Nežinau, ar tai daroma specialiai ir sąmoningai paskleidžiant gandus, kad „prieš Degutienę ir jos rėmėjus buvo naudojami gandai“ ir po to pačiam su jais kovojant ir tokiu būdu prikuriant netikrų chimerų ar, moderniau kalbant, „simuliakrų“, po to pradedančių gyventi savo netikrą gyvenimą. O gal taip elgiamasi tiesiog dėl autentiškos informacijos trūkumo?

Per šį mėnesį teko garbė ir atsakomybė vadovauti kandidato į TS-LKD pirmininkus A.Kubiliaus rinkimų štabui, daug agituoti ir diskutuoti susitikimuose su partiečiais įvairiausiuose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dalyvauti garbinguose debatuose su oponentų štabo atstovais.

Todėl galiu labai atsakingai užtikrinti, kad A.Kubilius ir jo komanda nenaudojo jokių V.Laučiaus prisigalvotų „gandų“ ar tariamų „sąmokslo teorijų“ prieš savo oponentus. Dar daugiau, A. Kubiliaus štabas nepasakė nei vieno blogo žodžio apie konkurentę Ireną Degutienę. Mes kalbėjome ne apie konkurento savybes, o apie darbus ir grumtynes su oligarchais energetikoje bei ekonomikoje ir koks svarbus partijos narių mandatas šių darbų tęstinumui. Mes kalbėjome ir pristatinėjome kandidato A.Kubiliaus programą, kaip konkrečiai sustiprinti partijos skyrius ir organizacinę struktūra, kaip pagyvinti vidinę demokratiją ir kuo plačiau į sprendimų priėmimą pritraukti visus partijos narius.

A. Kubiliaus štabas nepasakė nei vieno blogo žodžio apie konkurentę Ireną Degutienę. Mes kalbėjome ne apie konkurento savybes, o apie darbus ir grumtynes su oligarchais energetikoje bei ekonomikoje ir koks svarbus partijos narių mandatas šių darbų tęstinumui. Mes kalbėjome ir pristatinėjome kandidato A.Kubiliaus programą, kaip konkrečiai sustiprinti partijos skyrius ir organizacinę struktūra, kaip pagyvinti vidinę demokratiją ir kuo plačiau į sprendimų priėmimą pritraukti visus partijos narius.
J.Survila

A.Kubiliaus rinkimų štabe dirbo tik partijos nariai (jame nebuvo nei partijoje narystę sustabdžiusių, nei jai nepriklausančių žmonių – nes tai partijos vidaus reikalas), štabas ne tik Kaune, bet ir visoj Lietuvoje nedalino ir neplatino konkurentus kritikuojančių tekstų, neatakavo oponentų žiniasklaidos pagalba, štabo nariai nebijojo kalbėti atvirai ir su visa atsakomybe, štabo nariai nesiekė jokios siauros grupinės ar frakcinės naudos, o stengėsi galvoti ir rūpintis bendru didelės, įvairios, bet dėl to tik stipresnės, partijos reikalu. 

Todėl netiesa ir tai, kad 46 proc. partijos narių, balsavusių už I.Degutienę „neremia premjero ir nori kitokios politikos“. Išskyrus kelių tautininkų pasisakymus, neteko per debatus su atstovais iš Degutienės štabo girdėti, kad Kubiliaus politika būtų netinkama ar ją ruošiamasi keisti. Priešingai, buvo aiškiai ir nuosekliai kartojama (P.Saudargo, K. Masiulio, S.Šedbaro), kad Degutienė kandidatuoja tam, kad Kubilius galėtų tęsti savo politiką bei būtų premjeru ir po kitų Seimo rinkimų, nes Seimo pirmininkės populiarumas padėtų juos laimėti. 

Šioje vietoje nesinori vėl grįžti į debatus ir išsamiai parodyti, kad tai pernelyg rizikinga ir Vyriausybės stabilumą galinti sugriauti strategija, kai artėja esminiai energetinės nepriklausomybės sprendimai, o Seime nėra monolitinės daugumos. Tą pakankamai gerai argumentavo Vilija Aleknaitė. Tačiau būtina aiškiai įvardyti, kad būtų didelė klaida galvoti, kad didžioji mažumos dalis (t.y. tų, kurie balsavo už I.Degutienę) yra neva prieš Kubilių. Taip tikrai nėra ir tie, kam teko stebėti diskusijas skyriuose gali tą paliudyti. 

