Kartais jis įvardijamas tėvynės ilgesiu.

Dar septynioliktajame amžiuje šiam ilgesiui buvo suteiktas vardas „nostalgija“. Išvertus iš graikų kalbos, nostos reiškia sugrįžimą namo, algos – skausmą. Šis ilgesys trapus, apgaulingai nepavojingas ir nenuspėjamas, tylus ir švelniai klastingas. Kaip knygoje „The Future of Nostalgia“ teigia rašytoja Svetlana Boym, nostalgija šiuolaikiniam žmogui yra ilgesys namų, kurių jau nebėra, arba kurių niekada ir nebuvo.

Man sunku pavadinti save emigrante, nes nesijaučiu niekur išvykusi. Gyvenu tame pačiame pasaulyje, kuris toks reliatyviai mažas; keliasdešimt valandų oro uostuose ir lėktuvuose skiria nuo miesto, kuriame gimiau. „Turbūt pasiilgsti namų?“ – kartais pusiau klausia, pusiau teigia aplinkiniai, ir aš, lygiai kaip ir Boym, emigravusi į JAV devintojo dešimtmečio pradžioje, nežinau, ką atsakyti. Tas ilgesys neturi nieko bendra su realybe; tai ilgesys nuotrupų, fragmentų, pojūčių, tai madeleine prisiminimas. Tai stabilios žemės ilgesys ir kartu žinojimas, kad toji stabili žemė neegzistuoja.

Ši būsena gali pasireikšti įvairiomis formomis. Taip, pavyzdžiui, nemaža dalis lietuvių jaučia nostalgiją vienybės jausmui nepriklausomybės aušros periodu. Atsidūrę ant pokyčių slenksčio, jie jautėsi stiprūs, vieningi ir tikėjo pozityviais pokyčiais. Nostalgija gali pasireikšti ne tik kaip ilgesys vietai, bet ir laikui, kada manėme (o gal ir iš tikro buvome) laimingi. Tai gali būti vaikystė, tai gali būti santykiai, kurie, ištirpę praeityje, dabar gali būti – ir yra – taip lengvai idealizuojami.

Žmogus nebeturi daugiau priežasčių suleisti šaknis. Galima pasakyti, kad jis tų šaknų ir nebeturi, tik jausmą, kad toji pažadėtoji žemė – toks pats mitas, kaip ir visi kiti visuomenės konstruojami mitai.
Akvilina Cicėnaitė

Šio ilgesio objektas ir jo centras, sako Boym, yra ne toji vieta, kurią vadiname ar kažkada vadinome namais, bet to prarastojo intymumo su pasauliu pajauta. Tai net ne praeitis, bet tas įsivaizduojamas momentas, kai turėjome viso pasaulio laiką. Tai praradimo jausmas ir kartu flirtas su savo paties vaizduote. Nes nostalgija – visų pirma ilgesys to, kas gyvena tik mūsų vaizduotėje.

Tam tikra prasme net ir brolių Larry ir Andy Wachowskių filmas „Matrica“ (1999) yra nostalgijos išraiška – alternatyvi pasaulio aiškinimo schema ir absoliučios tiesos, kuri paaiškintų ir įprasmintų egzistenciją, ilgesys. Juntama buvimo „tarp“ įtampa – tarp dviejų erdvių, tikrųjų namų ir jų konstrukcijos. Tuo tarpu Jameso Camerono filmas „Įsikūnijimas“ (2009) nedviprasmiškai atspindi ne tik postkolonijinės kaltės sindromą, bet ir prarastojo rojaus ilgesį.

Septynioliktajame amžiuje, kaip pažymi Boym, nostalgija buvo laikoma liga; gydoma dėlėmis, opiumu ir palankiu klimatu. Dvidešimt pirmajame amžiuje tai tapo nepagydoma šiuolaikinio žmogaus būsena. Šis žmogus nebeturi daugiau priežasčių suleisti šaknis. Galima pasakyti, kad jis tų šaknų ir nebeturi, tik jausmą, kad toji pažadėtoji žemė – toks pats mitas, kaip ir visi kiti visuomenės konstruojami mitai.

Tačiau jei toji žemė tik mitas, vadinasi, emigrantams nebėra kur grįžti.

Emigrantas yra žmogus, kuris niekam nepriklauso, nes toje žemėje, iš kurios išėjo, jo jau nebėra, o toji žemė, į kurią jis parėjo, jo dar nepriėmė. Šioje erdvėje žmogus akis į akį susiduria su savo paties tuštuma ir neįgalumu, su savo represuotomis baimėmis. Tačiau kartu tai – ir neribotų galimybių zona.

