Vadinasi, Seimo Švietimo ir mokslo komitetas gali sau ramiai rengti naują kitataučių pavardžių rašybos įstatymo redakciją, už kurią galbūt (palankiu atveju) balsuos net Seime posėdžiaujantys Lenkų rinkimų akcijos atstovai.
Bet neskubėkime džiaugtis: laivas jau įsiūbuotas, ir sustabdyti jį bus daug sunkiau, negu įsiūbuoti, nes bangos aplink jį pasklido pernelyg plačiai, jos pernelyg užterštos netyčia išsiliejusiais degalais, ir nebūtinai priešas turi numesti degtuką, kad tie degalai virstų viso laivo gaisru. Lenkų rinkimų akcijai atstovaujantys parlamentarai vis viena grasina, kad nenurims, kol nepasieks savo. Valdemaras Tomaševskis neseniai Lietuvoje išsakytas savo revizionistines pažiūras dabar dėsto lenkų spaudai, o oficialioji Varšuva neskuba atsiriboti nuo vis gausėjančių internetinių raginimų Lietuvoje kurti Vilniaus autonomiją.
O lietuviai karščiuojasi. Mano galva, blogai, kai respublikinė spauda, net ir susikompromitavusi iki „tikrų lietuvių lygio“, turgaus derybomis paverčia svarbias europinio lygio problemas ir švaistosi argumentacijomis, kurios tik kompromituoja pačią problemą. Tarsi patys prokurorai nežinotų, kad teisėsauga, norėdama iškelti bylą V. Tomaševskiui, pirmiausia turi gauti Europos parlamento sutikimą, kitaip tariant, panaikinti jo neliečiamybę. Visai absurdiškai atrodo, kai ta pati žiniasklaida nurodinėja, kaip mūsų prezidentė turėjo kalbėtis su Lenkijos prezidentu Bronislavu Komarovskiu, kaip pavyzdį primygtinai nurodydama savo argumentaciją ir leksiką.
Tereikėjo „užšaldyti“ 1990 metų situaciją, kuri buvo tuo patikimesnė, kad nulemta ir palaiminta Varšuvos ir Vilniaus, dviem protingiems vyrams – Algirdui Brazauskui ir Aleksandrui Kvasnievskiui – susitarus negirdėti jokių Kremliaus provokacijų, tartis tik tarpusavy ir be tarpininkų, ir šiandien joks Vladimiras Putinas nežaistų lenkų korta.
Jei iš tiesų Vilniaus krašto gyventojų vidutinis intelektas žemesnis nei vidutinis, jei iš tiesų to krašto žmonės nekalba nė viena gryna pasaulio kalba (prisiminkime, kaip gražiai lenkų klausimą savo ganytiškose parapijose sutvarkė garsusis žemės ūkio reformos autorius prelatas Mykolas Šleževičius: kvietėsi kiekvieną lenkų bendruomenės narį atskirai ir kalbėdamas gražia lenkų kalba klausė: kaip tu gali atstovauti lenkus, jei nemoki lenkų kalbos?), jei iš tiesų jų ūkis iki šiol labiau natūrinis negu prekinis, tai taip ir reikėjo palikti, aplinkui statant, kuriant, stiprinant pačią Lietuvą, kol patys vietiniai lenkai panorės gyventi taip, kaip gyvena lietuviai.
Mes gi elgėmės kaip kokie amerikiečiai, ginklu pasauliui nešantys ir per prievartą diegiantys vakarietišką civilizaciją, nesuprasdami, kad vietinius gyventojus tai paprasčiausiai žeidžia ir įžeidžia. Kiek teko susidurti su vietiniais lenkais, jiems nerūpi nei išsilavinimas, nei darbas, tiktai palikit juos ramybėje. Jei teisingai suprantu, jau vien priminimas, kad jie yra Lietuvos lenkai, juos erzina, nes iš tiesų jie niekada ir nesijautė nei lenkai, nei baltarusiai, o tvirtino ir įtvirtino save vien kaip savo kaimo, savo gyvenvietės čiabuvius (paminėk tik kaimo ar miestelio pavadinimą, visi iškart mūru plodami stos už savo tėvoniją).
Ir dabar, kai atsirado kažkokie tomaševskiai ir narkevičiai, pagal klasikinę psichiatrijos apibrėžtį jie turi jaustis šizofrenikai. Kaip jie gali jaustis tikrais lenkais, jei nežino, kurioje geografinėje pusėje stūkso Krokuva? Kaip jie gali jaustis lenkais, jei be klaidų negali perskaityti Adomo Mickevičiaus „Pono Tado“ prologo? Baltarusiai savo piliečius verčia jaustis bent jau LDK palikuonimis, ir kadangi tokiai pilietybei nėra svarbi nei kalba, nei nacionalinė savimonė, ji žmogų kaip tik išlaisvina, o ne suluošina.
