Evangeliniai radikalai – ne mano, o arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus sukurpta sąvoka, kurią jis aiškina maždaug taip: evangeliniai radikalai siekia atsispirti pagoniško pasaulio nuodėmingiems gundymams ir susitelkia į krikščioniškas bendruomenes, kuriose visaip išpažįsta ir švenčia savo tikėjimą. Kitaip sakant, tam tikra prasme pabėga nuo pasaulinės pagonybės ir atsigręžia į evangeliją. Deja, šiandienos tendencija visai kitokia ir evangelinis radikalizmas įgauna kitą prasmę – kaip niekad aiškiai krikščionys katalikai, jų dvasininkai, apleidę savo ganytojiškas praktikas, nutolę nuo evangelijų, nuo paprastų žmonių, nuo pagalbos vargšams, intensyviai dalyvauja politiniame gyvenime. Evangeliniai radikalai nukrypo nuo savo religinės linijos ir, su tuo pačiu S. Tamkevičiumi priešaky, pradėjo savo politines karjeras – išmainė religiją į politiką.

Politinė Bažnyčios karjera

Donatas Paulauskas
Bažnyčia ar jos ištikimieji pasisako už tradicinės šeimos gerovę, bet priešinasi kovai prieš smurtą šeimoje ir gina smurtautojus prieš vaikus.
Neverta aiškinti, kad tokie politiniai dvasininkų mandatai yra nelegitimuoti, neteisėti - tokio lygio politikos tai nedomina. Apgailėtina matyti, kai Bažnyčios atstovai kviečiami pasitarimui į frakcijos posėdžius, o valstybinių švenčių metu – į Seimo tribūną, kai Vyriausybė oficialiu lygiu įstatymų projektus derina su vyskupais, kai savivaldybėse skelbiami Kristaus Karaliaus intronizacijos aktai, o politikai – čia pat meiliai glaudžiasi šalia sutanuotų klerikalų. Paskutinė aktualija – dėl bažnytininkų šnopavimo į pakaušius ir psichologinio spaudimo Seimo Sveikatos reikalų komitetui teko rengti uždarą posėdį, kuriame svarstyta ir priimta liberali Pagalbinio apvaisinimo įstatymo versija.

Čia Bažnyčios ir valstybės ryšys neužsibaigia. Virš 4 mln. litų Vyriausybė lengva ranka paskyrė Bažnyčių stogams, bokštams, tualetams, remonto ir restauracijos darbams. Tačiau Bažnyčios hierarchai, kuriems to pasirodė per maža, pateikė naują, solidesnį užsakymą – 250 mln už sovietmečiu nacionalizuotą žemę. Yra ir mažiau matomų problemų, pvz., pagal Švietimo įstatymą privačios katalikiškosios (ar kitos religinės pakraipos) mokyklos, kuriose ugdoma pagal katalikišką doktriną, tačiau kuriose „vykdomos formaliojo švietimo programos“, yra lygiavertiškai finansuojamos kaip ir pasaulietinės mokyklos. Kodėl sekuliari valstybė turėtų būti suinteresuota finansuoti maldininkišką švietimą – lieka paslaptimi.

Tačiau viso to prielaidos – tarptautinėse sutartyse su Šv. Sostu. Pagal jas valstybė įsipareigojo finansuoti katalikiškąsias seminarijas, katalikiškų jaunimo organizacijų veiklą, katalikiškas mokyklas, kilnojamo ir nekilnojamo Bažnyčios turto restauravimą ir pan. Nepamirškime, kad sutartys su Vatikanu nėra tiktai tarpvalstybinės sutartys – tai aukščiausio lygio sutartys ir tarp valstybės bei Bažnyčios (tarpvalstybinių reikalų ten nenumatyta jokių – vien susitarimai dėl religijos vaidmens). Žinoma, tokiomis sutartimis ir privilegijomis negali pasigirti kitos konfesijos. Tad ar tokie finansiniai, moraliniai ir politiniai valstybės įsipareigojimai Katalikų Bažnyčiai nepažeidžia to niekam neįdomaus ir nuobodulį keliančio valstybės bei religijos atskirumo principo? Juk tokia situacija gana aiškiai atskleidžia tai, kad valstybė yra įsipareigojusi tenkinti Bažnyčios pateikiamus užsakymus. Gal laikas kelti šių sutarčių konstitucingumo klausimą?

Išlikimo strategijos

Donatas Paulauskas
Nors katalikų balsai skelbia apie bandymus sugrąžinti juos atgal į katakombas, bet realybė paprasta – Bažnyčiai nėra draudžiama išsakyti viešą nuomonę svarbiais tikintiesiems klausimais, kaip tą siekiama parodyti. Prieštaraujama tiktai toms strategijoms, kurios veržiasi į politiką, kuriomis siekiama daryti spaudimą įstatymų leidžiamajai valdžiai.
Klerikalai išplėtė ir strategiją, kuri skirta užtikrinti politinių užsakymų įvykdymą, kuri daro įtaką politinių sprendimų priėmimui. Tai psichologinis ir politinis spaudimas. Dar visai neseniai Bažnyčia pasiryžo skelbimų lentose viešinti politikus, kurie balsuos prieš Bažnyčios poziciją vienu ar kitu klausimu. Tąkart buvo alkoholio akcizų mažinimo klausimas, kuriam pritarti, po tokių užmačių, Seimas nedrįso. Neretas reiškinys ir rinkimų agitacijos iš sakyklų. O dabar prieita prie ekskomunikos vėzdo, kuriuo S. Tamkevičius grasina visiems, prisidėjusiems prie Pagalbinio apvaisinimo įstatymo ir jo įgyvendinimo. Kad nebūtų per mažai, dar gi pasitelktas ir trijų krikščioniškų konfesijų atstovų politinis komunikatas, nurodantis, kaip reiktų balsuoti svarstant minėtą įstatymą.