Emigracija visuomet buvo pavojinga tema, ir ne tik dėl to, kad sunku apie ją pasakyti ką nors naujo. Ji pavojinga ir dėl to, kad neretai po vienu pavadinimu talpinamos skirtingos emigracijos rūšys. Pavyzdžiui, emigracija, kurią galima pavadinti prievartine: dėl politinių ar ekonominių priežasčių (tai žmonės, bėgantys iš nuskurdusių šalių, politiniai, karo pabėgėliai). Savanoriška emigracija, taip pat nulemta ekonominių (geresnės darbo, karjeros, saviraiškos galimybės) ar asmeninių priežasčių (simpatijos vienai ar kitai šaliai, santuoka ar partnerystė su kitos šalies piliečiu).

Tačiau yra ir dar vienas emigracijos tipas, kurį tik labai sąlygiškai galima pavadinti emigracija. Tai bežemių bendruomenė, pasiskolinant terminą iš literatūros kritikų, kurie juo įvardija kūrėjų kartą, emigravusią iš Lietuvos Antrojo pasaulinio karo laikotarpiu. Bežemiai, klajokliai: jie niekada savo žemei nesijautė priklausantys. Klajokliškas kraujas jų venose. Kartais jie tokiais tampa paprasčiausiai susiklosčius aplinkybėms. Gimę mišrioje arba diplomatų šeimoje, nuo pat vaikystės įpratę gyventi ant lagaminų ir namais vadinti ne vieną, o kelias šalis. Arba nė vienos. Kartais tokiais jie tiesiog tampa.

Tokie žmonės dar vadinami „global nomads“, arba nomadais. Jų patirtis sako, kad namai nebėra neginčytina vertybinė kategorija. Galima namų neturėti, galima jaustis neturint šaknų ir praeities, galima visą gyvenimą sutalpinti į vieną lagaminą ir vis tiek būti laimingam.

„…Aš benamis, kaip ir tu“, - kaltai gūžteli pečiais draugas. „Mano gyvenimas dėžėse. Mano knygos keliauja su manimi.“ Tas žmogus niekam nebepriklauso. Dviguba jo pilietybė tampa kartu ir dviguba tapatybe. Nomadams namai gali būti geistina, bet nepasiekiama kategorija. Paradoksalu, bet namai taip pat gali virsti ir neigiama kategorija. Buvimas namie siejamas su sąstingiu, stovėjimu vietoje, aiškiai apibrėžta ir tokiu būdu įkalinta bei įrėminta tapatybe.

Nomadai sako, kad šie namai neleidžia kelti klausimų, ieškoti atsakymų, o verčia pasitenkinti komformistiniu gyvenimo stiliumi. Kaip sako filosofė Sara Ahmed knygoje „Strange Encounters: Embodied Others in Post-Coloniality“, buvimas namie reiškia troškimo, aistros, judesio nebuvimą.

Emigrantas yra žmogus, kuris niekam nepriklauso, nes toje žemėje, iš kurios išėjo, jo jau nebėra, o toji žemė, į kurią jis parėjo, jo dar nepriėmė. Šioje erdvėje žmogus akis į akį susiduria su savo paties tuštuma ir neįgalumu, su savo represuotomis baimėmis. Tačiau kartu tai – ir neribotų galimybių zona.
Akvilina Cicėnaitė

Kas yra namai? Namai gali būti vieta, kurioje šiuo metu gyveni, kur gyvena tavo šeima. Tai gali būti šalis, iš kurios esi kilęs. Tačiau tai gali būti ir dar daugiau. Tai gali būti kultūriniai objektai – knygos, muzika, menas – leidžiantys patirti absoliutaus bendrumo ir supratimo jausmą, kuris juk ir siejamas su jausena „namuose“. Tai gali būti religinė ar kita bendruomenė, kuri tampa artimesnė nei savo šeima ir kurioje patiriamas namų jausmas.

Namais gali virsti pereinamosios erdvės: oro uostų ir traukinių stočių laukiamosios salės, kurios kartu tampa ir saugiausia įmanoma vieta, nes savyje talpina aiškią išvykimo kryptį, viltį apie būsimus laukiančius namus. Tai kartu ir dvidešimt pirmojo amžiaus pasirinkimo pertekliaus problema: kai yra per daug namų, nebėra Namų.

