Nelaimingi bus jūsų vaikai, matydami kaip Homo sapiens tampa daržove, mylima mama – beviltiška našta. Tyliai, slaptai jūsų vaikas vis pagalvos, kada gi, o kada jūs pagaliau išeisite? Niekam to pasakyti neišdrįs. Kaltė ir neviltis jį slėgs bet kokiu atveju - jei jus išveš į prieglaudą, jausis kaltas, kad nepasiėmė namo, o jei pasiims namo, kur jūs rėksite naktimis, smirdėsite, kur jus reiks maitinti, kelti, sodinti ant puodo ar vartyti kas 2 valandas – neviltis bus dar didesnė. Pasiaukojamai tęsdamas Jūsų jau beprasmį gyvenimą, per kletą metų jis neišvengiamai praras savo gyvenimą – šeimą, darbą, sveikatą. Ar šitokio gyvenimo norėjote savo vaikui kai gimdėte ir auginote jį ? Ne? Tai kodėl gi Jūs nemirštate?
Lietuvoje niekas nežino problemos masto. Niekas nenori žinoti. Senų neįgalių žmonių problema negraži, neestetiška, neperspektyvi. Ji paklaidinta tarp terminų: „globa“, „ilgalaikė priežiūra“, „slauga“ ir „paliatyvi slauga“. Atradau dar ir tokią su lankomais seneliais susijusią sąvoką: „skatinamosios paslaugos“ – nežinia, ką ir kam skatinančios. Bet nesvarbu, nes ir jos praktiškai neteikiamos.
Problemos mastą liudija skaičiai, kurių nėra viešumoje. Pavyzdžiui, vien Vilniaus mieste yra apie 3800 žmonių, kuriems nustatytas vadinamasis SP1 – specialusis nuolatinės slaugos poreikis, t.y. žmonės su visiška negalia ir dar apie 6 500 žmonių kuriems nustatytas SP2 – specialusis nuolatinės priežiūros poreikis. Vadinasi, vien Vilniuje yra 10 000 žmonių, kuriuos kažkas turi nuolatos, kiaurą parą prižiūrėti ar slaugyti. Taip pat žinome, kad Vilniuje yra apie 700 vietų slaugos ir palaikomojo gydymo ligoninėse kur asmuo gali būti daugiausia 120 dienų per metus, vadinasi per metus ten gali pabuvoti suteikdami artimiesiems atokvėpį apie 2 000 asmenų. O kur kiti 8 000, kurie ten nepatenka? O kur tie, kurie pabuvę slaugos ligoninėje 8 mėnesiams vežami gulėti namo, pas dirbančius vaikus?
Ką su šia problema be strategijų ir normatyvų daro Vyriausybė? Nieko. Kam spręsti, jei ištikus bėdai, paskambinsi kam reikia ir prestižinių globos namų direktorius tavo ar tavo giminių seneliui ar tėveliui duos laisvą vienvietį kambarį ir nurodymą prižiūrėti kaip reikiant. Direktorius juk nori dirbti direktoriumi, todėl visada kelis kambarius laiko VIPams. Kaip ir sovietmečiu. Ir namai tie patys, ir direktoriai.
Europos visuomenė sensta. Lietuvos – sparčiau nei europinis vidurkis. Statistikos departamento prognozės sako, kad Lietuvoje 2030 metais beveik trečdalis gyventojų bus vyresni nei 60 metų. Asmenų virš 80 metų skaičius Lietuvoje iki 2030-ųjų padidės 156 procentais – nuo 100 000 iki 156 000. Senelių globos ir slaugos problema augs: tobulėjant medicinai (neįgalūs žmonės gyvens vis ilgiau), didėjant visuomenės išlaikytinių skaičiui, mažėjant šeimos narių gyvenančių po vienu stogu skaičiui, didėjant dirbančių moterų skaičiui ir emigracijai.
Europa suka galvą ir kuria visuomenės senėjimo įveikimo strategijas. Sukūrė ją 2005-aisiais ir Vilijos Bilinkevičiūtės vadovaujama ministerija - strategijų meistrė. Kasmet ši ministerija teikia ataskaitas Europai ir Lietuvos visuomenei kaip ši nacionalinė strategija ir jos priemonių planas yra vykdomi.
Jie ir negalėjo būti panaudoti. Žinote kodėl? Ogi todėl (cituoju kelių sveikatos ministrų – nuo Rimvydo Turčinsko iki Raimondo Šukio - įsakymus, nustačiusius slaugos paslaugų namuose įkainius ir normatyvus): 6,6 balo X 0,84 lito per metus vienam prisirašiusiam gyventojui, bet ne daugiau kaip 12 slaugytojo vizitų per metus pas vieną ligonį ir ne daugiau kaip 5 vienos rūšies procedūros per metus vienam ligoniui (tokios kaip pragulų profilaktika, žaizdų perrišimas, lašelinės etc).
Taigi Lietuvos poliklinikos neteikia slaugos paslaugų į namus ne todėl kad nėra poreikio, ne todėl, kad nėra pinigų, o todėl kad įkainis ministrų nustatytas toks, kad teikti paslaugą yra nuostolinga. Štai vienu dviejų ministrų šūviu nušauti du zuikiai: ir strategijos priemonė „įvykdyta“, ir 10 milijonų sutaupyta. Seneliai juk vis tiek mirs.
Norite dar skandalingų normatyvų? Paliatyvių (t.y paskutinės vėžio stadijos arba komoje esančių) pacientų slaugos stacionare normatyvas - ne daugiau kaip 6 lovos šimtui tūkstančių gyventojų. Tuo tarpu Vilniaus Centro poliklinikos duomenimis, vien jų poliklinika turi 200 paliatyvių pacientų. Tai ir pas juos, mieli medikai, nepažeisdami normatyvų galite nueiti ne daugiau kaip 12 kartų per metus, ir atlikti ne daugiau kaip 5 vienos rūšies procedūras.
Kai mūsų brandaus amžiaus politikai kalba apie ateitį: „Lietuvos ateitis“, „Mūsų vaikų ateitis“, „Lietuva – 2030“, norėčiau jiems pasakyti: nueik pasižiūrėk kaip atrodo tikroji tavo, žmogau, ateitis: į slaugos ligoninę, globos namus turintiems psichinę negalią ar vadinamuosius privačius globos namus, veikiančius „poilsio namų“ statusu. Juk niekad ten nesi buvęs. Štai tavo ateitis: lova ir spintelė su gendančiu maistu dvokiančioje 8-vietėje palatoje, kur tave nuo kaimyno užpakalio, taip pat ir nuo jo priešmirtinės agonijos skirs keliasdešimt centimetrų dydžio tarpelis. Europos sąjungos valstybėje-narėje ir tu būsi paliktas dvėsti.
Svaikite toliau, „Lietuva-2030“ strategijos kūrėjai. Iki pasimatymo 2030-aisiais.