Nuo paauglystės buvusio partizanų rėmėju, 19-os metų pasitraukusio į mišką A. Kraujelio laukė žiaurūs gyvenimo išbandymai. Į smurtą buvo atsakyta smurtu. KGB 1964 m. pradėtoje baudžiamojoje byloje jis buvo kaltintas 11-os žmonių nužudymu ar dalyvavimu juos nužudant; visi tie asmenys nužudyti dar prieš išsenkant partizaniniam pasipriešinimui. (Kiek iš jų žuvo nuo A. Kraujelio rankos tiksliai sunku pasakyti – be KGB medžiagos ir byloje, iškeltoje dėl A. Kraujelio mirties, išaiškėjusių detalių, surinktų liudytojų pasakojimų nieko daugiau neturime, nes iki šiol niekas nepasistengė ištirti A. Kraujelio veiklos).
Pasibaigus organizuotam pasipriešinimui A. Kraujelis dar ilgai sėkmingai slapstėsi. 1955 m. sukūrė šeimą, ir, gal dėl žmonos ramybės, gal dėl praktinių priežasčių ginkluotų išpuolių neberengė (iš žmonos atsiminimų matyti, kaip jai tai buvo svarbu), nors šeimą vis tiek aprūpindavo nelegaliais būdais. Tačiau galiausiai, 1965 m., KGB buvo susektas, surastas ir apsuptas namas, kuriame buvo jo bunkeris. A. Kraujelis pasiduoti nenorėjo, tad, praradęs viltį pasprukti, nusišovė.
1997 m. gruodžio 17 d. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija A. Kraujeliui pripažino kario savanorio statusą – tai padaryta akivaizdžiai užsimerkus pieš turimus faktus dėl A. Kraujelio veiklos, jų net netiriant. Nors A. Kraujelis kovoje prieš okupaciją nenušovė nei vieno okupanto, likusius gyvus partizanus atstovaujantis Lietuvos laisvės kovų sąjūdis komisijai anuomet rašė, kad Kraujelis – labiausiai nusipelnęs kovoje prieš sovietus partizanas. Pamažu į jį imta žiūrėti kaip į partizaninio pasipriešinimo ryškiausią žvaigždę. Šią bendrą nuotaiką gerai išreiškė kariuomenės vado A. Pociaus 2010 m. 45-ųjų Kraujelio mirties metinių minėjime pasakyti žodžiai, kad „tai žmogus, kuris yra pavyzdys visiems čia susirinkusiems“.
M. Misiukonio ir jo gynėjų prašymas Panevėžio apygardos teismui A. Kraujelio veneracijai yra čaižus iššūkis. Toks pats iššūkis – ir pastaruoju metu gan plačiai išviešinti įtarimai apie Antano Kraujelio veiksmus žudant asmenis, įtariamus kolaboravimu. Bet šio iššūkio negalėjo nebūti, nes pastaruoju metu tiek Europos mastu, tiek Lietuvos teismų praktikoje buvo iš naujo, aiškiai ir gyvai atskleistos karo nusikaltimų ir nusikaltimų žmoniškumui sampratos. Šiame naujame kontekste tapo aiškiai matyti, kad Lietuvos institucijos pernelyg atlaidžiai žiūrėjo į karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmoniškumui, kuriuos darė savi.
Šiame straipsnyje trumpai apžvelgsiu, kaip pokario rezistencijos galimus nusikaltimus žmoniškumui dar visai neseniai oficialiai vertino institucijos Lietuvoje, ir kaip radikaliai du neseni teismų sprendimai – vienas Strasbūre, kitas Vilniuje – iškėlė naujus standartus nusikaltimų žmoniškumui vertinimo klausimu. Nors šie standartai nėra nauji, tiesiog iki šiol jie tebuvo taikomi tik svetimų, o ne savų atžvilgiu.
Rezistentų bylos: ką reabilituoti, o ką palikti kaltą?
Prieš gerą pusmetį susidomėjau pokario rezistentų reabilitacijos bylomis. Būtent jose matyti, kaip sprendžiami pokario metais nuteistų, o šiandien reabilitacijos prašančių partizanų veiklos teisinio vertinimo klausimai. O štai visai neseniai didelis šūsnis naujų bylų iš Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pasiekė Lietuvos ypatingąjį archyvą ir tapo prieinamos platesniam skaitytojų ratui.