Namai yra pervertinami. Buvimas namuose ir jų turėjimas mūsų visuomenės vertybių sistemoje užima aukščiausią vietą. Lygiai kaip ir šeimos institucija, namai yra nekvestionuojama šventybė. Tačiau dvidešimt pirmajame amžiuje šventybės sąvoka pernelyg pakito. Net jei sėslumo vietą užima judesys, sėslumas ir judėjimo laisvė yra pernelyg sudėtingos sąvokos, kad būtų vienareikšmiškai įvertintos, vien teigiamai ar vien neigiamai. Tačiau lygiai kaip mūsų kultūroje demonizuojamas kitas, taip demonizuojami ir šie nomadai, benamiai, emigrantai. „Jiems nėra nieko švento“.

Toji benamystė, apie kurią kalbu, yra laisvai pasirenkama ir atspindi žmogaus vertybes. Tai nereiškia, kad nebelieka namų ar bendruomenės artumo troškimo. Kaip rašo Sara Ahmed, tokie žmonės kuria naujas bendruomenes ir naujas istorijas, ir jų praeities dokumentika grįsta veikiau namų neturėjimu nei dalijimusi namais.

Negalėjimas ir negebėjimas grįžti namo prievartiniams emigrantams yra skausmo šaltinis, o nomadams – varomoji jėga, paskata peržengti savo galimybių ribas. Negalėjimas grįžti kartais pasireiškia kaip vadinamoji „transcendentinė benamystė“, kaip gyvenimas keliomis kalbomis, tarp kelių valstybių, kaip įsisąmoninimas, kad niekur nėra namų (arba – kad visur yra namai). Benamystė tampa išlaisvinančia galia.

Nomadai yra atviri benamystei; namams, kuriuos reikia prisijaukinti ir kartu paleisti, santykiams, kurie formuojami iš anksto žinant, kad jie netvarūs, todėl tiek atvirumas, tiek intymumas yra kruopščiai dozuojami siekiant sumažinti išsiskyrimo skausmą (džiaugtis šia akimirka ir nepriartėti per arti). Ieškoma atsakymų, kaip išgyventi žemėje „tarp“, kaip susikurti namus, tokius, kuriuos galima sutalpinti į vieną lagaminą, į vieną kūną, kaip išmokti gyventi netikrume, jį pripažįstant ir įsileidžiant kaip vienintelę dabar įmanomą realybę.

Jiems tampa vis sunkiau atsakyti į klausimą, iš kur jie yra, kadangi vaikystės ar jaunystės patirtis atmiešta stiprių įspūdžių, patirtų keliaujant ar gyvenant svetur. Šalutinis gyvenimo nuolatinėje būsenoje „tarp“ poveikis – gebėjimas lengvai adaptuotis, lankstumas, tolerancija, teigiamas požiūris į permainas. Permainos tampa tokios natūralios, kad be jų gyvenimas ima atrodyti blankus, nuobodus ir vienodas. Žinoma, tai smūgis lietuviškajam „namų“, „šaknų“ ir „tėvynės“ suvokimui. Tiesa yra reliatyvi. Papročiai ir tradicijos – taip pat. Visuomenėje priimtos ir pripažįstamos tiesos – lengvai kvestionuojamos. Nėra vienos tiesos, yra daugybė tiesų skirtinguose kontekstuose, ir galiausiai yra toji, asmeninė tiesa, kuri nuolat peržiūrima ir koreguojama.

Namų ilgesys tampa ilgesiu to, kas yra neįmanoma. Emigracija – tai ir gyvenimas ant lagamino, ir gyvenimas lagamine. Tai klaustrofobiškas pasaulio susiaurėjimas iki dar vienos įveiktos svetimos dienos, o kartu – ir paradoksalus atsivėrimas visam pasauliui. Laimės paieškos svetimoje kalboje ir svetima kalba. Sienos trūkinėja ir galiausiai ištirpsta – tiek valstybių, tiek žmogaus galimybių sienos ir ribos.

Šiame kontekste tėvynės sąvoka netenka savo aktualumo, tačiau ne visai todėl, kad išdavikai, niekšai, parsidavėliai emigrantai susivilioja svetimų miestų vitrinų blizgučiais. Tarpinėje nomado situacijoje tėvynė nustoja savo aktualumo, o jos vietą užima priklausymas bendrijai, kurią antropologas Victoras Turneris pavadino „communitas“. Tai efemeriška struktūra antistruktūroje, nieko bendra neturinčiųjų bendrija. Tiksliau, tai, kas sieja žmones šioje laikinoje bendrijoje, yra toji pati fizinė ir psichologinė būsena, benamystė, buvimas „tarp“. Iš čia atsiranda ir nusidriekia saitai, trumpam galintys tapti stipresniais už šeimos, giminės ar buvusios bendruomenės saitus. Atsidūrę nežinomoje žemėje, žmonės pajunta, kad nebeturi už ko laikytis, ir tuomet ima laikytis vienas kito rankų.

Bus daugiau