Lenkų nacionalistai luošina savo žmones (kokius ten savo; tiesiog tuos, kuriais nori manipuliuoti). Jie jiems primeta tai, ko jie neturi ir nenori turėti (jei turėsime galvoje kalbą, tai ir lietuviai daro lygiai tą patį: per prievartą primeta kalbą, kurios Vilniaus krašto gyventojai nenori mokėti ir net girdėti). Jie juos verčia atsiminti tai, ko jie neatsimena ir negali atsiminti (monolitiška Lenkijos valstybė prieškariu). Taigi lenkų nacionalistai nusižengia žmogaus teisėms, dar daugiau – pačioms žmogaus teisių intencijoms, ir Lenkiją turėtų svarstyti mažiausiai trys Europos parlamento komitetai, kurie turėtų anuliuoti ir menkiausias V. Tomaševskio organizuoto lenkų parlamentarų vizito moralines pasekmes.
Paradoksas yra pirmiausia intelektualinė sąvoka, todėl sunku patikėti, kad jis kada nors išsipildys, bet V. Tomaševskio atveju jis išsipildė dvigubai paradoksaliai. Nebe kažkokio V. Tomaševskio, o savo vardu sakau, kad po trijų dešimtmečių Lietuvos pasaulio žemėlapyje nebebus, nes politinė sistema nesikeis, o partijos į valdžią atves vis didesnius ir didesnius nevykėlius, tad Lenkijai, puoselėjančiai imperijas ambicijas nuo jūros iki jūros, reikėjo susivokti: Lietuva padėta ant lėkštutės (dar du kubiliai, ir kubilas), Baltarusija jau pati prašosi būti suvalgoma (o koks jai skirtumas – parduoti 80 proc. savo pramonės ar iškart prisijungti prie šlovingų Lecho Valensos šachtininkų?).
Vos mes pradėjome direktyviai vykdyti įpilitienimo, sulietuvinimo politiką, iškart įgijome priešų. Tai jie patys pirmiausia turėjo panūsti gerai išmokti lietuvių kalbą, kad galėtų įsilieti į bendrą šalies infrastruktūrą (o kas norės įsilieti į gretą piliečių, kuriems patiems namuose jau nebeliko vietos, nes dvidešimt metų valstybei vadovauja beraščiai?). Tai jie patys pirmiausia turėjo panūsti lankyti ne lenkiškas, o lietuviškas mokyklas (o ko jiems reikia iš tų lietuviškų mokyklų, jei lietuvių kalba iš visų Baltijos šalių leidžiama mažiausia pažangiausios intelektualinės literatūros?), tai jie patys pirmiausia turėjo panūsti siekti aukščiausių kvalifikacijų mūsų aukštosiose mokyklose (o ko jiems siekti lietuviško aukštojo mokslo, jei jie jam neužsidirba, o Lenkijoje yra laukiami ir būdami skurdžiai?).
Situacija tokia: Lietuvos lenkams nereikia nei darbo, nei išsilavinimo, nes jie puikiai išsiverčia su „tuteišių“ kalbos vidutiniu bagažu, o įsidarbina taip pat lengvai pas betautį tautietį. Jei kartais tenka patekti į ligoninę, jie drąsiai pareikalauja iš medikų kalbėti jų kalba: namie aš kalbu lenkiškai, o ten irgi Lietuva, tai ir čia su manim kalbėkite lenkiškai. Bet patikėkite, tose naiviose pretenzijoje nejusti nė užuominos nacionalizmo: vien baudžiauninko atitinkamo lygio mentalitetas.
Patikėkite, jokie mūsų švietimo siekiai integruoti, civilizuoti čia neveikia ir negali veikti: palikime mirusiems laidoti savo mirusius. O dabar mes patys užkiršinom širšių lizdą: pabandėme sumažinti lenkų kalbos skaidą mokyklose. Mes galime kiek norime įrikinėti, kad visame pasaulyje yra blogiau negu Lietuvoje (Lenkijoje – taip pat), bet mes negalime paneigti, kad pabloginome lenkų kalbos sąlygas mokyklose, lyginant su tuo, kaip buvo vakar ir kaip yra dabar. Nesvarbu, kad patiems lenkams buvo vienodai spjauti tiek į lietuvių, tiek į lenkų kalbą. Mums buvo svarbu, kad jiem vienodai spjaut, kur jie gyvena – Lenkijoje ar Lietuvoje.
