdymas labiausiai sutelktas į Baltarusijos vyriausybę , tad ignoruojamos darbo su gyventojais galimybės. Tačiau tuo atveju, kai politinių sąlygų diegimas nacionaliniu lygiu nėra veiksmingas, principu „iš apačios į viršų“ grindžiamą plačiosios visuomenės socializavimą (išskyrus jau „socializuotus“ opozicijos aktyvistus) galima būtų užtikrinti taikant efektyvų vidinių pokyčių skatinimo būdą.
Išorinio valdymo teorija, kuri yra pagrįsta ES „normų sklaida ir politikos perkėlimu“ už jos ribų, apibrėžia dvi politinių sąlygų diegimo alternatyvas – socialinį mokymąsi ir mokymąsi iš patirties. Socialinio mokymosi modeliai pagrįsti „tinkamumo logika“, kai „suinteresuotieji subjektai motyvuojami įgyta tapatybe, vertybėmis ir normomis“ , o taisyklės diegiamos įtikinėjimo ir kompleksinio mokymo būdu. „Tikimasi, kad taisyklių įdiegimo tikimybė didėja suinteresuotąją valstybę bei jos visuomenę identifikuojant su ES bendruomene“ .
Tai reiškia, kad pozityvus kontaktas tarp ES ir į jos sudėtį neįtrauktos šalies turėtų būti užtikrintas ne tik aukščiausiuoju lygiu, bet ir tarp gyventojų, kasdieniame lygmenyje. Baltarusijos atveju abi pagrindinės socializacijos sąlygos yra apribotos: Šengeno siena sumažina Baltarusijos gyventojams galimybes lankytis Europos Sąjungoje, be to, nors vyraujantis ES įvaizdis šalyje yra teigiamas, jis neužgožia artimų ryšių su Rusija.
Nacionalinis Baltarusijos gyventojų identitetas yra silpnas, šalyje tebevyksta tautos ir valstybės formavimosi procesas. Baltarusijos visuomenė, neturėdama aiškios geopolitinės orientacijos ir blaškydamasi tarp Rytų ir Vakarų, yra pasidalijusi į dvi stovyklas: 38 proc. gyventojų palaiko integraciją į ES, o 38,1 proc. – į Rusiją, tačiau daugiau nei pusei gyventojų (69,9 proc.) artimesnės Rusijos vertybės ir tradicijos. Taigi, nors šalis nėra atvirai skeptiška Europos Sąjungos atžvilgiu, ir požiūris į ES yra gana teigiamas, dėl geopolitinio pasidalijimo ir vertybių skirtumų visuomenė nerodo aktyvios iniciatyvos labiau integruotis į Europą.
Būtent dėl aukštų vizų kainų ir sudėtingos jų gavimo procedūros kelionės į Europą prieinamos tik mažai daliai baltarusių, skirtingai nei bevizės kelionės į kaimynines šalis, neįeinančias į Europos Sąjungos sudėtį – Rusiją ir Ukrainą. Su šiomis šalimis Baltarusiją sieja artimesni kontaktai jos labiau pažįstamos, be to, vizitai į jas skatina vadinamąja neigiamą socializaciją, kai žmonės, kuriems užkirstas kelias į Europos Sąjungą, palyginę gyvenimą Baltarusijoje su gyvenimu Ukrainoje ar Rusijoje, supranta, jog gyvenimas jų šalyje geresnis, stabilesnis, nes valstybė užtikrina gerovę, o tai savo ruožtu skatina visuomenės pasitenkinimą esama padėtimi ir sumažina teisėtų ES reikalavimų svarbą.
Neseniai kai kurių ES valstybių narių pritaikyti vienašaliai žingsniai, kai Baltarusijos piliečiams buvo sumažinti nacionalinės vizos mokesčiai, teoriškai atrodė veiksmingi, tačiau praktikoje nepasitvirtino. Nacionalinės vizos kaina nėra kliūtis daugumai žmonių, kurie turi teisę ją gauti – tiems, kurie vyksta į užsienį ilgam laikui dirbti ar mokytis, arba tiems, kurie turi nuosavybės ES šalyse.
Nors mokestis ir buvo sumažintas, vizų išdavimo procedūra išliko tokia pat sudėtinga ir varginanti, nes reikia pateikti daugybę dokumentų ir ilgai laukti rezultato. Labiausiai sumažintu mokesčiu džiaugiasi tie gyventojai, kurie į Europos Sąjungą planuoja vykti trumpam, pavyzdžiui, turizmo tikslais. Tačiau jiems dar reikia gauti brangiai kainuojančią Šengeno vizą ir užsienio pasą, o tai taip pat gana sudėtingos procedūros.
Europa Baltarusijos visuomenėje suvokiama kaip tolima ir svetima, todėl mažai kam rūpi integracijos į ją skatinimas. Šiuo požiūriu veiksmingesnė priemonė nei politinių sąlygų diegimas ar darbas su atrinktais opozicijos aktyvistais, kurie ir taip remia integraciją į Europą, būtų teigiama asmeninė Europos patirtis, užmezgant artimesnius kontaktus ir užtikrinant, kad kuo daugiau Baltarusijos gyventojų kuo dažniau lankytųsi ES šalyse. Praktika parodė, kad Europos patrauklumas, nesant kitų varžovų, akivaizdus ne kiekvienoje šalyje, tad Europai jau seniai laikas pradėti reklamuotis, jei ES iš tiesų nori įgyvendinti vidinius pokyčius kaimyninėse šalyse.
Autorė yra VU TSPMI studentė.
Bibliografija
1. Boonstra, Jos and Natalia Shapovalova, “The EU’s Eastern Partnership: One Year Backwards.” FRIDE, Working Paper, 99, 2010.
2. Bosse, Giselle and Elena Korosteleva-Polglase, “Changing Belarus? The Limits of EU Governance in Eastern Europe and the Promise of Partnership.” Cooperation and Conflict, 44, 2009, 144-165.
3. Campain, Marie, “An impossible European Neighbourhood Policy? Analysing the EU’s External Governance Paradoxes and Dilemmas at the New Eastern Border.” Mapping Integration and Regionalism in a Global World: The EU and regional governance outside the EU, GARNET network, Bordeaux, 17-19 September 2008.
4. Popescu, Nicu and Andrew Wilson, “The Limits of Enlargement-Lite: European and Russian Power in the Troubled Neighbourhood.” ECFR, 2009.
5. Schimmelfennig, Frank and Ulrich Sedelmeier, “Governance by Conditionality: EU Rule Transfer to the Candidate Countries of Central and Eastern Europe.” Journal of European Public Policy, 11(4), 2004, 669–687.
6. Schimmelfennig, Frank, “Europeanization beyond Europe.” Living Reviews in European Governance, 4 (3), 2009.
7. Stefan Batory Foundation, “Changes in Visa policies of the EU Member States.” Monitoring Report, Warsaw, 2009.