Labai įdomu buvo skaityti prokurorų argumentaciją, dėl ko jie siūlo reabilituoti konkretų asmenų arba – jo nereabilituoti. Sakykime, partizanas X vogčiom naktį nušovė komjaunuolę Y, o kitą naktį – kolūkietį Z. Partizanas už dalyvavimą ginkluotame pogrindyje bei už Y ir Z nužudymą partizanas X buvo sovietų Valstybės saugumo ministerijos (rus. Министерство государственной безопасности – MGB) ypatingojo pasitarimo sprendimu išsiųstas į lagerį. Generalinė prokuratūra kažkada partizaną X reabilituoti atsisakė. Dabar partizanas X prašo Teismo jį reabilituoti, nes, prisijungdamas prie partizanų būrio ir nušaudamas Y ir Z, jis priešinosi sovietų okupacijai, o Y ir Z buvo ne šiaip civiliai, o kolaborantai.
Tačiau prokuroras sutinka tik iš dalies, nes pasigenda kai kurių duomenų apie Z. Jis rašo:
1. Tai, kad X buvo nuteistas už dalyvavimą ginkluotame pogrindyje rodo, kad jis tikrai represuotas už pasipriešinimą sovietų valdžiai. Taigi, reabilitavimo klausimas svarstytinas. Jei tai ir būtų visas MGB partizanui X mestas kaltinimas, partizaną X iškart reikėtų reabilituoti.
2. Dėl partizano nužudytos komjaunuolės Y esama duomenų, jog ji galėjo bendradarbiauti su MGB, ir be to, ji buvo komjaunuolė – okupacinės valdžios rėmėja, taigi, jei partizanas X būtų buvęs represuotas tik dėl jos nužudymo – būtų galima reabilituoti.
3. Tačiau yra dar kolūkietis Z, apie kurio priklausymą MGB informatorių tinklui, kolaboravimą su sovietų valdžia žinių nėra. Prokuroras bando surasti tokių žinių (rašo Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimų centrui, apklausia gyvus liudininkus ir pan.), tačiau žinių vis tiek nėra. Taigi, prokuroras daro išvadą, kad kolūkiečio Z nužudymas yra beginklio civilio nužudymas, ir siūlo partizano X nereabilituoti.
Tada jau Teismo prerogatyva vertinti, ar (vis dar) yra pakankamai duomenų apie tai, kad partizanas X tikrai nušovė kolūkietį Z, kad ir šiandienos baudžiamojo proceso reikalavimais vadovaujantis būtų galima partizaną X nuteisti. Reikalas slidus, nes metų praėję daug, o MGB nesistengė įtikti ateities baudžiamosios teisės normoms ir lygiai tokiu pat sunkiu nusikaltimu, kaip žmogžudystė, laikė pasipriešinimą sovietų santvarkai... Tad surinkdavo įrodymus apie tai, apie ką paprasčiau būdavo juos surinkti. Kartais ir to dorai nepadarydavo.
Prokurorui ir teismui akivaizdu, kad partizanas X, nužudęs kolūkietį Z, kuris nebuvo susijęs su MGB, nebuvo komunistas ar aktyvistas ir nebuvo kovos veiksmų dalyvis, nėra reabilituotinas. Kodėl? Ogi todėl, kad Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo įstatymo 2 straipsnis nustato, kad nereabilituojami tie pasipriešinimo dalyviai, kurie darė nusikaltimus žmoniškumui ir karo nusikaltimus, dalyvavo beginklių civilių žmonių žudynėse ar kankinimuose.
Tačiau ir prokurorui, ir teismui buvo lygiai taip pat akivaizdu, kad įtariama bendradarbiavusi su MGB komjaunuolė Y buvo teisėtas partizano X taikinys, ir kad ją be teismo sprendimo nušovęs partizanas, neesant kitų aplinkybių, gali būti reabilituotas. Kodėl? Į šį klausimą ne taip lengva atsakyti. Iš dalies turbūt todėl, kad taip manė patys partizanai, tai nustatė jų susikurtos taisyklės. Bet skaitant Teismo medžiagą susidaro įspūdis, kad tokia išvada seka ir iš minėto įstatymo 1 straipsnio teiginių sąskambio su gerai žinoma būtinosios ginties samprata. Šaudamas į kolaborantę komjaunuolę Y, partizanas X įgyvendino ne ką nors kitą, o „tautos teisę į savigyną“ (1 straipsnio 2 dalis), ir tai buvo partizano X pasipriešinimas okupaciniam režimui (minėto įstatymo 1 straipsnio 1 dalis).
