Tiesa, ir vienas, ir kitas kalbėjo ne apie Lietuvos valstybę, kurios buvimas ir galybė yra mūsų, o ne britų ar amerikiečių rūpestis bei išlikimo sąlyga. Štai ir viskas, visa kita tėra išvestiniai dalykai. Šiuo požiūriu – kiek vykdoma politika užtikrina tautos interesus ir jos išlikimą, tiek ji gera ir prasminga. Likusioji dalis – tik miglos pūtimas.
Tokiame kontekste ir turėtų būti suvokiami mūsų politikų tikri ar tariami veiksmai bei jų trūkumas. Svarbu ir tai, kaip jie (kalbu apie visą valstybinį darbą dirbančių asmenų sluoksnį, ne tik renkamus politikus) ieško, randa ir panaudoja tas galimybes, kurios padėtų tautai (mums visiems) išlikti, išsaugant tiek kultūrines, tiek genetines savybes, ir neišnykti istorijos ūkanose. Nes praradus valstybės suvereną – tautą (žr. LR Konstituciją), politika akivaizdžiai nebeturėtų jokios prasmės.
Ar tikrai valstybės vyrai ir moterys ieško bei randa įrankius ir galimybes tautos išlikimui užtikrinti? Ar radę – tinkamai išnaudoja? Pagaliau – ar apskritai tų galimybių ir priemonių ieško?
Lietuvoje vyriausybės keičia viena kitą gerokai dažniau, nei vyksta rinkimai į Seimą. Ištempti iki kadencijos pabaigos, pasirodo, yra neįtikėtino sunkumo uždavinys. Ko trūksta? Vienybės? Bendro tikslo? Bent jau bendro priešo? Atrodo, šiandien nebesutariama net dėl pastarojo veiksnio.
Kaip tarpininkai amerikiečiams mes irgi seniai nereikalingi – jie puikiai tvarkosi ir be mūsų. Erzintojo funkciją atlikome neblogai, už tai iš vienos pusės gavome lentelę ant Vilniaus rotušės, o iš kitos - bene aukščiausias Europoje perkamų dujų kainas. Kompensacijų už nuoseklų Rusijos nervinimą, kaip atrodo, nenumatyta. Tiesa, galime ir toliau skolintis – kas ir daroma visu greičiu. Tokiu pat greičiu didėja mūsų priklausomybė nuo kreditorių malonės. Vienu atveju – okupacija, kitu – įbaudžiavinimas už skolas. Neblogas pasirinkimas.
Tarsi šito nepakaktų, kad mūsų valstybingumas – pati jo idėja – išgyventų paralyžių, paaiškėja, kad ne viena dešimtis valstybės tarnautojais vadinamų specialistų faktiškai atlyginimą gauną iš Europos Sąjungos institucijų. Gerai tai ar blogai? Na, kieno rogėse sėdi, to ir giesmę giedi. Šiandien tikriausiai turėtume konstatuoti, kad siekdami gilesnės integracijos minėtoje sąjungoje, privalome dėti visas pastangas ir priimti visas lėšas, kokias tik galime gauti, kad tik kaip nors naujojoje terpėje kuo geriau įsipatogintume. Kai kas ir įsipatogina visai neblogai. Lyg ir viskas teisingai, tik iš kur tie emigracijos mastai tuomet? Kaip čia nepaklausus „Kam Lietuvoje gyventi gera?“
Susitaikyčiau su daugeliu keistenybių, jei jos padėtų straipsnio pradžioje apibrėžtam politikos tikslui – tarnautų tautos išlikimui ir gerovei. Šiuo požiūriu, kad ir kaip prisitaikėliškai tai atrodytų, Lietuvos pramonės vystymas okupaciniu laikotarpiu daugiau pasitarnavo tautos genofondo išsaugojimui, nei ilgi kančių metai gulaguose. Aišku, esame ne tik genų rinkinys, bet ir kultūrinio paveldo nešėjai.
Tačiau čia, vos tik pajudini gilesnius klodus, nors ir sunku tuo patikėti, susipriešinimo esama dar daugiau. Vieni gatavi kryžium gultis, kad Europoje atsiradome tik kartu su krikštu, nesivarginant aiškinti, kur buvome anksčiau – gal Antarktidoje? Kitiems vėl – jei nesi kraštutinis nacionalistas, tai greičiausiai dalyvauji „žydų sąmoksle“ ar bent jau jam prijauti. Lenkų klausimu su tokia pavarde kaip mano geriau iš vis nieko nesakyti, nes visais atvejais kam nors nepatiks. Taip ir gyvename, neturėdami nei vienijančios idėjos, nei judėjimo krypties, tik vis tobuliname riejimosi įgūdžius.
