Taip rašė šviesios atminties profesorė Vanda Zaborskaitė (Bernardinai, 2009-11-16), analizuodama paskutinio Lietuvos partizano Antano Kraujelio gyvenimą ir žūtį (1956-03-17), ir tuometinio KGB dalinių veiksmus, kurie paliko A. Kraujeliui tik vieną iš dviejų galimybių: Gulagas ar mirtis. Partizanas pasirinko mirtį. Tie faktai istorikų gerai žinomi ir išnagrinėti. Bet, susiklosčius dabartinei situacijai verta juos dar kartą paminėti.
Vikipedijoje apie A. Kraujelį rašoma: : „Mokėsi Aluntos progimnazijoje, kurią baigė jau prasidėjus antrajai bolševikų okupacijai. 1946–1947 m. A. Kraujelis veikė kaip partizanų ryšininkas, turėjo ginklą. Tačiau dėl nuolatinio persekiojimo, siūlymų tapti agentu ir išdavinėti partizanus A. Kraujelis nebegalėjo ilgiau pasilikti namuose, todėl 1948 m. rudenį išėjo į mišką. Pasirinkęs Siaubūno slapyvardį, buvo Vytauto apygardai priklausiusiame Mykolo Urbono-Liepos būryje. 1949–1950 m., kaip Rytų Aukštaitijos atstovas, vyko į pasitarimus pas dzūkų partizanus dėl ryšių užmezgimo. 1950 m. A. Kraujelis perėjo į Žėručio rajono Henriko Ruškulio-Liūto būrį, veikusį Utenos, Molėtų ir Anykščių rajonų sandūroje. Tapo rajono štabo nariu ir pasivadino Siaubūnu. 1952 m. būriui buvo tragiški – daug jų žuvo, buvo suimtas būrio vadas. 1954 m. A. Kraujelis – Siaubūnas liko vienas. Gyveno Papiškių kaime, Utenos rajone, svainio Antano Pinkevičiaus gyvenamajame name, po krosnimi įrengtoje slėptuvėje. 1965 m. kovo 17 d. per kariuomenės operaciją, kuriai vadovavo KGB majoras Nachmanas Dušanskis, Antano Pinkevičiaus name A. Kraujelis nusišovė, prieš tai sunaikinęs dokumentus.“
Pabrėžtina tai, kad A. Kraujelis už savo partizaninę veiklą (1946-1956) buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus III-ojo laipsnio ordinu (1998). Taigi, tapdamas partizanu A. Kraujelis pasirinko kelią, kuriuo nuėjo šviesiausia kaimo visuomenė naiviai tikėdama politikų pažadais, kad amerikonai išvaduos Lietuvą jei ne per šias Kalėdas ar Velykas, tai per kitas. Laukė išvaduotojų, kurie neatėjo, nes ateiti ir nemanė. Tuo tarpu partizanai žuvo vienas po kito.
Tačiau dabar kaltinamųjų suole sėdi ne greitą išvadavimą žadėję politikai, o buvęs Nepriklausomos Lietuvos Vidaus reikalų ministras (1990-03-17-1991-08-01), kuris teisiamas už tai, kad jis, kaip 1956 m. buvęs KGB jaunesnysis leitenantas, dalyvavo minėtoje KGB operacijoje. Verta susipažinti ir su jo gyvenimo vingiais.
M. Misiukonis gimė 1939 m. šeimoje , nukentėjusioje nuo 1941 metų sukilėlių. Šie nužudė jo tėvą, paskirtą komisijos, kuri dalijo dvarų žemes, pirmininku. Į jų namus atėję aktyvistai tėvą nušovė, o motiną su dviem mažais vaikais uždarė į rūsį, dvi paras nedavė nei valgyti, nei gerti. Juos išvadavo užėję vokiečiai.
1962 m. baigė Vilniaus Universiteto Teisės fakultetą.1962–1970 m. LTSR KGB operatyvinis įgaliotinis Anykščių rajone, Vilniuje. Anykščių poskyrio operatyvinis įgaliotinis jaunesnysis leitenantas 1970–1973 m. LTSR KGB vyresnysis operatyvinis įgaliotinis. 1973–1984 m. LTSR KGB 2-osios valdybos skyriaus viršininko pavaduotojas, viršininkas, 6-ojo skyriaus, atsakingo už pramonės saugumą, viršininkas, pulkininkas. 1984–1987 m. LTSR vidaus reikalų ministro pavaduotojas, 1987–1989 m. – pirmasis pavaduotojas, 1989 m. liepos – 1990 m. kovo mėn. LTSR vidaus reikalų ministras. 1989 m. generolas majoras.
