Tačiau mano lyrinis herojus tėvo buvo netekęs dar gerokai iki pastarojo mirties. Augo be jo nuo trejų metų. Buvo matęs vos keletą kartų. Pirmąją gyvenime rugsėjo pirmąją, kai virpėjo širdis, drebėjo rankos ir kojos, prie jo priėjo nepažįstamas vyras su švarku ir kaklaraiščiu, palinkėjo, kaip analogiškais atvejais dera, sėkmės moksluose, dar šio bei to ir įbruko į saują voką su penkiasdešimt rublių. Matėsi jis su tėvu dar keletą kartų vidurinėje ir išeidamas į armiją. Daugiau ne. Gyvenimo keliai išsiskyrė, vaizdingai sako žmonės. Pirmieji treji metai nesiskaito, nes iš jų mano pažįstamas nieko, ne tik tėvo, neprisimena.
Taigi pradžioje tėvą jis dar turėjo. Vėliau – tik svajonėse: eidavo pasivaikščioti, žaisdavo futbolą ir net karą, žinoma, abu būdavo fronto draugai, vienas kitą gindavo nuo priešų. Svajonėse jo tėvas buvęs augalotas, plačiapetis, kalbėdavęs, o žaisdamas karą komanduodavęs, stipriu generolo balsu. Kai apie tėvą papasakodavo motinai, ji nieko neatsakydavo, tik atsidusdavo. Dabar daug kas taip gyvena, kai nesutampa charakteriai arba vertybės, jau paaugusiam sūnui, kada šis įstengė tokius dalykus suprasti, paaiškino motina, kadaise jo tėvo žmona, kažkodėl prieštaravusi dažniems vaiko ir tėvo pasimatymams. Frydrichas Nyčė paaiškintų, kad moterys ,,moka rasti pažeidžiamas vietas (kurių turi kiekvienas, abi ginčo pusės) ir ten smeigti: čia joms puikiai padeda smailas kaip durklas intelektas...“ (Žmogiška, pernelyg žmogiška). Toks gyvenimas, sakytų prancūzai. Nieko nepadarysi, pridurtų Kurtas Vonnegutas.
Man atrodo, kad mes labai mylime mirusiuosius, pasidalinau šiokia tokia gyvenimiška patitimi su draugu, kuris pagaliau atrado ir pamilo savo tėvą, tiesa, jau tik a. a. Mylime juos mažne taip, kaip paties Dievo prisakyta: ,,Mylėk artimą savo taip, kaip save patį“. Gyviems ne visada tiek laiko randame, kiek mirusiems, ir gėlėmis jų taip neišpuošiame. Ir taip gražiai apie juos neatsiliepiame, kol jie gyvi, kol būna šiapus.
Ar ne todėl, kad mirusį mylėti daug lengviau? Kol gyvas, tėra tik žmogus, su savo trūkumais, silpnybėmis ir net ydomis. Kas gi galėtų su tokiu gyventi? Metus kitus dar galima iškęsti, bet dešimt ar net dvidešimt? Štai, anądien per patį vidurdienio karštį pasistačiau automobilį medžio paunksnėje, laukdamas, kol dukra išeis iš mokyklos. Netoliese savo vaiko lūkuriavo kitas tėvas. Irgi automobilyje, tik ne vienas, o su dviem pypliais. Vienam kilo nenumaldomas potraukis pavairuoti, kitas, turbūt norėdamas įsitikinti, ar traukos dėsnis veikia visais gyvenimo atvejais, sumanė išmesti pro pravirą langą kažkokį svarbų daiktą, dėl kurio tėvas užkūrė tokią pirtį, kad net man, įsitaisiusiam pavėsy, darėsi karšta, tai ką jau bekalbėti apie trejų ar ketverių vaiką. Šis pratrūko raudoti, tėvas prapliupo jį raminti, kitaip tariant, keiktis.
Drama automobilyje su pertraukėlėmis tęsėsi kone pusvalandį. Galiausiai, tėvukas patyrė nušvitimą ir, užsimiršęs, kur esąs, – kai mistikus ištinka nušvitimai, jie visada užsimiršta ir praranda orientaciją – sušuko: ,,Nejaugi jūsų mama pati negalėjo atvažiuoti su jumis jūsų brolio pasiimti?!“ Kadangi niekas jam neatsakė, klausimas liko retorinis. Kaip garsusis Hamleto ,,Būti ar nebūti?“
Prisipažįstu, buvo gaila vaikelių, tačiau, pats būdamas vyras, jų tėvą iš dalies supratau. Juk būti tėvu ne taip jau ir paprasta. Pabandykite, įsitikinsite. Tėvystė ne vienam – lengvas būdas išprotėti. Ypač jeigu ji sąmoningai neplanuota, priduria specialistai. Laimė, išprotėjama dažniausiai laikinai, kartais dienai, kartais metams, ir dėl to į psichiatrijos skyrių niekas neguldo. Paguodžia nebent tai, kad kol vaikai maži, tėvai, kad ir kokie pikti jis bebūtų, jiems visada autoritetai. Kaip ir toje dramoje, kurios liudytoju nenorom buvau tapęs: po valandėlės mažieji jau draugiškai šnekučiavosi su tėveliu ir elgėsi gana padoriai. Vis dėlto ateis laikas, ir tėvas jiems turbūt atrodys nelabai protingas, nelabai stiprus, nelabai geras. O gal ir jų mama jo nebemylės. Gal tyliai, o gal su didžiausiu triukšmu, abu nuspręs, kad toliau viena kryptimi žiūrėti nebegali. Toks gyvenimas. Nieko nepadarysi.
Tačiau kada nors, ta diena ne taip jau ir toli, gyvenimo laikrodis sustos. Tada gyviesiems daug kas atrodys kitaip. Tada gyvieji prisimins: apie mirusį – tik gerai arba nieko, nes miręs neturi jokios kliaudos, miręs būna beveik tobulas, juk mirtis ir kuprotą ištiesina. O gal taip būna dėl distancijos? Juk kai ką nors tyrinėji iš arti, ne iš metro ir ne iš pusmetrio atstumo, bet įbedęs nosį, tuomet beveik nieko nematai, vaizdas susilieja. Imk ir atsitrauk per reikiamą atstumą ir vėl gerai matysi. Gal, sakau, mirtis ir yra ta reikiama distancija, kuri gražina regėjimą?