Po balsavimo, kurio metu Seimo nario mandatą išsaugojo šiurkščiai Konstituciją pažeidęs Aleksandras Sacharukas, parlamentarai choru kartojo žodį „gėda“ ir jo sinonimus. Nepraėjo nė pusmetis, o jie ir vėl gali daryti tą patį. Turbūt ir darys, tik tai atrodys dar labiau apgailėtinai.
E. Lementauskas teisiamas turbūt garsiausioje pastarųjų metų korupcijos byloje. Tiksliau, galima sakyti, kad tai garsiausia žlugusi korupcijos byla. Mat Seimas lyg niekur nieko paliko teisinę neliečiamybę įtariamam kyšininkui.
Taip, beveik visi dėl E. Lementausko neliečiamybės panaikinimo balsavę Seimo nariai pasisakė už. Bet pritrūko lygiai trijų balsų. Ir netgi ne dėl to, kad kažkas būtų aršiai gynęs šviežiai iškepto parlamentaro teisinį imunitetą. Tiesiog neliečiamybės panaikinimui reikia bent 71 Seimo nario balso, balsavime dalyvavo tik 72 parlamentarai. Kad būtų dar gražiau, keturi tautos išrinktieji sumanė susilaikyti.
Kodėl ši ketveriukė nutarė susilaikyti balsuojant dėl įtariamo kyšininko teisinės neliečiamybės? Jie vieni težino. Gal E. Lementauskas jiems pasirodė esąs labai teisingas ir dar labiau nekaltas žmogus. O gal jie patys pagalvojo, kad kada nors gali atsidurti E. Lementausko vietoje. Tada, matyt, irgi praverstų pora kolegų, kurie kolegiškai susilaikytų.
Beje, pats nekaltybę prisiekinėjantis E. Lementauskas balsavo už savo neliečiamybės panaikinimą.
Bet viso šio farso buvo galima išvengti. Tam būtų pakakę ir to, kad į Seimo posėdį būtų atėję dar trys parlamentarai. Žinoma, su sąlyga, kad tie trys nesivadovautų liaudies išmintimi, bylojančia, kad „susilaikymas – dorybė“. O nutiko taip, kad balsavime, kuriame Seimas turėjo retą progą pataisyti savo reputaciją, dalyvavo tik 72 tautos išrinktieji.
Kur likę 69? Matyt, rado svarbesnių reikalų. Na, dar galima suprasti, jei balsavime nedalyvauja ministrai. Pavyzdžiui, Audronius Ažubalis, Donatas Jankauskas, Rasa Juknevičienė. Suprantama ir tai, kad Seime nebuvo į komandiruotę išvykusios parlamento vadovės Irenos Degutienės. O kiti?
Kai A. Sacharukas išsaugojo mandatą, buvęs jo bendražygis Arūnas Valinskas buvo vienas iš tų, kurie garsiausiai kartojo žodį „gėda“. Tikrai gėda, nes A. Valinskas balsavime dėl E. Lementausko neliečiamybės nedalyvavo.
Darbo partijos delegatai tikrai apsikrovę darbu – tik jau minėtas J. Kondrotas rado laiko balsuoti. Tiksliau, susilaikyti. Dauguma Seimo „krikščionių“ pasielgė labai krikščioniškai ir balsavimą tiesiog ignoravo – tebūnie kaip Dievas duos.
Socialdemokratai ir Mišri Seimo narių grupė – vienintelės opozicinės frakcijos, sugebėjusios surinkti daugiau nei pusę savo narių į balsavimą dėl E. Lementausko. Valdantieji į balsavimą taip pat ėjo ne itin pareigingai.
Jeigu kas nors iš Seimo narių ir dabar sumanys garsiai rėkti „Gėda!“, jam ar jai derėtų prieš tai susimąstyti. Nes niekas – nei valdantieji, nei opozicija – nepasistengė, kad į balsavimą ateitų bent du trečdaliai parlamentarų ir Seimas po ilgos pertraukos pasinaudotų galimybe neapsijuokti.
Seimo nariai uoliai pešasi dėl vieno kito milijono apygardai, kurioje buvo išrinkti. Jie ne mažiau pareigingai balsuoja dėl klausimų, kurie vienaip ar kitaip liečia partinius interesus. O kai reikia išlydėti kolegą į teisiamųjų suolą – noras posėdžiauti staiga išblėsta. Ir būtent tokia žinia, o ne vieši tingių ar ypatingai mąstančių kolegų pabarimai, pirmiausiai pasieks rinkėjus.
Atrodė, žemiau nusiristi Seimui jau neįmanoma. O vis dėlto įmanoma. Turbūt ir E. Lementausko atvejis nėra riba.
Nauji Seimo rinkimai – jau kitąmet. Iki savo bylų nagrinėjimo pabaigos į partinius (ar, kaip dabar madinga, nepartinius) sąrašus dar gali spėti Henrikas Daktaras, Gintaras Petrikas ir kiti, kaip rodo praktika, labai perspektyvūs politikai.
Juokai juokais, tačiau Seimas eilinį sykį parodė, kad jo moralės kartelė nusileido iki grindų ir gali leistis dar žemiau. O tai jau visiškai nebejuokinga.