Ryški ir kita strategija – manipuliavimas. Bažnyčia ar jos ištikimieji pasisako už tradicinės šeimos gerovę, bet priešinasi kovai prieš smurtą šeimoje ir gina smurtautojus prieš vaikus. Panašiai manipuliuojama ir ta paskutine aktualija – Bažnyčia yra už šeimų gausėjimą, ji tikrai „solidarizuojasi su nevaisingomis poromis“, bet ji niekada nepritars pagalbiniam (bažnytininkai tai paniekinamai vadina „dirbtiniu“) apvaisinimui, o jei ir pritars, tai tik itin skausmingam, traumuojančiam ir apmokestintui. Štai toks įdomus solidarumas.

Krikščionių atstovai savo komunikate teigė dar ir tai, kad jie gina „Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijos ginamą prigimtinę vaiko teisę žinoti savo biologinius tėvus (paryškinimai mano – D.P.)“, nors Konvencijos 7 straipsnis skelbia visai ką kitą: „Vaikas įregistruojamas tuoj po gimimo ir nuo gimimo momento turi teisę į vardą ir pilietybę, taip pat, kiek tai įmanoma, teisę žinoti savo tėvus ir būti jų globojamas.„ Kaip matyti, nei apie konkrečiai biologinius tėvus, nei apie absoliučią būtinybę žinoti savo tėvus Konvencijoje nekalbama. Tad manipuliuojama ne tik žmonėmis, emocijomis, religinėmis dogmomis (įvedant jas į politiką), bet ir informacija. Ir viskas tam, kad būtų pasiektas geidžiamas politinis sprendimas.

Priedanga: „katalikų tildymas“

Tačiau visi šie dalykai (ekskomunika, tai, kas skelbiama sakyklose etc.) nėra privatus „Bažnyčios reikalas“ – ji šiomis priemonėmis daro įtaką politikai ir tai tampa problema, viešu reikalu. Nors katalikų balsai skelbia apie bandymus sugrąžinti juos atgal į katakombas, bet realybė paprasta – Bažnyčiai nėra draudžiama išsakyti viešą nuomonę svarbiais tikintiesiems klausimais, kaip tą siekiama parodyti. Prieštaraujama tiktai toms strategijoms, kurios veržiasi į politiką, kuriomis siekiama daryti spaudimą įstatymų leidžiamajai valdžiai.

Visiškai paprastas pavyzdys: Bažnyčia tiesiog galėjo viešai išsakyti nuomonę, kad jos tikinčiųjų dogmos nesuderinamos su pagalbiniu apvaisinimu ar jo liberaliu projektu ir politinį sprendimą palikti politikai, o ne mosuoti ekskomunikomis, moraliai šnopuoti Seimo komitetų posėdžiuose ar skelbti komunikatus Seimo nariams, nes tai jau politinis siekis valdyti įstatymų leidyboje priimamus sprendimus. Bažnyčios balsas nėra tildomas, kritikuojami tik jos politiniai siekiai (o tai, kad tas Bažnyčios balsas teskleidžia vien politinius teiginius, parodo ir Bažnyčios vidinę krizę, kai gebama tiktai gąsdinti ir grasinti, o ne skleisti teigiamą žinią).

Tad dažnas referavimas į katakombas, į katalikų tildymą siekia tik paslėpti galios siekimą. Paradoksalu – kuo daugiau kalbama apie katalikų tildymą, tuo labiau klesti klerikalizmas. Sąmoningai siekiama supainioti žodžio, nuomonės laisvę su politiniais užmojais (kuriuos draudžia Konstitucija), kad tuos, kurie kritikuoja klerikalizmą, būtų galima įvardinti kaip žodžio laisvės ir apskritai Bažnyčios priešus.

Stebint tokią situaciją, kai valstybė visais įmanomais būdais – finansiniais, moraliniais, teisiniais ir politiniais – yra susisiejusi su Bažnyčia, delsimas imtis griežtų priemonių prieš klerikalizmo įsigalėjimą ganėtinai baugina. Apie tai, kad Bažnyčios ir valstybės ryšiai, švelniai sakant, nėra tinkami sekuliariai valstybei, kalba ir tokie garbūs teisininkai kaip prof. Egidijus Kūris ar prof. Vytautas Mizaras.

Ar atsiras nepopulistinė politinė jėga, kuri išdrįs įžūliuosius evangelinius karjeristus iškeldinti ne tik iš komiteto posėdžių, bet ir iš Seimo bei Vyriausybės? Reikia ne tik drąsos, bet ir valios pažiūrėti į situaciją blaiviomis akimis – juk šiandien svarbiausios politinės valdžios institucijos apgultos sutanų, kurių nusimesti lengvai nepavyks. Matyt, vienintelė mūsų visų sekuliarios valstybės piliečių išeitis – jas pragraužti.