To paties 2011 m. Lietuvos ekonomikos konferencijoje savo pranešime (perspausdintame praėjusiame žurnalo "Valstybė" numeryje) klausė „Omnitel“ vadovas – ar gali Lietuva turėti tuos 3 milijonus? Bet vietoj atsakymo perskaitėme tik tam būtinas sąlygas – ne vien prieiga prie interneto taškų, bet ir mokėjimas naudotis juo. Ir taip tapti kūrėju?
Šūkis kelia įvairių klausimų. Ar 2030 m. apskritai Lietuvoje bus 3 mln. gyventojų? O gal čia turimi galvoje nebūtinai etniniai šalies gyventojai? Ar šauktuku išreiškiama siekiamybė apskritai išlaikyti Lietuvoje tuos 3 mln. žmonių? Ar pasirinktas skaičius yra tik skambi frazė iš Marijono Mikutavičiaus dainos, ar jis dar kuo nors pamatuotas – jei apskritai įmanomas pamatuoti?
Bet tai šalutiniai klausimai, nes pagrindinis teiginys tikriausiai pabrėžia taip trokštamą šalies kūrybingumą ir jo proveržius. O tai, ar kūryba prasideda nuo kūdikio supratimo, kuo lova skiriasi nuo puoduko, ar nuo žmogaus išmanumo susirasti lėšų, yra pokalbių bare objektas. Vizijoms tai nesvarbu. Vizijoms svarbu šūkiai, nes jie kviečia susitelkti ir eiti kovoti už būsimą laimę. Juolab kai vizijose taip pat minimi abejotinos vertės laimės indeksai.
Vizijų (anti)utopijos
Valstybės „kūrėjų“ vizijos gimsta ne taip jau dažnai, ir „Lietuva 2030“ – viena pirmųjų mūsų šalies vizijų (kitos rašytos tiesiog partijų programose ir neskambėjo itin svariai kaip visiems bendros siekiamybės), kuriai pasiekti logiškai reikėtų pasirašyti dar vieną „nacionalinį susitarimą“.
Bet kai ant šios jaučio odos rašoma skambiais žodžiais iš dabartinių Europos Sąjungos direktyvų ir finansuojamų programų konteksto (pavyzdžiui, „Sumani ekonomika sudarytų galimybes maksimaliai pasinaudoti svarbiausiu Lietuvos ištekliumi – kūrybingais, inovatyviais, atsakingais, kompetentingais ir versliais žmonėmis“), akivaizdu, kad jos kūrėjai įkalinti šios dienos realijose, ir jiems pritrūko laiko pasikviesti rimtesnių futurologų, filosofų, mokslininkų ar bent paskaityti jų darbų.
O ką jau kalbėti apie Jules’io Verne’o lygio (praktika patvirtino – visiškai pagrįstas) fantazijas... Apskritai būtų labai sveika išvysti lietuvišką fantastinį romaną apie 2030-uosius kaip jau įsikūnijusių vizijų pasaulį. Ar tai padvelktų utopija? O gal antiutopija?
Tokiame romane neišvengiamai reikėtų pavaizduoti pasaulį su zujančiais kūrybingais ir versliais, be galo laimingais žmonėmis, senukais, besimokančiais kompiuterijos pagrindų bendruomenių centruose, nuolat persikvalifikuojančiais bedarbiais, skandinavais Lietuvoje ir lietuviais Švedijoje, kasdien diegiamomis inovacijomis... Beje, kuo ir už ką gyventojai maitinasi, ką gamina – nepasakyta, nes nesvarbu. Ekonomika tada jau klestės savaime, kaip ir atsakinga, atvira, solidari, savivaldi ir politiškai brandi visuomenė.
Paskaičius tokių vizijų, pirmiausia kyla vienas klausimas: pabaiga aiški, o kada bus pradžia? Nes tai, kas daroma šiandien ir buvo atlikta vakar, rodo kaip tik priešingai, nors Valstybės pažangos taryboje sėdi beveik visa Vyriausybė su ministru pirmininku priešakyje. Tačiau nors šiandien iš tiesų sparčiai artėjame prie tų 3 mln. ribos, nepanašu, kad sustosime, o kūrėjų taip pat mažėja.