Tautos išlikimas, atsisakant net paties tautiškumo apibrėžimo, tokiomis sąlygomis geriausiu atveju tampa problematiškas, jei ne apskritai neįmanomas. Multikultūralizmas patyrė visišką fiasko Vakarų Europoje, apie tai atviru tekstu jau prabilo tiek britų premjeras Davidas Cameronas, tiek Vokietijos kanclerė Angela Merkel. Vis dėlto tenka pabrėžti, kad nesame tokia skaitlinga tauta, kaip anglai ar vokiečiai ir mums eksperimentuoti su „multi-kulti“ yra per didelė prabanga. Koks šimtas tūkstančių emigrantų iš Šiaurės Afrikos yra rimtas iššūkis didesnėms šalis nei Lietuva. Mums tai tikriausiai būtų demografinis lūžis, paliksiantis žymę visiems laikams.
Tokiu būdu aiškėja uždaviniai, kuriuos būtinai turime išspręsti, vadovaudamiesi visų pirma savo tautos ir jos išvestinio darinio – valstybės interesais. Pirmiausia mūsų šiandienos ir rytdienos politikai bei valstybės tarnautojai turi rasti savyje drąsos ir atsakomybės savo darbdaviui (rinkėjui) pripažinti, kad nesusitvarko su užduotimi ir kad tautos išlikimui kyla reali grėsmė. Tai liečia tiek jos kultūrą plačiąja prasme (o tai gerokai daugiau, negu pašokti kepurinę ar sudainuoti „Lietuva brangi“ Dainų šventės metu), tiek genofondą. (Beje, kiekvienas atidarytas hamburgeriais prekiaujantis „taškas“ naikina ir viena, ir kita).
Nė vienas šių klausimų negali būti sėkmingai sprendžiamas nesutvarkius vidaus ir užsienio politikos prioritetų tokia kryptimi, kad Lietuvoje norėtųsi gyventi, o ne iš jos bėgti. Vadinasi, turime rasti būdų organizuoti savo ūkį taip, kad jis neštų naudą, o ne didintų visų lygių skolas ir priklausomybę nuo finansinių institucijų. Lygiai tas pat liečia ir mūsų santykius su artimiausias kaimynais, o tai visų pirma reiškia Lenkiją ir Rusiją – esu tikras, tiek vienu, tiek kitu atveju pakaktų parodyti tam tikros nuovokos, kuri nebūtinai reikštų kapituliacines nuotaikas, kad ir ką besakytų savo paskaitose VDU prezidentas V.Adamkus.
Vienijančios idėjos taip pat nereikėtų ieškoti už jūrų marių. Yra pakankamai įdomių faktų, kurie galėjo ir tebegali žymiai pagerinti tautos ir jos valstybės gyvavimo sąlygas – bent jau tuo, kad jais remiantis realu kelti pagrįstą abejonę daugeliu dalykų, kurie šiandien priimami už gryną pinigą ir veikia mūsų nenaudai. Vienas iš tokių nelemtų pavyzdžių yra valstybės amžius, skaičiuojant jį nuo ateivių metraštininko paminėtos dienos 1009 metais, ranka numojant į ištisus šimtmečius iki tol egzistavusios kultūros bei valstybingumo, kurto mūsų tiesioginių protėvių.
Surizikavus bent kiek atviriau pažvelgti į savo istoriją ir ją pagrindžiančius duomenis, galėtume rasti visai neblogų galimybių politiniams geros kaimynystės klausimams spręsti. Gal net atsirastų žmonių, pasiruošusių tuos įrodymus pateikti.
Tačiau jei ir toliau ignoruojame tai, kas mūsų - tai ko tada esame verti? Juk gerai žinoma, kad „tauta, nežinanti savo istorijos, neturi ateities“. Tuo tarpu visi išvardintieji klausimai dar tebelaukia savo sprendėjų, ar bent tų, kurie ryžtųsi viešai pripažinti, jog jie egzistuoja.