Kažkuria prasme Lietuva tampa kiek klaustrofobiška ir vienpusiška, kai kalbama apie žmones, kurie išvyko negrįžti. Nors reikia ir būtina imtis priemonių, kad mažėtų prievartinių emigrantų skaičius, pamirštama, kad yra ir kita emigrantų dalis – pasilikusių niekieno žemėje. Pamirštama, kad tokie emigrantai gali dalintis vertinga patirtimi. Tegu ir ne su šalimi, kuri juos užaugino – su visu pasauliu.

Tai, kas vienija bežemius, nomadus, yra bendra liminalumo patirtis. Bendra patirtis juos sujungia – nuogus, pažeidžiamus, be stabilios socialinės padėties, be išorinių priklausymo socialinei struktūrai ženklų. Juk galiausiai tėvynė yra tokia pati kultūrinė ir socialinė konstrukcija kaip ir šeima, padedanti išlaikyti stabilią bendruomenę. Tačiau liminalioje būsenoje tiek tėvynė, tiek bendruomenė nustoja savo ankstesnės prasmės.

Kartą su lietuviais emigrantais kalbėjomės apie tai, ką reiškia tėvynė. Vieno manymu, tėvynė yra visų pirma žemė. Tai mano žemė, mano miestas. „Man tėvynė yra visų pirma kalba“, - pasakiau tada. „Mano gimtoji kalba yra mano namai.“
Akvilina Cicėnaitė

Liminalumo sąvoką (išvertus iš graikų kalbos, limen reiškia slenkstį) pirmą kartą paminėjo antropologas Arnoldas van Gennepas (1909), vėliau ją papildė ir išplėtojo Victoras Turneris (1967, 1970), kalbėdamas apie ritualus. Iniciacijos ritualo metu asmuo patiria tris pagrindines stadijas: atskyrimą nuo savo įprastos socialinės sferos; slenkstį, pereinamąją būseną, arba liminalumą; ir inkorporaciją, arba sugrįžimą. Pirmosios stadijos metu asmuo atsiskiria nuo savo įprastos grupės, bendruomenės ir socialinės struktūros. Tarpiniu, slenksčio periodo metu subjektas tampa neapibrėžtas, neįvardijamas, dviprasmis. Trečiosios stadijos metu asmuo sugrįžta į socialinę struktūrą – tik jau į kitą poziciją joje. Taip, pavyzdžiui, gentinėse bendruomenėse grįžęs po iniciacijos ritualų paauglys priimamas į suaugusiųjų vyrų gretas.

(„Tu esi puikus liminalumo pavyzdys“, - sako man darbo vadovas. „Tu doktorantė, vadinasi, esi jau nebe studentė, bet dar ir ne pilnateisė universiteto darbuotoja. Tavo socialinė padėtis neapibrėžta, esi nepripažinta, esi už visuomenės, dirbančios normalius darbus įprastomis darbo valandomis, ribų. Tu esi galimybė, bet, kaip ir visos galimybės, šioji irgi gali likti neišsipildžiusi. Be to, tu gyveni svetimoje šalyje. Kaip jau sakiau, tai chrestomatinis liminalumas.“)

Šioje tarpinėje liminalioje būsenoje atsidūrę žmonės aiškiai suvokia savo buvimą „tarp“: ne čia ir ne ten, išplėšti iš įprastos socialinės struktūros, ne(su)klasifikuojami, neturintys aiškios socialinės padėties, nepaženklinti socialiniais kodais, nematomi, anonimiški. Būtent tokių žmonių bendrijai įvardinti Turneris pasitelkė pirmojoje dalyje minėtą sąvoką „communitas“ – tai specifiniais ryšiais susaistytų žmonių grupė, kur visi yra lygūs savo patirtyje; tai spontaniška, nestruktūruota noro būti su kitais ir priklausyti išraiška.

Liminalumo būsena yra nesibaigianti galimybė, socialinių normų ir ribų peržengimas, institucinių santykių paneigimas. Liminalumas – tai niekieno žemė, paribys: asmuo tampa niekieno ir niekas. Tai antistruktūra, nežinomybė, tyla. Senoji tvarka negrįžtamai suardyta, naujoji – dar nesukurta. Tai daugiau nebe praeitis, bet ir dar ne ateitis. Atsidūręs liminalioje situacijoje, žmogus praranda apgaulingą saugumo jausmą, išeina iš komforto zonos.

Prievartiniai emigrantai stengiasi ištrūkti iš šios liminalumo būsenos: įsijungti į naują visuomenę arba grįžti namo. Bet kokiu atveju tai – apibrėžtos ir suklasifikuojamos būsenos ilgesys. Jie nesijaučia saugūs pasaulyje be namų, ilgesio zonoje. Tuo tarpu nomadai suvokia ir pripažįsta savo tarpinę būseną, kuri savyje talpina dvi galimybes: arba niekur nesijausti kaip namie, arba pradėti visur jaustis kaip namie. Tai vadinamoji nuolatinio liminalumo būsena, laisvai pasirenkama gyvenimo forma.

