Šeima jų vizijoje, matote, pavirsta į tokį nudailintą parodos eksponatą, kuris esą „tradiciškai” ir nuo amžių amžinųjų primena bukolišką vaizdelį iš vieno prekybos centro reklamos: protinga mamytė ryte virtuvėje gamina sumuštinius (atkreipkime dėmesį: vaizdžiai iliustruojama, kur yra moters vieta!), aplinkui laksto rausvaskruostės obligatyvinės atžalos, o gerai įmitusi savimi patenkinta šeimos galva laukia, kol jį aptarnaus.
Nereikia ir sakyti, kad šitaip redukuota šeimos samprata neturi nieko bendro su istorija; daugiau sąsajų būtų galima atrasti nebent su totalitarine JAV politikos teoretiko Roberto George'o vizija, kurioje pats Dievas esą reikalauja tam tikrų įstatymų, o siektinas tikslas, anot jo, yra tai, kad valstybė persekiotų ir baustų už nesantuokinius santykius. Nieko bendro neturi ir su Europos žmogaus teisių teismo (EŽTT) praktika (čia skaitytojui reikėtų priminti, kad EŽTT nėra viena iš Europos sąjungos institucijų).
Apie šeimos sampratos raidą glaustai rašė Vilniaus universiteto Lyčių studijų centro direktorė prof. Dalia Marcinkevičienė publicistiniame straipsnyje „Šeimos „aukso amžius“ – šiais laikais?“, įžvalgią dominuojančio šeimos diskurso kritiką dar 2005 m. išsakė ir dr. N. Vasiliauskaitė straipsnyje „Apie vadinamąsias šeimos vertybes“.
Tai ką iš tikro planuojama skatinti?
Gimstamumas Lietuvoje iš tikro menkas. Naujagimių skaičius 1000 gyventojų 2006 m. siekė 9,2, 2007 m. – 9,6, o 2008 m. net 10,5 (tai kūdikių bumas, kurį prof. Vladislava Stankūnaitė labiau linkusi aiškinti atidėtais vėlyvais gimdymais, o ne titaniškomis politikų pastangomis remti šeimą).
Galima sutikti, kad gimstamumo padidėjimas būtų labai lauktinas, bet ar tikrai jis padidės išreiškus partinę-politinę valią? Politinis gimstamumo reguliavimo metodas labiau būtų suprantamas nebent Kinijoje, bet vargu ar toks dauginimosi planas gali būti veiksmingas ne totalitarinėje valstybėje. Sunkiai įtikėtina, kad „šeimos strateguotojai” nežino, kaip gyvena piliečiai, ir kad Seimo nariams nė motais paprasta tiesa: nėra pinigų – nėra vaikų.
Darytina išvada, kad tie Seimo nariai veikiausiai patys gana neblogai supranta, jog visos šitos „strategijos” laukiamo efekto – padidėjusio gimstamumo – neduos, tad spėtina, jog vienintelė ir tikroji šeimos apibrėžimo išradinėjimo priežastis yra (ne)užslėpta homofobija.
Jei Petras Gražulis užsiima atviru politiniu cirku, kuris sulaukia atgarsio net Europos Parlamente, tai čia visuomet bus galima pasiteisinti, kad omenyje turimi labai taurūs tikslai. Gi savaime suprantama, kad bet kuris protestuojantis prieš tuos taurius tikslus – sujaukti šeimos institutą – yra kažkoks nesveikas, pagiežingas ir iškrypęs žmogus, kuriam malonu, kad Lietuva nyksta. Tokį protestuotoją gal net remia Briuselis ar Maskva. Štai ir visa jo protesto priežastis. O kokia dar galėtų būti? Iš tikro, kam ta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija? Toks 8 straipsnis joje?
Europos žmogaus teisių teismo praktika
2011 m. balandžio 12 d. Europos žmogaus teisių teismo penktoji kolegija nagrinėjo bylą nr. 25951/07 Gas ir Dubois prieš Prancūziją. Bylos esmė buvo ta, kad Prancūzijos teismai atsisakė leisti moteriškos lyties partnerei įsivaikinti vaiką, kurio dirbtinio apvaisinimo būdu buvo susilaukusi kita moteris poroje.
Teismas, priimdamas sprendimą dėl bylos nagrinėjamumo, pripažino, kad Konvencijos 8 str. nuostatos negarantuoja teisės sukurti šeimos ar teisės įsivaikinti ir vietoj to pritaikė „de facto šeimyninio gyvenimo” sąvoką, taip patvirtindamas, kad dviejų ieškovių ir vaiko santykiai patenka į šeimyninio gyvenimo apibrėžtį, kaip numatyta Konvencijos 8 straipsnyje. EŽTT pažymėjo, kad šeimyninio gyvenimo buvimas ar nebuvimas iš esmės yra nustatomas artimų asmeninių ryšių egzistavimo faktu. Teismas pakartojo, kad 8 Konvencijos str. įtvirtinta šeimos samprata „nėra apribota vien vedybiniais ryšiais įtvirtintais santykiais ir gali apimti kitus de facto šeimyninius ryšius, kurių dalyviai gyvena ne santuokoje”. Dar daugiau, EŽTT pažymėjo, kad seksualinė orientacija patenka į asmeninio gyvenimo sferą, saugomą Konvencijos 8 straipsnyje.
Seimo narių ksenofobiją apmoka mokesčių mokėtojai
Ne taip seniai buvo plačiai nuskambėjęs L. atvejis. Lietuvos žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius be didelių užuolankų įvardino, kad L. byla gramzdina Lietuvą į Europos provinciją. Negana to, Lietuvos mokesčių mokėtojai už Seimo narių darbo broką – jų nesugebėjimą priimti Civiliniame kodekse numatyto įstatymo dėl lyties keitimo – atvėrė savo pinigines ir sumokėjo 40 tūkst. eurų. Pažymėtina, kad minėtas įstatymas iki šiol nepriimtas.
Matome, kad ksenofobiškos seimūnų nuostatos yra apčiuopiamai ir finansiškai pasveriamai žalingos Lietuvos piliečiams. Klausiu paprasto dalyko: jei ketinama dar labiau sujaukti įstatyminę bazę, tik šįkart brėžiant lygybės ženklą tarp šeimos ir santuokos (šitaip diskriminuojant našlaičius, vienišas mamas, senelius su vaikaičiais ir t.t.), tuomet kas ir iš kokių lėšų apmokės būsimus ir garantuotus Lietuvos pralaimėjimus Europos žmogaus teisių teisme? Kuris seimūnas pagaliau garbingai atvers savo piniginę, o ne valstybės biudžetą, kad apmokėtų savo darbo broką?
Norėtųsi priminti, kad res publica reiškia viešą reikalą ir politiko darbas – netgi tarnystė – yra užčiuopti bendrą didžiausią vardiklį tarp visų visuomenės narių, susijusių su tuo viešu reikalu; prof. Paul Finno žodžiais tariant, didinant pasitikėjimą tarp bendruomenės ir valstybės bei jos institucijų bei pareigūnų.
Politiko darbas nėra tvarkytis krašte it savo dvare.