Nebūtinai tik fiziškai išvažiuojame, net ir likdami čia traukiamės: būti kūrėju, reiškia, pasmerkti save ne diržų veržimuisi, bet tikrų tikriausiam badui. Tokiu atveju kalbos apie visuotinį solidarumą primena juodąjį humorą iš koncentracijos stovyklų gyvenimo: lagerio viršininkas gali apeliuoti į kalinių solidarumą nepalikti lagerio, nes juk visi drauge jie čia gyvena.
Tik: kūrėjais šioje vizijoje, išplaukiančioje iš įvairių Europos Sąjungos dokumentų konteksto ir leksikos, laikomi tie, kurie bet ką kuria (nuo vaistų recepto iki buhalterinės pažymos, nuo automobilio kėbulo dizaino iki reklamos), tai yra gamina aiškią ir apskaičiuojamą pridėtinę vertę.
O geriausia, jei jie persikvalifikuoja iš bedarbiais tapusių mokytojų, šaltkalvių ir santechnikų, filologų ir matematikų ir imasi smulkaus ar didesnio verslo ar tiesiog eina į bet kurią didesnę bendrovę, kad tiesiogiai didintų šalies bendrąjį vidaus produktą (BVP) ir biudžetą.
Ir taip persikvalifikuoja nuolatos, nes gyvenimas, virtęs amžinai atnaujinamomis kompiuterių programomis, verčia be paliovos keisti profesiją. Štai čia ir atsiskleidžia „mokymosi visą gyvenimą“ esmė, neturinti nieko bendro su humaniškuoju Nikolajaus Frederiko Severino Grundtvigo suaugusiųjų mokymu ir liaudies universitetais. XIX a. švietimą keičia šaunus naujas pasaulis pagal Aldousą Huxley.
Bet kodėl kiekvienas privalėtų tapti verslininku, kodėl būtinai turėtų apleisti tą sritį, kurioje ilgus metus mokėsi ir yra gabus, gal talentingas ar net genijus, tik mokesčiai ar valstybės prioritetai uždarė jo įstaigos duris?
Kodėl kiekvienas, nesuprantantis mokesčių kalbos, turėtų samdyti buhalterius ir teisininkus, kartais net kaip buferį prieš mokesčių inspektorius? Ar būtent taip mes prigaminsime tuos 3 mln. „kūrėjų“? Vienoje televizijos laidoje jaunas vaikinas klausė mūsų milijonierių, kodėl jis, užuot kovojęs, turėtų eiti iš vergiškai atlyginamo darbo viename fabrikų, kur jam patinka ir jis tą darbą puikiai išmano, tik pinigų šiurpinamai nedaug ir darbdavys yra vergvaldys?
Vilniaus dangoraižių guru tesugebėjo pasakyti kažką apie „sovietinį mentalitetą“, nors pats tiesiog spinduliavo diedovščinos mąstysena: kas stipresnis (turtingesnis, viršesnis), to ir tiesa. Į tai vaikinas reagavo nuoširdžiai siūlydamas kūrybingumą: - klausykite, sakė jis, jūs, galingieji, bent ką nors patys padarykite kitiems, bent nuotykį gyvenime patirkite!.. - Bet nuotykis, nepagrįstas asmenine nauda, galingiesiems nėra vertas dėmesio.
Žinoma, galima, kaip siūlė mobiliosios telefonijos plėtotojas, išmokyti milijonus žmonių naudotis internetu, ir gal kuris nusidžiaus idėją iš interneto platybių, perkurs ją ir pritaikys savam kraštui. Bet tai – vienetai pasaulyje, ir nebūtinai jie gims lietuviško sodžiaus ar ištuštėjusio miestelio dykrose.