Atkūrus Lietuvos Nepriklausomybę M. Misiukonis tampa pirmuoju vidaus reikalų ministru (1990-03-17). Jį pasirinko tuo metu faktiškai buvęs valstybės vadovas Vytautas Landsbergis – vadinasi juo pasitikėta. Dirbo pirmojoje ir antrojoje vyriausybėje, taip pat trečiojoje iki 1991 m. rugpjūčio mėn., kol iš jos išėjo savo iniciatyva.
Tad jis Nepriklausomai Lietuvai tarnavo pačiu sunkiuoju, pavojinguoju laiku, nevengdamas didelės rizikos, nes galima įsivaizduoti, kas būtų laukę jo, buvusio sovietinio vidaus reikalų ministro. Lietuvos nesėkmės atveju jis būtų buvęs paprasčiausiai sušaudytas, kaip sulaužęs priesaiką tarybų valdžiai. Tarnaudamas nepriklausomai Lietuvai jis pradėjo esminę milicijos pertvarką, visiškai depolitizavo miliciją, panaikino joje partines organizacijas, įgyvendino koncepciją, kuri buvusią sovietinę miliciją padarė laisvos Lietuvos policija, privalančia tarnauti tik įstatymui ir žmonėms.
Taip milicija buvo paversta Lietuvos Nepriklausomybę ginančia institucija. Tuo metu jis buvo vienintelis žmogus Lietuvoje, kuris valdė ginkluotas struktūras ir buvo joms autoritetas. Jo didžiulis nuopelnas yra tas, kad savo išmintingu ir apdairiu elgesiu apsaugojo Lietuvą nuo didelio kraujo praliejimo, kurio rezultatas galėjo būti tik vienas: nauja okupacija ir naujos represijos. Už šią veiklą M. Misiukonis buvo apdovanotas Gedimino III-iojo laipsnio ordinu (2000 m.).
2009 m. Panevėžio apygardos prokuratūra teismui perdavė baudžiamąją bylą, kurioje M.Misiukonis kaltinamas genocidu – dalyvavimu operacijoje, kurios tikslas buvo fiziškai sunaikinti paskutinįjį Aukštaitijos partizaną Antaną Kraujelį -„Siaubūną“.
M. Misiukonio gynyba remiasi Lietuvos Ypatingojo archyvo dokumentais, kuriuose nurodyta, kad A. Kraujelis žudė ne tik okupantus, bet ir civilius žmones, vadinasi elgėsi ne kaip partizanas. Štai kas rašoma LYA dokumentuose, pažymėtuose grifu LYA, f. K-1, ap.58, b. 4778/3:
1949 09 26 A. Kraujelis nušovė Utenos švietimo sk. vedėją B. Stasiulionį (t.1,1.76, priedas) 1949 11 05 A. Kraujelis nušovė L. Gečienę (t. 1,1. 101,108-110,118-110, priedas). 1949 12 06 A. Kraujelis nušovė apylinkės tarybos pirmininką L. Lapušauską ir jo žmoną Viktoriją (t.1,1.159, priedas). 1951 08 11 A. Kraujelis nušovė Anykščių rajono „Pergalės“ kolūkio pirmininką Rutkauską (t.1,1.224,238-39,280, priedas). 1951 12 2-3 A. Kraujelis dalyvavo nužudant Litvinavičių, Vrubliauską, Adamonienę ir pats nušovė komjaunuolę Šidlauskaitę (t.2,1.8-12, priedas). 1952 06 12 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono kolūkio pirmininką V. Utkiną ir sužeidė Aluntos skaityklos vedėją J. Sakalį (t.2.1.219-220,245, priedas). 1952 12 22 A. Kraujelis nušovė Molėtų rajono „Kaniūkų“ kolūkio pirmininką E. Satkūną (t.2,1.287, priedas).
Kadangi visi šie asmenys buvo civiliai, atrodytų, A. Kraujeliui negali būti taikomas įstatymas I-118 „Dėl represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams teisių atstatymo“, kuriame rašoma, kad įstatymas netaikomas „asmenims, dalyvavusiems... taip pat beginklių civilių žmonių žudynėse.“ Neabejoju, kad teismas nustatys, ar LYA dokumentuose minimi piliečiai buvo KGB informatoriai, ar niekuo dėti asmenys, tada bus visiems aišku, ar A. Kraujelis 1949-1952 elgėsi kaip laisvės kovotojas, o ne kaip nekaltų žmonių teisėjas ir nuosprendžių vykdytojas. Teismo procesas nustatys ir ieškomą santykį tarp teisės ir teisingumo.