O dabar jie pajuto, kad jais domimasi – ir domimasi ne jais, o jų statusu, ir tai daug svarbiau. Kažkas pasikėsino į jų teises. Nesvarbu, ar tai būtų teisė šlapintis kur papuola, mušti kieno tik nori šunį ar keiktis savo kalba. Bet jiem buvo leidžiama viskas, o dabar jie c i v i l i z u o j a m i. Jiems bus blogiau, nes lietuvių kultūra žemesnė – vien todėl, kad mokėsi iš lenkų kultūros, ir dabar šita „chlopų“ kultūra juos mokys keiktis civilizuotai! Neįtikėtina! Jiems bus b l o g i a u n e g u d a b a r a r v a k a r b u v o! Ir taip atsirado priešinimasis ne tik įvairiaplaukių tomaševskių, bet ir paprastų piliečių, kuriems į bet kokią kalbą nusispjaut.
Jie užmiršo, kad prieš gerą dešimtmetį buvo toks švietimo ir mokslo ministras akademikas Zigmas Zinkevičius, kuris radikaliai norėjo atlietuvinti visą Vilniaus kraštą (istoriškai gal ir teisinga, bet ar teisinga būtų dabar „atlietuvinti“ Karaliaučių, nors tokių kalbų tolydžio pasigirsta?), bet tuomet pasipriešino net mūsų Vyriausybė. Ji projektui nepritarė todėl, kad tuomet dar labai gerai sutarė Lenkijos ir Lietuvos vyriausybės, ir jos abi sutarė, kad bendram reikalui ministro radikalo nereikia.
Apskritai šiandien daug kas per vėlu. Jei būtume lenkams leidę savo pavardes rašyti lenkiškai tada, kai pirmąkart dėl to rankomis sukirto pirmieji Lietuvos vadovai, būtų išlikusi nepažeista nei mūsų kalbos struktūra, sistema, nei mūsų orumas, o patys savo ruožtu gal išdrįstume pareikalauti originalios rašybos keliose ES valstybėse. Dabar leisti lenkams pasirašinėti lenkiškai reikštų jau nuolaidas nekorektiškam, agresyviam ir nežinia ko siekiančiam spaudimui.
Jei nuo pat nepriklausomybės pradžios būtume leidę lenkams gatvių pavadinimus rašyti dviem kalbomis, būtume dargi laimėję: ir paklostę lenkų ambicijas, ir pademonstravę savo civilizacijos lygį. Šiandien toks leidimas reikštų net kelių įstatymų, visų pirma Valstybinės kalbos įstatymo, pažeidimą.
Daug kas šiandien būtų kitaip, jei į Vilniaus krašto kasdienybę senieji vilniečiai būtų žiūrėję adekvačiai ir palankiai (kažkodėl savo Zervynų nebandome paversti moderniu aukštosios mokyklos studentų miesteliu): likę per daug skriaudų, ir grynai asmeninių, kad galėtume be preambulės susikalbėti, ir lenkai turėtų suprasti, kai dvidešimtojo amžiaus pradžioje jie į Vilnių nešė ne tik gėrį. Greičiau jau atvirkščiai.
Geriausia mūsų valstybių santykiuose būtų laikytis 1990 – 1991 metų status guo, kai, galbūt ir prieštaraudami tarpusavyje, vieni kitus palaikėme prieš pasaulį ir net tą pačią Europos Sąjungą. Kiek kartų Rusija buvo priverta nusileisti Lenkijai, ir tokia Lietuvos pergalė Lenkijai jokios gėdos nedaro (mesianistinis sparnas norėtų, kad Lenkija viena pati, be Lietuvos pagalbos, būtų visur absoliuti nugalėtoja, bet laikai nebe tie).
Dabar gi prisipažinkime, kad palyginti „amžiams mirusį“ klausimą abi pusės neatsargiai ėmė klibinti, kai abiejose valstybėse pasikeitė prezidentai ir abiejose valstybėse prireikė perbraižyti geopolitinius žemėlapius. Labiausiai gaila, kad Lenkija į savo interesų zoną kuo palankiausiai įtraukė Vladimiro Putino (pabrėžiu – ne Rusijos, o žmogžudžio ir išsigimėlio V. Putino) Rusiją, ir nepaisant gražiausių D. Grybauskaitės ir B. Komarovvskio tarpusavio čiulbėjimų, girdėti vien šnypštimas.
Tad džiugioji Vilniaus krašto naujiena būtų tokia: jis yra tautinė mažuma, o ES tautinių mažumų teisės yra aukščiau už „motininės“, „kamieninės“ tautos, taip pat ir ES teises. Antra, mesianistinės ambicijos nėra niekam draudžiamos, nes jas propaguoja visos didžiosios ES valstybės, nes visos jos buvo imperijos (kas kita, kad šimtametės kultūros tradicijos tas ambicijas akumuliuoja, ir tik Lenkija dabar drįsta jas eksponuoti, o tai vėlgi savaip kalba apie lenkų kultūros pranašumą prieš lietuvių).