TS-LKD neturi jokių dviejų flangų. Taip, TS-LKD didelė ir jungtinė partija, apjungusi ir konsolidavusi centro dešinę, bet mūsų bendruomenė gerokai įvairesnė ir, paradoksalu, bet vieningesnė. TS-LKD yra bendrijos ir bendruomenės, bet tikrai ne „liberalų“ ir „klerikalų“, o politinių kalinių ir tremtinių, jaunimo, moterų, senjorų, krikščionių demokratų, tautininkų, o daugiausia tiesiog „konservatorių“, nepriklausančių jokiai bendrijai ar frakcijai, bet priklausančių nuo Sąjūdžio laikų išlikusiai moralinei bendruomenei. Reikšmingų ir ryškių vertybinių nuostatų skirtumų tarp TS-LKD narių iš esmės nėra.
Todėl sunkiai suprantamas ir Kubiliaus šalininkų priskyrimas „liberalams“. Ar politinių kalinių ir tremtinių bendrijos lyderiai rėmę Kubilių yra „liberalai“? Ar didžioji dalis Kauno ir Vilniaus konservatorių dalis yra „liberalai“? Tikrai, ne. 

Beje, sakyčiau priešingai, bene vienintelis nuosekliai „liberalus konservatorius“ K.Masiulis šiuo atveju dirbo ne A.Kubiliaus komandoje.

I.Degutienę labiau rėmę Lietuvos krikščionių demokratų bendrijai priklausantys partiečiai, p. Laučiaus pagiežingai įvardijami kaip „keli rūgščios povyzos krikdemai“ bei skleidžiantys „klerikalines nuotaikas“, yra lygiai vertingi partijos nariai, praturtinantys bendrą jungtinę partiją ir jos tapatybę, ir lygiai taip pat aktyviai besidarbavę Lietuvos nepriklausomybės ir jos įtvirtinimo labui Sąjūdžio laikais. 

Todėl šiuo atveju kalbant apie tariamai skirtingus TS-LKD flangus ar vertybes, labai rekomenduočiau paskaityti politologės doc. dr. Ainės Ramonaitės analizę apie Lietuvos partijų vertybinį žemėlapį. 

Kai vadovaujamasi empiriniais faktais ir nuodugniais tyrimais, tada paaiškėja, kad „[...]bene vienintelė vertybiškai vieninga ir nuosekli Lietuvos parlamentinė partija yra Tėvynės sąjunga – Lietuvos krikščionys demokratai. Ši partija aiškiai orientuojasi į europinę krikščionių demokratų tradiciją, laikydamasi konservatyvių nuostatų moralinėje srityje ir propaguodama bendruomeniškumo ir patriotizmo vertybes. Be to, tęsdama Sąjūdžio vertybinę linija, ji yra griežtai antikomunistinių ir antirusiškų pažiūrų. [...] partija sąmoningai formuoja tokią tapatybę ir siekia ideologinio vieningumo. Galbūt partijai galima būtų prikišti nuomonių išsiskyrimą ekonominės politikos klausimais, tačiau reikia pripažinti, kad panaši dviprasmiška pozicija ekonominės kairės – dešinės skalėje būdinga krikščioniškosios demokratijos atstovams ir Vakaruose.“ („Partinės demokratijos pabaiga? Politinis atstovavimas ir ideologijos“ A.Ramonaitė, Vilnius 2010). 

Taigi TS-LKD partija sėkmingai išlaikė vidinės demokratijos egzaminą ir iš jos išėjo stipresne ir gyvybingesne, labiau subrendusia ir aukštai politinės kultūros kartelę kitoms partijoms iškėlusia organizacija.

TS-LKD partija sėkmingai išlaikė vidinės demokratijos egzaminą ir iš jos išėjo stipresne ir gyvybingesne, labiau subrendusia ir aukštai politinės kultūros kartelę kitoms partijoms iškėlusia organizacija.
J.Survila

Taip, kaip ir ilgametes demokratijos tradicijas turinčiose JAV elgėsi Demokratų partija, kai Hillary Clinton varžėsi su dabartiniu JAV prezidentu Baracku Obama vidiniuose partijos lyderio rinkimuose, o pralaimėjusi, garbingai ir šauniai prisijungė prie Baracko Obamos vadovaujamos komandos, o pati partija nesiskaldė į kažkokius tariamai skirtingus flangus. 

Šią demokratinę tradiciją reikėtų suprasti ir kai kuriems apžvalgininkams, kurie užsikrėtė politikos advokatavimo, o ne analizavimo aistra.

Straipsnyje išdėstyta asmeninė autoriaus nuomonė.