Nieko nauja: vadinamajai valdžiai (šiuo atveju labiau kalbu apie savivaldą) visi likę žmonės kaip ir neegzistuoja. Na, jei jau taip, tuomet gal neverta pykti, kad tuos, kurie šitaip mano ir sukiojasi patogiose valdiškose kėdėse, visuomenė vadina tik melagiais, apgavikais ir vagimis?
Tik žiniasklaidos dėka sužinojome, kad Kariotiškių sąvartyne - avarija. Ne šiaip eilinis incidentas, o rimtas įvykis, kurio nuostoliai siekia apie 4,5 mln. litų.
Tačiau kažkas – visų pirma Vilniaus regiono atliekų tvarkymo centras (VRATC), kuris prižiūri sąvartyno uždarymo darbus – nusprendė, kad visuomenei apie tai žinoti nėra jokio reikalo. Juk tai smulkmena. Tylėjo ir Vilniaus miesto savivaldybė, kuriai pavaldus minėtasis VRATC bei kurios valdininkai negalėjo nežinoti apie avariją.
VRATC vadovybė sėkmingai tyli iki šiol. Nors avarija – to, regis, netgi žiniasklaida neužfiksavo bei neakcentavo – įvyko dar šių metų sausio 4 dieną! O ką dar šiandien galime perskaityti VRATC interneto svetainės naujienų skiltyje? Balandžio mėnesio naujieną apie moksleiviams ir studentams rengiamas ekskursijas. Sakyčiau, ciniška.
Priminsiu, kad Kariotiškių sąvartyno sutvarkymui iš viso skirti 29 mln. litų. Iš jų 8 mln. litų – dumblo kaupyklos, kur ir įvyko avarija, sutvarkymo darbams. Tad jei vien avarijos likvidavimas kainuos apie 5 mln. litų, kas padengs susidariusį skirtumą?
Tie patys gerieji ES fondai? Tikrai ne. Papildomų lėšų projektui niekas neskirs. Maža to: gresia pavojus iš Europos Komisijos, kuri gali nuspręsti, kad pinigai buvo panaudoti netinkamai – ir liepti juos grąžinti. Ką darytume tuomet? Aišku, reikėtų klausti, ką tuomet darytų VRATC ir rangovai, tačiau juk pas mus įprasta, kad tokiais atvejais kaltų nelieka. Todėl ir klausiu: ką mes visi darytume su nebaigtu tvarkyti sąvartynu, kuris kelia pavojų ne tik aplinkai, tačiau ir žmonėms?
O juk čia gali būti tik žiedeliai. Nors tai rašydamas labai tikiuosi, jog klystu. Kad ir kaip būtų, norėčiau priminti, jog senų sąvartynų sutvarkymui ir uždarymui (tokių Lietuvoje – apie 500) dar iš senojo ES finansavimo periodo skirta šimtai milijonų litų. Kalbant apie dabartinį, 2007–2013 metų finansavimo periodą, reiktų nepamiršti, kad tolesnei atliekų tvarkymo sistemos plėtrai, tarp jų ir tų pačių senų sąvartynų galutiniam sutvarkymui skirti 363 mln. litų.
Įspūdingi skaičiai: tiek kalbant apie senų sąvartynų kiekį, tiek ir apie finansavimą. Tik vienas klausimas: o kas, jei dalis sąvartynų buvo tvarkomi taip pat, kaip ir Kariotiškės? Kas, jei taip „sutvarkyta“ pusė jų? O gal net didžioji dalis?
Pasikartosiu: tikiuosi, jog šioje vietoje esu neteisus. Tikiuosi, kad visi kiti sąvartynai sutvarkyti idealiai ir ten nenutiks taip, kaip Kariotiškėse. Tačiau, kaip pasakytų vienas garbus politikos vilkas – o kas galėtų paneigti?
Sakoma, jog rėkti gali kiekvienas, užtat veikti – ne visi. Nesu visagalis, kaip ir mano kolegos, tačiau galiu pažadėti, kad Aplinkos apsaugos komitetas Kariotiškių klausimo nepamirš. Lygiai kaip ir klausimo, kas už tai atsakingas. Ir kas atsakingas už tai, jog nekontroliavo to, kuris buvo atsakingas.
Galiausiai – dar apie paslaptis. Iki šiol niekaip nesuprantu, kam to reikia. Juk tai kelias, kuris veda tik aklavietėn. Tą patį sakiau ir kolegoms Seime, kuomet kai kurie iš jų kėlė mintis rengti slaptus komitetų posėdžius ir kitaip slapstytis nuo visuomenės. Taip nieko nepasieksime. Tebūnie, Seimas galbūt niekada nepakils iš reitingų lentelės dugno, tačiau nepradėkime žaisti slėpynių. Bent tiek.
Kad ir dėl vienos paprastos priežasties: visos paslaptys, kokios didelės jos bebūtų, anksčiau ar vėliau vis tiek iškyla į viešumą. Nekalbu apie valstybės paslaptis - čia juk viskas suprantama. Kalbu apie dalykus, kurie turi būti vieši – ir kuriuos vis linkstama apdengti neperregima skraiste. Kas tai bebūtų: padidinti atlyginimai, premijos, projektai, jų iniciatoriai, vykdytojai ir t.t.
Kol bus tokių, kurie manys, kad „dėl šventos ramybės“ ar kitų keistų priežasčių visuomenei to geriau nežinoti, tol ir turėsime tai, ką turime šiandien. O turime dvi stovyklas: valdžią ir visuomenę. Ir, regis, kai kurie tų stovyklų atstovai, jei tik kas leistų ir nenubaustų, yra pasiryžę perkąsti gerkles savo oponentams.