Nebūna visiems atvejams ir amžiams „idealių“ lyderių, būna tinkami tam tikrai situacijai arba ne. Kiekvienas žmogus turi savybių paketą, kurios įgyjamos gimstant ir lavinantis. Charakterio bei gebėjimų visuma apsprendžia lyderio asmenybę.

Paprastai žmonės keičiasi lėtai, jaunystėje imliau, vėliau sunkiau. Socialinė aplinka keičiasi dažniau, negu žmogaus charakterio bruožai, todėl svarbu reikiamu laiku pastebėti pokyčius ir priimti teisingus sprendimus. Akivaizdžiausiai tai matosi sporte, karyboje, politikoje arba ekonomikoje. Treneris, įmonės direktorius ar karo vadas puikiai pasirodo viename epizode, tačiau daro vaikiškas klaidas kitame. Legendinis krepšininkas Michaelas Jordanas puikiai žaidė Čikagos klube, tačiau buvo tik savo paties šešėlis perėjęs į klubą Vašingtone. Napoleonas laimėjo šimtą mūšių ir atrodė nenugalimas, tačiau 1812 m. Rusijos kampanijoje buvo sutriuškintas.

Politikos lyderiai

Ne išimtis iš socialinių mokslų yra ir politika, kurioje vadovui reikia derinti profesinius įgūdžius bei viešuosius ryšius, kurie ypač svarbūs demokratinėse valstybėse, kur lyderiai, jei nori būti visuomenės vedliais, turi sulaukti visuomenės pritarimo rinkimuose. Tačiau neretai būna taip, kad pasikeitus aplinkybėms ypač vertingos lyderio savybės staiga tampa bevertėmis. Winstonas Churchillis buvo mėgstamas ir labai palaikomas Jungtinės Karalystės premjeras. Jo oratoriniai sugebėjimai, asmeniniai ryšiai su JAV prezidentu, ryžtas, atkaklumas, užsispyrimas buvo tos savybės, kurios padėjo konsoliduoti tautą ir laimėti Antrąjį pasaulinį karą.

1945 m. gegužę karui Europoje pasibaigus W. Churchillį palaikė 85 proc. Jungtinės Karalystės gyventojų, tačiau jau po dviejų mėnesių premjero vadovaujami konservatoriai patyrė skaudų pralaimėjimą per rinkimus surinkdami tik 36 proc. balsų (JK dvipartinė sistema). Taip atsitiko, nes W. Churchillio kovingumas patiko anglams per karą, tačiau karui pasibaigus žmonės nieko nenorėjo girdėti apie kariuomenę, nacionalinį saugumą ir tarptautinę situaciją, apie ką per rinkimus kalbėjo premjeras. Gyventojai norėjo ramybės, socialinių garantijų ir taikaus gyvenimo vizijos, kurią žadėjo oponentai.

Panašių pavyzdžių gausu ir Lietuvoje. Sąjūdžio metais visų pelnytai šlovinamas lyderis, kurio vardą skanduodavo tūkstančiai buvo Vytautas Landsbergis. Jo įžvalgumas, drąsa, patriotizmas buvo savybės, kurių tautai reikėjo vaduojantis iš Sovietų imperijos. Tačiau iškovojus nepriklausomybę svarbiausias klausimas tapo ekonominės ir buities problemos, o ne tautos vienybės reikalas. 1992 m. rinkimuose žmonės nusigręžė nuo ankstesnio lyderio ir pasirinko tuos politikus, kurie žadėjo stabilumą ir dėmesį ekonomikai.

Po trejų metų, kai buvo įvykdyta aibė reformų ir valstybė išgelbėta nuo bankroto, rinkėjai nebenori jokių naujų radikalių reformų, kalbų apie didžiulius iššūkius bei naujus pokyčius. Dabar rinkėjai ieško lyderio, kuris užtikrintų jų ir jų šeimų stabilumą, asmeninės perspektyvos aiškumą ir pasiūlytų žmonėms socialinį saugumą. Ta partija Lietuvoje, kurios vadovas sugebės atliepti į prioritetinius žmonių poreikius, galės tikėtis laimėti rinkimus.
K.Masiulis

Politikos lyderiams neverta tikėtis amžinos tautos ištikimybės.

TS-LKD ieško tinkamo vadovo

Partijoms, norint neprarasti rinkėjų pasitikėjimo ir siekiant vesti tautą jai priimtiniausiu kursu, reikia sugebėti laiku pastebėti kylančius naujus iššūkius ir siūlyti ne tik jų sprendimo variantus, bet ir vadovus, tinkamus jiems įgyvendinti. Geresnio kelio tokiems pokyčiams kaip diskusijos ir demokratija nėra atrasta.