Visi prieš visus jaučiasi nejaukiai, bet dėl Dievo meilės, kviečiu lietuvius elgtis protingai: jokių išpuolių, jokių chamiškų internetinių komentarų, nes, pripažinkime, ir mes šioje situacijoje nesame nekalti: galbūt ir gerų norų turėjome, bet kutenome lenkų papades ne be nacionalistinių paskatų.
Matote, mums dar negana Lietuvoje lietuvių, kai tuo tarpu visomis įmanomomis priemonėmis tuos lietuvius iš namų vejame. Pasiklydome savivokoje ir savijautoje, kurių jau seniai neturime, nes viską užgožė pseudopolitika. O formaliai žiūrint situacija dar kartą verčiasi aukštyn kojom: kadangi internete pagrindiniai nuomonių reiškėjai yra lietuviai (nes jų dauguma), vadinasi, nacionalistai yra lietuviai, o ne lenkai. Dar daugiau – tie lietuviai savo nuomonę reiškia sunacionalistėjusio dienraščio leksika ir intonacijom, tad civilizuotos visuomenės jie gali būti palaikyti paprasčiausiais puslaukiniais ir nevertais dėmesio pašnekovais.
Lietuva dabar įstumta į kampą: istorijos neišmanantis beraštis (remiamas partinių radikalų, o radikalai bet kurioje valstybėje yra absoliutūs beraščiai), jei jis gyvena Lietuvoje, Lenkijoje gali žeminti lietuvio likimą. Ir atvirkščiai: jei Lenkijoje atsirastų vos kelias raides pavardėje pasikeitęs lietuvis Tomaševskis, lenkų nacionalizmui būtų paskelbtas tarptautinis embargas. Pačia bendriausia prasme: jei jis įžeis lenką arba rusą, jis automatiškai taps tarptautiniu teisės santykių subjektu, o konkrečiam žmogui tapti tarptautinės teisės subjektu reiškia savižudybę, netgi išteisinamo nuosprendžio atveju (Eglės Kusaitės atvejis).
Vadinasi, mes dar niekada nebuvome taip žiauriai vienas kitam pajungti, taigi, ir mūsų atsakomybė vienas kitam keleriopa. Todėl ir kreipiuosi į visus lenkų intelektualus, kultūrininkus, kurie dirbame bendrą darbą: atsipeikėkime! Užkirskime kelią visokiems Valdemarams Tomaševskiams ir Gintautams Babravičiams. Ko mes laukiame? Kol pasikartos Jugoslavijos scenarijus? Kol atsiras galimybė iš naujo perbraižyti Europos žemėlapį (lenkų nacionalistai atvirai teigia, kad jiems visai teisėtai priklausytų ne tik Lietuva, bet ir didžioji Baltarusijos, Ukrainos dalis, o R. Ozolas dar ne taip seniai svaičiojo, kaip naudinga mums būtų atsiimti Mažąją Lietuvą).
Bet juk ir Lietuva, ir Lenkija priklauso tai pačiai NATO. Perbraižydami žemėlapį, mes nubraižytume naują eurazinės Rusijos žemėlapį, kuris, bent jau šiandien, lengvai atiduotų dalį Ukrainos ir ypač visą Baltarusiją n i e k a m. Pabrėžiu – niekam, o ne Lenkijai, nes tada bet kuri bet ką užkariavusi (arba taikiai teritorijas perėmusi ) šalis bus niekas, kurią tereikia tik ateiti ir pasiimti. Nes gyventojai seniai jau mūsų. Mano.
Mes visur vėluojame, todėl visur atsiliekame, ir dar norime, kad kažkas trokštų į mūsų valstybę integruotis. Kaip matome, skaudžiai pavėlavome su lenkų korta (net jei būtume bandę analogiška korta apsaugoti savo emigrantus, vargu, ar ji būtų ką nors reiškusi Vokietijoje, Anglijoje, Ispanijoje – vien dėl bejėgiškų vargšų savo valstybės vadovų esame ir būsime vargšai pasaulyje). Vėluojame su atomine elektrine. Vėluojame privatizuodami žemės ūkio paskirties žemę (jei patys susitvarkytume su savo ūkiu, jokia ES nuo žemės mūsų žemdirbių nenuvarytų). Garantuoju, kad eilinį kartą lemtingai pavėluosime ir su skalūninėmis dujomis, kurių klodai juk ribojasi su Kaliningrado sritimi ir Lenkija. Anie tikrai nepramiegos.