Leidimas perleisti akcijas sudarytų galimybę pritraukti tarptautinių institucijų, kurių dalyvavimas įmonių veikloje laikomas skaidrumo ir patikimumo garantu – Pasaulio banko (IFC) bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) - investicijas, net 200 milijonų eurų.
Kodėl Vilniaus miesto tarybos sprendimas formalus? Todėl, kad Lietuvos Vyriausybė, dalyvaudama Pasaulio banko Tarptautinės finansų korporacijos (IFC) vykdomojoje valdyboje ir Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) direktorių valdyboje, neprieštaravo šių institucijų planams investuoti po 100 mln. eurų į „Dalkia“ naujai steigiamą holdingo įmonę. Pritarimą IFC investicijoms išreiškė ir Lietuvos Respublikos Finansų, Ūkio, Aplinkos bei Energetikos ministerijos.
Vyriausybės pateiktuose dokumentuose dėl balsavimų IFC ir EBRD valdybose nurodoma, kad Lietuva galėjo prieštarauti, bet neprieštaravo šioms investicijoms 2010 m. birželį ir gruodį vykusiuose institucijų valdybų posėdžiuose.
„Dalkia“ ir Pasaulio banko (IFC) atstovai su tokiu prašymu kreipėsi į Vilniaus miesto tarybą ir merą dar 2010 m. spalį, t.y. prieš aštuonis mėnesius. Pakankamai laiko išsiaiškinti net tiems, kuriems niekada niekas nėra aišku.
Įdomiausia, kad šio sprendimo didžiausi oponentai yra ministro pirmininko patarėjas, „rinkimų laikotarpiu vaidinęs merą“ Raimundas Alekna ir Ūkio ministro patarėjas Vidas Urbonavičius. Tai tos pačios Vyriausybės, kuri oficialiai pritarė solidžiose tarptautinėse institucijose sprendimui investuoti į naujai steigiamą „Dalkia“ holdingo kompaniją, atstovai. Kartu, tai Vilniaus miesto tarybos bei tos pačios Tėvynės sąjungos - Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai.
Kyla klausimas, kas Lietuvoje yra tikrasis ministras pirmininkas ir kas yra tikrieji ministrai Lietuvoje. Pasirodo – patarėjai!
Ne viena tarptautinių ekspertų grupė, vertinusi Lietuvos konkurencingumą pažymėdavo, kad šalyje sprendimų priėmimo tvarka yra neaiški, nes tarpinės politinio ar administracinio lygmens grandys dažniausiai visiškai iškraipo nurodymus ar juos interpretuoja savaip.
Vilniaus miesto taryba nepriėmė sprendimo tik dėl techninių kliūčių, nes keli daugumos atstovai negalėjo dalyvauti tarybos posėdyje, o tuo pasinaudojusi opozicija pasišalino iš salės ir sugriovė kvorumą.
Taigi, kokius signalus siunčiame pasauliui, iš kurio tikimės investuotojų, finansinio ir politinio palaikymo, pavyzdžiui, atominės elektrinės statybai ar suskystintų dujų terminalui:
· pirma, viešai ir garsiai pasakome, kad mes blokuojame valstybių valdomo Pasaulio banko (IFC) bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko (EBRD) – investicijas regione, tarp jų ir Lietuvoje. Įdomu, ką patars šių institucijų atstovai galimiems investuotojams į strateginius projektus Lietuvoje? Tokie sprendimai nubraukia visos Vyriausybės kryptingas pastangas, siekiant pritraukti investicijas į Lietuvą, kurių dauguma buvo „nupirktos“. Deja, kol kas tik primokant iš biudžeto sugebame parodyti Lietuvos konkurencinį pranašumą.
· antra, viešas politinio vištakumo demonstravimas - politikai daug kalbėdami, kaip padidinti įtaką šilumos ūkį valdančiose įmonėse, atsisako netiesiogiai tapti jų akcininkais. Lietuvos Vyriausybė, turėdama balso teisę Pasaulio banko bei Europos rekonstrukcijos ir plėtros banko valdyme, šių tarptautinių institucijų investicijų dėka gali padidinti įtaką „Dalkia“ dukterinėje įmonėje, kuriai priklausytų „Vilniaus energijos“ ir „Litesko“ akcijos. Tiems, kurie demonizuoja ICOR grupę ir nori sumažinti jos įtaką šilumos ūkyje, tai turėtų patikti, bet, o varge, balsavimas rodo priešingai.
· trečia, kelių šimtų milijonų eurų investicijų, kurios sudarytų naujas galimybes modernizuoti Lietuvos šilumos ūkį, atsisakymas. Reikia priminti, kad Lietuvos vyriausybė pritarė Europos Parlamento ir Tarybos direktyvai dėl pramoninių išmetamų teršalų, kuri nuo 2016 m. ženkliai sugriežtins aplinkosauginius reikalavimus šilumos gamybos ir tiekimo įmonėms. Tai pareikalaus milijardinių investicijų visoje Lietuvoje, kurios, deja, šilumos kainų nemažins. Ar vyriausybė planuoja šias investicijas, nes Lietuvos savivaldybės tokių lėšų neturi.
Laikas aiškiai atsiriboti nuo politikavimo ir melavimo, nes faktai ir skaičiai rodo, kad dėl tokios politikos ir tokių politikierių tauta masiškai ir „evakuojasi“.
Nemalonu, bet Lietuvoje įsigali politikai, kurie, skaitydami poeto Justino Marcinkevičiaus istorinę dramą „Mažvydas“, žodį L-i-e-t-u-v-a suvokia kaip atskiras raides ir, deja, jie neturi gebėjimų apjungti raides į vieną žodį „Lietuva“.