2008 m. valdymo klaidos, įžūli korupcija ir stagnacija rinkėjams nepatiko ir jie ieškojo retorikos bei lyderio, kuris pasiūlytų permainas. TS-LKD su šūkiu „Pradėkime“ ir programa orientuota į reformas sugebėjo įtikinti žmones patikėti valdžią konservatoriams. Andrius Kubilius buvo geriausias premjeras, kokį Lietuva galėjo turėti per ekonominę krizę. Jo ryžtas, atkaklumas ir kietumas leido priimti skaudžius sprendimus, kurie neabejotinai duos ir jau duoda gerų ekonominių vaisių. Lietuvoje krizė nors buvo skaudi ir triukšminga truko labai trumpai lyginant su kitomis ES šalimis. Lietuvos sprendimai gerai vertinami tarptautiniu mastu, o tai leis išspręsti ir dabartinius laikinus sunkumus.

Tačiau po trejų metų, kai buvo įvykdyta aibė reformų ir valstybė išgelbėta nuo bankroto, rinkėjai nebenori jokių naujų radikalių reformų, kalbų apie didžiulius iššūkius bei naujus pokyčius. Dabar rinkėjai ieško lyderio, kuris užtikrintų jų ir jų šeimų stabilumą, asmeninės perspektyvos aiškumą ir pasiūlytų žmonėms socialinį saugumą. Ta partija Lietuvoje, kurios vadovas sugebės atliepti į prioritetinius žmonių poreikius, galės tikėtis laimėti rinkimus.

TS-LKD dabar vyksta rinkiminė kampanija dėl pirmininko posto. Varžosi premjeras, kuris ne tik šaliai, bet net ir partijai siūlo naujas reformas bei pokyčius, ir Irena Degutienė, kuri labiau akcentuoja didesnių galių suteikimą eiliniams nariams ir orientaciją į žmonių kasdienius poreikius.

Manau, kad I. Degutienė šiame pokriziniame laikotarpyje labiau tinkama vadovauti TS-LKD. Jos dėmesys žmonėms, socialinis jautrumas, paprasta kalba ir nuolaidumas yra tos savybės, kurios būtent dabar reikalingos rinkėjams. Jos išrinkimas vadove galėtų ženkliai pagerinti partijos rezultatus rinkimuose, o rinkimai politikoje yra pats svarbiausias įvykis.

Ar TS-LKD pasirinks racionaliai?

Darant politinius vertinimus visada yra pavojus suklysti, tačiau geriausias arbitras tarp konkuruojančių lyderių yra visuomenė. I. Degutienė Seimo pirmininko pareigas perėmė iš Arūno Valinsko, kuris visuomenės buvo vertinamas kritiškai. Be to, ji vadovauja mažiausiai populiariai valstybės institucijai – Seimui. Nepaisant viso to, Seimo Pirmininkė sugebėjo tapti antra pagal populiarumą politike. Taigi I. Degutienė turi tokių savybių ir gebėjimų, kurie dabartinėje situacijoje yra paklausūs.

Svarstymai, kad partijos vadovo pasikeitimas tolygus poreikiui keisti Ministrą pirmininką yra nerimti. Kas ne kas, TS-LKD turi patirtį, kai partijos pirmininkas V. Landsbergis vadovavo ne Vyriausybei, bet Seimui.
K.Masiulis

Galimas dalykas, jei I. Degutienė TS-LKD vadove būtų buvusi jau savivaldos rinkimų metu, tai daugelyje savivaldybių konservatoriai būtų gavę po vieną kitą papildomą vietą.

A. Kubilius taip pat pajuto pasikeitusią visuomenės nuotaiką ir pats yra kalbėjęs apie poreikį optimistinei politikai bei retorikai. Tačiau vienas dalykas yra suprasti pokyčio poreikį ir visai kitas – tapti politinio įgyvendinimo lyderiu.

Svarstymai, kad partijos vadovo pasikeitimas tolygus poreikiui keisti Ministrą pirmininką yra nerimti. Kas ne kas, TS-LKD turi patirtį, kai partijos pirmininkas V. Landsbergis vadovavo ne Vyriausybei, bet Seimui.

Taigi ar TS-LKD tinkamai įvertins kylančius iššūkius lyderiavimo stilistikai ir Lietuvos politinėje sistemoje parodys deramą pavyzdį? Ar partija sugebės racionaliai įvertinti turimus žmogiškuosius išteklius ir jais pasinaudoti siekiant piliečių pasitikėjimo? Norėtųsi tikėti, kad taip.