Apie tautos teisę į savigyną (ypač, kai valstybė yra jau nebe puolama, o okupuota), tarptautinėje humanitarinėje teisėje tuo metu net užuominų nebuvo, ir nėra labai aišku, ką ši frazė reiškia. Tačiau apie ją galvojant prieš akis iškart iškyla ginkluotos komjaunuolės Y, besibraunančios pro langą į partizano X namus (tautą, valstybę), vaizdas. Partizanas, gindamas savo namus, šauna. Komjaunuolė krenta. Atvykus teisėtvarkai konstatuojama, jog partizanas X tiesiog gynė savo namus nuo pavojingos įsibrovėlės, o ji – pati kalta. Savigynos ribos nebuvo peržengtos, nes akivaizdu, kad savo namus gynusiam X buvo kilusi rimta grėsmė.
Matyt būtent šis vaizdinys dominavo tų, kurie minėtą įstatymą taikė reabilitacijos bylose, sąmonę, praktiškai sulyginant tautos teisę į savigyną su šiandienine būtinosios ginties samprata. Tai, kad visa, ką darė partizanas X prieš tikrus ar tariamus kolaborantus, buvo tiesiog tautos savigyna, visiems buvo akivaizdu taip labai, kad nei teismui, nei prokuratūrai (kiek teko skaityti tas naująsias, po 2008 m. išspręstas bylas) nekildavo klausimas, ar komjaunuolės Y nužudymas neturėtų būti laikomas tokiu pat nusikaltimu, kaip ir kolūkiečio Z nužudymas. Tiksliau, tai buvo akivaizdu iki praėjusių metų gegužės 17 dienos. O gal net ir iki šių metų kovo 16 dienos.
Šių datų reikšmę tuoj pristatysiu. O tuo tarpu trumpam grįžkime prie A. Kraujelio. Jurgis Jurgelis rašo, kad ir Antano Kraujelio atveju mūsų valdžios institucijos galvojo pagal „tautos teisės į savigyną“ paradigmą. Dar visai neseniai tiek A. Kraujelio sesuo, tiek ir tuometinis Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos pirmininkas praėjus keliems metams po šio statuso suteikimo be didelių skrupulų Antanui Kraujeliui priskyrė Gečių šeimos, apkaltintos partizanų išdavimu, nužudymą. Gečienė buvo nėščia, nužudyta vaikų akivaizdoje...
A. Kraujelio sesuo, pasak J. Jurgelio, davė tokius parodymus prokuratūrai, nurodė žinanti 11 Kraujelio nužudytų asmenų. Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos, 1997 m. suteikusios A. Kraujeliui kario savanorio statusą, pirmininkas tai padarė oficialiame rašte Renei, Gečių dukrai. Šiek tiek nepatogu taip drąsiai teigti pasidarė tada, kai 2005 metais buvo išsiaiškinta, kad Gečiai nužudyti „per klaidą“. O šiandien A. Kraujelio gynėjai jam priskiriamus sovietų kolaborantų ir kitų asmenų nužudymus jau mieliau vadina mitais. Ar tik ne todėl, kad įvyko kažkas, dėl ko buvo suabejota partizanų teise šaudyti be teismo?
2010 gegužės 17 d. EŽTT byla „Kononovas prieš Latviją“
Kas gi nutiko praėjusiųjų metų gegužės 17 d., kas, kaip bandau argumentuoti, turėjo smarkiai paveikti ir Lietuvos teismų, ir prokuratūros pokario rezistencijos įvykių vertinimą?
Istorinis įvykis nutiko Strasbūre, kur Europos Žmogaus Teisių Teismas (EŽTT) plačiai aptariamoje byloje „Kononovas prieš Latviją“ nusprendė, kad tarptautinės humanitarinės teisės standartai, kurie iškart po karo buvo kodifikuoti Londono chartijoje ir pritaikyti teisiant nugalėtus nacių generolus Niurnberge, lygiai taip pat taikytini ir nugalėjusiajai pusei. Ne tik mūsų priešams, bet ir mūsų (na, bent jau Vakarų Europos) draugams ir herojams. Šiuo konkrečiu atveju – raudoniesiems partizanams, kovojusiems prieš vokiečių okupaciją ir vokiečių kolaborantus Latvijos teritorijoje.