(Pusiau prancūzų, pusiau arabų kilmės kanadietis, darbą informacinių technologijų srityje iškeitęs į pusantrų metų kelionių po Aziją, Afriką ir Pietų Ameriką. Dabar nuo savo kelionių jis ilsisi atokioje nedidelėje sostinėje ir jos triukšminguose privačiuose vakarėliuose, o jo kelionių fotografijos ilsisi ant Prancūzų kultūros centro sienų. Maišyta tautybė ir klajokliškas gyvenimo būdas – idealus liminalumo pavyzdys, o fotografija – idealiausiai nostalgiją ir liminalumo būseną atspindintis žanras. Tai įamžinta akimirka; fotoaparatas, tarpinė grandis tarp fiksuotojo ir fiksuojamojo. Tai taip pat ir beviltiškumo išraiška, judesys, atspindintis suvokimą, kad niekas negali pavergti nei akimirkos, nei laiko, nei erdvės.)

Ne tik emigrantai patiria liminalumo būseną ir gyvena joje. Tai gali būti patys įvairiausi žmonės, dėl vienokių ar kitokių priežasčių, laikinai ar visam laikui atsidūrę visuomenės paribiuose ar užribiuose. Tai galiausiai gali būti ir maišytų tautybių žmonės, gyvenantys tarp dviejų tapatybių, kalbantys dviem ar daugiau gimtųjų kalbų, turintys ne vieną pilietybę, kuriems tėvynės sąvoka nebeaktuali. Laisvi įsipareigoti ir laisvi išeiti. Tai gali būti ir žmonės, bėgantys nuo savo tapatybės. (Kaip kad, pavyzdžiui, iraniečiai, nenoriai prisipažįstantys, kad yra kilę iš Irano, nes ši šalis daugeliui žmonių kelia neigiamas asociacijas su terorizmu, priespauda ir jauna kovinga religija. „Man atsibodo ištįsę ir išsigandę žmonių veidai, kai pasakau, iš kur esu“, - skundžiasi vienas jų. „Dabar prisistatau arba turku, arba serbu.“) Tai gali būti ir lietuviai... nebenorintys prisipažinti, kad yra lietuviai.

Kartą su lietuviais emigrantais kalbėjomės apie tai, ką reiškia tėvynė. Vieno manymu, tėvynė yra visų pirma žemė. Tai mano žemė, mano miestas. „Man tėvynė yra visų pirma kalba“, - pasakiau tada. „Mano gimtoji kalba yra mano namai.“ Tačiau laikas bėga, kita kalba – arba kitos kalbos – užima vis didesnes sąmonės teritorijas, kol galiausiai supranti, kad ir tie namai – tokia pat efemeriška vizija. Mitas. Laikina konstrukcija.

Su kalba susijęs ir kitas klausimas: kodėl emigravusieji po Antrojo pasaulinio karo paliko vienus geriausių kūrinių, parašytų lietuvių kalba? Victoras Turneris teigia, kad tie, kurie yra atsidūrę visuomenės paraštėse, turi galimybę lyg iš šalies, su tam tikra distancija pažvelgti į bendruomenę, kurioje gyveno, ją dokumentuoti, įvardinti ir bešališkai įvertinti. Maža to, jo manymu, liminalumas yra pagrindinė sąlyga geriausiems meno kūriniams gimti, o rašytojai, poetai, menininkai – jie visi turėtų gyventi nuolatinio liminalumo būsenoje. Kankinami namų ilgesio ir kartu namų baimės.

***

Šalyje, kurioje gyvenu, kino teatre prieš seansus rodomas informacinis klipas, kaip elgtis žemės drebėjimo atveju. Po daugybę žmonių gyvybių nusinešusių žemės drebėjimų pastaraisiais metais ir taip savitą salos gyventojų pasaulėjautą papildė laikinumo suvokimas. Kiekvieną akimirką tavo namai gali virsti griuvėsiais. Rengiamos paskaitos, kaip pasiruošti stichijai, primenama kaupti vandens ir maisto atsargas, pasirūpinti žibintuvėliais, pirmosios pagalbos vaistinėlėmis ir radijo ryšiu. Tai tema, kuria salos gyventojai mėgsta pajuokauti vakarėliuose. Jie vis tiek pamiršta perspėjimus, palaidoja žuvusius, eina į kiną, perka automobilius ir namus, tuokiasi ir gimdo vaikus.

Šis gyvenimas seismiškai aktyvioje zonoje, ant žemės, kuri gali išslysti iš po kojų – ideali metafora šiuolaikiniam žmogui apibūdinti. Nomadui, gyvenančiam „tarp“ – tarp kultūrų, tarp kalbų, tarp namų, jų ilgesio ir bėgimo iš jų. Mėginančiam užsiauginti namus ant virpančio kranto.