Apie V. Kononovo bylą esu rašęs anksčiau. Kononovo būrys 1944 m. dalyvavo baudžiamojoje operacijoje Mazie Bati kaime Latvijos teritorijoje, kurios metu buvo nužudyti 6 vyrai ir 3 moterys, įtarti kolaboravimu su vokiečiais ir partizanų dalinio išdavimu. Kononovas Latvijoje vykusio baudžiamojo persekiojimo metu gynėsi, kad partizanų teismas esą kaimiečius buvo už akių nuteisęs už išdavystę, kad partizanai neturėjo kaip pristatyti nusikaltusius kaimiečius prieš teismą, kad baudžiamosios akcijos metu nežuvo nei vienas, kuris nebuvo sudalyvavęs išdavystėje ir pan.
Tačiau EŽTT tvirtai konstatavo, kad partizanams taip pat taikytina tarptautinė humanitarinė teisė, kurios esmė – kiek galima sumažinti galimybę nuo karo nukentėti civiliams ir išvengti nereikalingų karo veiksmų dalyvių kančių ir mirčių. Taigi, Kononovo partizanai, be teismo nužudę įtariamuosius, pažeidė tarptautinės humanitarinės teisės normas ir padarė nusikaltimą žmoniškumui, kuriam nėra senaties. Teismas atmetė ir pasiteisinimus dėl partizanų karo specifikos. Imi į rankas ginklą – esi karys, būk atsakingas.
Taigi, mūsų aptartos komjaunuolės Z atitikmenys Latvijos Mazie Bati kaime nebuvo EŽTT įvertinti kaip teisėti partizanų taikiniai vien dėl gan akivaizdaus kolaboravimo su okupacine valdžia ir išdavystės. Žmogui gyvybę galima atimti tik teismo nuosprendžiu. Ar šia EŽTT praktika pasekė Lietuvos teismai?
2011 m. kovo 16 d. Algirdo Žyprės reabilitavimo byla
Kiek teko skaityti, Panevėžio apygardos teismas atsisakė prijungti EŽTT bylą „Kononovas prieš Latviją“ prie A. Kraujelio genocido bylos, nors to prašė M. Misiukonio gynėjai.
Tai Panevėžio apygardos teismas padarė iškart po to, kai Lietuvos Aukščiausiasis Teismas plačiai pasirėmė precedento neturinčia EŽTT Kononovo byla rezistento Algirdo Žyprės reabilitavimo byloje, kurioje nutartis priimta 2011 m. kovo 16 d.
A. Žyprės byla yra išties įdomus šaltinis, nes joje, ko gero pirmą kartą Lietuvos teismų praktikos istorijoje (tikiuosi žinantys daugiau mane pataisys), nusikaltimai žmoniškumui vertinami ne vien nacionalinės baudžiamosios teisės, bet ir tarptautinės humanitarinės teisės kontekste.
Teismo nutartyje dėstoma, kad A. Žyprė LTSR aukščiausiojo teismo 1958 m. buvo nuteistas už tai, kad nuo 1944 m. įstojo į pogrindinę antitarybinę organizaciją, dalyvavo ginkluoto partizanų būrio veikloje užpuldinėjant stribus, valstybines bei visuomenines įstaigas ir įmones, apiplėšinėjant ir žudant tarybinį partinį aktyvą bei atskirus valstiečius, lojalius tarybinei valdžiai, iš viso – 14 asmenų. LTSR aukščiausiojo teismo nuosprendyje A. Žyprei buvo įvardyti ir du nužudymų atvejai, kuriuose esą dalyvavo pats A. Žyprė: 1946 m. gruodžio 20 d. jis ir kiti partizanai apiplėšė ir nužudė Pakalniškių kaimo gyventoją naujakurį P. Driaukšą, o 1947 m. liepos 5 d. nužudė Užlobės kaimo civilius gyventojus L. Gūžę, jo žmoną J. Gūžienę ir jų įvaikį S. Stanišauską.
<…> lojalūs sovietų valdžiai asmenys galėjo būti baudžiami ir be partizanų karo lauko teismų nuosprendžių, tai patvirtina LLA Žemaičių apygardos vadų 1946 m. ir 1948 m. įsakymai įvykdyti „valymo akciją sovietinių asmenų ir jų šeimų, jeigu jie aktyvūs“‚ taip pat nurodymas, kad sovietų pareigūnai ir asmenys, aktyviai palaikantys sovietų valdžią ir neatsisakantys savo veiklos, bus baudžiami mirties bausme, o jų turtas konfiskuojamas; asmenys, užsiimantys šnipinėjimu, bus atiduodami karo lauko teismui. LGGRTC pranešime nurodyta, kad partizanų būrio vadai dažniausiai duodavo konkrečius įsakymus nužudyti asmenį ar šeimą įtarus bendradarbiavimu su sovietų represinėmis struktūromis. Šiuo atveju LGGRTC pateiktais archyviniais duomenimis P. Driaukša ir kiti naujakuriai 1940-1941 m. buvo gavę partizano L. Mockaus šeimai priklausančios žemės. L. Mockus savo būrio partizanams pasakęs, kad P. Driaukša yra saugumo informatorius. L. Gūžės kaimynas, partizanų rėmėjas J. Žadauskas‚ partizanams pasakęs, kad šis bendradarbiauja su tarybine valdžia, skundžia „buožes“, neduoda ramiai gyventi.
Kaip matome, LGGRTC tvirtino, kad asmenų, tiesiogiai nedalyvaujančių kovos veiksmuose užpuldinėjimas ir žudymas be teismo buvo partizaninio pasipriešinimo būrių veikimo būdo dalis. Pats Algirdas Žyprė apklausiamas teigė nematęs, kaip buvo nužudyti Driaukša ir Gūžiai, tačiau pareiškė manąs, kad jei jau būrio vadas Leonas Mockus įsakęs juos likviduoti, „reiškia buvo surinkęs tam tikrų žinių apie juos kaip apie KGB informatorius, išdavikus“.
Ir tada, aptarus faktines aplinkybes, apžvelgus LGGRTC pateiktą medžiagą apie partizanų veikimo būdus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija padarė netikėtą posūkį iš esmės įvardindama tuos LGGRTC aprašytus įprastus partizanų būdus bausti civilius asmenis kaip nusikaltimus žmoniškumui:
<...> kolegija pažymi, kad civilių beginklių žmonių žudymas negali būti pateisinamas jokiais politiniais, kariniais ar kitokio pobūdžio tikslais. Vertinant nagrinėjamai bylai aktualius įvykius, kurių metu buvo atimtos gyvybės Lietuvos gyventojams, pažymėtina, kad <...> partizanai <...> kaip kombatantai turėjo ne tik teisę karo ar ginkluoto konflikto metu naudoti jėgą, bet ir pareigą laikytis karo taisyklių ir papročių. Tiek Lietuvos partizaninio karo metu (1944-1953 m.) Lietuvos teritorijoje galiojusi, tiek šiuolaikinė tarptautinė teisė besąlygiškai draudžia žudyti ar be teismo sprendimo atimti gyvybę civiliams gyventojams, taip pat iš ginkluotos kovos pasitraukusiems arba joje nedalyvaujantiems (hors de combat), nors ir priešo pusę palaikantiems asmenims. Pripažintina, kad partizanai <…> galėjo atimti civilio beginklio asmens gyvybę, tačiau tik pagal kompetentingo (karo lauko) teismo teisėtą nuosprendį, kuriuo nusikaltusiam asmeniui paskirta mirties bausmė.
Pagrįsdamas šią nuomonę Teismas nurodo tarptautinės humanitarinės teisės šaltinius – 1907 m. Hagos konvenciją, Niurnbergo tarptautinio karinio tribunolo statutą bei šių šaltinių interpretaciją, pateiktą EŽTT byloje „Kononovas prieš Latviją“.
Nusikaltę žmoniškumui kariai savanoriai?
Kokia gi A. Žyprės bylos baigtis? Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad A. Žyprė nepriėmė sprendimų dėl civilių gyventojų nužudymo, juos nužudant į namus, kur vyko egzekucijos, nebuvo užėjęs (lauke ėjo sargybą). Konstatavęs, kad byloje nėra pakankamų duomenų neabejotinai išvadai, kad A. Žyprė būtų turėjęs su kitais būrio nariais bendrą tyčią nužudyti beginklius kaimo gyventojus, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas reabilitavo Algirdą Žyprę.
Drįsčiau suabejoti. Ar galima manyti, kad asmuo, atėjęs su grupe, turinčia bendrą tikslą, ir stovėjęs lauke saugodamas kitus, kol jo draugai tikslą vykdė, prie tikslo vykdymo tiesiogiai neprisidėjo? Bet nesu nei teisininkas, nei, juo labiau, baudžiamosios teisės specialistas. Galbūt tokių duomenų, kokie šioje byloje buvo surinkti, tikrai neužtenka žmogui nuteisti. Tada neužtektų ir atsisakymui reabilituoti.
Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija sprendžia ne dėl baudžiamosios atsakomybės, ji atlieka iš esmės istorinį vertinimą. O istorinis vertinimas neprivalo būti matematinio tikslumo, nuo jo nepriklauso žmogaus gyvybė, nuo jo visų pirma priklauso žmogaus garbė. Ką gi Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisija nuspręstų A. Žyprės atveju?
Kitas nedidelis viražas: Teismas nutartyje dėl A. Žyprės juodu ant balto parašė, kas visgi priėmė sprendimus dėl minėtų civilių asmenų likvidavimo, tai yra, kas buvo visų pirma atsakingas už įvykdytus nusikaltimus žmoniškumui. Tai buvo partizanų būrio vadas Leonas Mockus. Kuriam, beje, kaip ir Antanui Kraujeliui, yra suteiktas kario savanorio statusas.
Peržiūrėjau dar kelias reabilitacijos bylas ir radau dar vieną buvusį partizaną Bolių Janulevičių (atrodo, suspėjusį ir MGB agentu pabuvoti), kurio įvykdyti nusikaltimai žmoniškumui pripažinti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi, ir kurio reabilitacijos pažymėjimas yra panaikintas. O kiek anksčiau gautas kario savanorio statusas – nepanaikintas. Jei kaltinimai A. Kraujeliui tėra KGB iš piršto laužti, juos ištirti ir paneigti turėtų būti ir A. Kraujelio bendražygių, šeimos interesas.
Ar bus atimtas garbingas kario savanorio statusas iš Leono Mockaus ir kitų asmenų, padariusių nusikaltimų žmoniškumui ir neteisėtai tą statusą gavusių – kas jau įrodyta Teismo? Ar bus Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisijos peržiūrėta ir iš galiausiai įvertinta medžiaga apie Antano Kraujelio galimus nusikaltimus žmoniškumui? Nes akivaizdu, kad ji nebuvo tirta, o prieš nepatogią informaciją buvo tiesiog užsimerkta, manant, kad bet kokie veiksmai, jei nukreipti prieš galimus kolaborantus, yra teisėti. Tačiau toks mąstymas neseniai patyrė fiasko tiek Europos Žmogaus Teisių Teisme, tiek ir Lietuvos Aukščiausiajame Teisme. Manau tai yra pakankamas pagrindas peržiūrėti sprendimą dėl A. Kraujelio kario savanorio statuso suteikimo. O jei minėti kaltinimai A. Kraujeliui tėra KGB iš piršto laužti, juos ištirti ir paneigti turėtų būti ir A. Kraujelio bendražygių, šeimos interesas.
Nuo tokio tyrimo atlikimo priklausys, kaip ateityje žiūrėsime į kario savanorio statusą bei įvairiais apdovanojimais po mirties apdovanotus pokario dalyvius. Ar šis statusas reikš, kad jį nešiojantis asmuo nėjo į kompromisus su sąžine ir didvyriškai kovojo už savo namus ir tėvynę, ar tik tai, kad buvo vilkas barikadų pusėje, kuri šiandien atrodo buvusi teisingesnė, ir už kurią geresnę pensiją duoda. Ar norime šį statusą taip devalvuoti? Ar iš tiesų tik tiek jis reiškia?
Galiausiai rimtą istorinį įvertinimą būtina pateikti ir todėl, kad Lietuvos institucijos, įvardijusios partizanus kariais savanoriais ir apdovanodamos A. Kraujelį, yra tokį įvertinimą skolingos. Tikroms ir tariamoms A. Kraujelio aukoms, jų šeimoms bei šeimoms visų tų, kurie tapo partizanų nusikaltimų žmoniškumui – sistemingų atakų prieš kolaboravimu kaltintus civilius – aukomis pokaryje. Taip pat ir šeimoms tų, kuriuos tikrieji kovotojai už Lietuvos laisvę gynė ir gelbėjo. Ir – visiems mums.
Neįvardijus to, kas buvo, tikraisiais pavadinimais, pokario partizanų kovos nepagrįsto smurto dėmės toliau bus gėdingai dangstomos, ir nebus kaip Lietuvos sūnums ir dukterims iš jos vienybės ir stiprybės semti.