Galima įsteigti ir dar vieną sliekų auginimo fermą ir auginti juos pagal Mozarto muziką (nes šiam jau nereikės mokėti už autoriaus teises). Bet tokia kūryba nei apvers pasaulio, nei suteiks kraštui garbės ar padidins BVP. Idėjų vertimas antrinėmis iš tiesų yra tik šiandien populiarus jau panaudotų produktų, tai yra šiukšlių, perdirbimas, nieko bendro neturintis su iš esmės naujais principais ir kitokia mąstysena. Tačiau šiandien (ir vizijose apie ateitį) kalbėti apie tikrąją kūrybą, kuri susijusi su mokslu ir menu, tampa nuodėminga ir labai nemodernu.
Mokslas ir verslas – taip. Verslas ir verslas – dar geriau. Verslas ir partijos – idealu. Nors kitose šalyse su visuomene besirūpinančia valdžia būtent menas ir mokslas leidžia siekti harmoningos atviros visuomenės ir jaustis socialiai bei psichologiškai ne taip atskirtiems nuo kitų. Meno ir mokslo sintezė, įkūnyta nebūtinai viename asmenyje (Leonardo da Vinci), kuria naujas programas ne tik bet kurioje inovacijų srityje, paslaugų, aptarnavimo sektoriuje ar tiesiogiai versle, bet šiandien siekia ir kosminius tyrimus (todėl NASA nuosekliai kviečia bendradarbiauti įvairius menininkus).
O ką jau kalbėti apie madų, stiliaus, reklamos ar architektūros pramonę... Tai pažangos strategijos autoriams visai nesvarbu. Kodėl? Atsakymas, manyčiau, yra pati Valstybės pažangos tarybos sudėtis, kurioje iš 28 narių tėra du humanitarai – istorikas Alfredas Bumblauskas ir filosofas (bet ir ministras) Arūnas Gelūnas.
Pažangos taryba valstybę mato per teisės, finansų ir verslo prizmes. Čia ir atsakymas, kodėl į ateitį nukreipta strategija dvelkia dabarties verslo kvapu ir apsieina be gilesnių esminių futurologinių bei filosofinių apmąstymų. Paradoksalu – konservatorių Vyriausybė skelbia naujųjų liberalų šūkius.
Tiesioginė buhalterija
Nesu mokesčių politikos ir buhalterijos specialistas, bet man pakanka suvokti, kad mokesčių politika – tai išraiška to, kokią šalį ir jos visuomenę norima kurti. Tačiau buhalteriams mokesčiai šiandien reiškia tik viena – surenkamą šalies biudžetą. Didinamas pridėtinės vertės mokestis (PVM) ir gyventojų pajamų mokesčiai galbūt padeda užkišti skyles, bet nepanaikina skylių didėjimo priežasties.
Mažinamas pelno mokestis augina pelno turinčiųjų klasę, bet nepadeda pelno negaunantiems, tačiau iš savo darbo išgyvenantiems ir kitus įdarbinantiems žmonėms. O deklaruojama lygybė ir solidarumas greičiau reiškia pirmykštį socializmą visiems ir visišką prioritetų stoką.
Bet gal didesni ekonomistai pasakys priešingai, nes jie tapo pasaulio galingaisiais vien dėl savo leksikos burtų? Pasak Franciso Fukuyamos, „prieš 20 metų ne specialistams nesuprantamų lygčių magija formavo savotišką intelektinį barjerą tarp ekonomistų ir visos visuomenės, taip pat ir politikų. Tai ekonomistams teikė neregėtą valdžią.
Patarėjai sakydavo politikams: reikia daryti taip ir taip, bet jūs vis tiek nesuprasite kodėl, nes nesate ekonomistai“ („Vienos istorijos pabaiga“, in: Šiaurės Atėnai, 2011-02-04). Todėl ekonomistai gali svaidytis svariomis frazėmis apie bendrą pasaulio ekonomiką ir galimybę surinkti šalies biudžetą tai matematiškai apskaičiavus.
Tik realybė tokia, kad kasmet pasirodančios vis naujos mokesčių lentelės atskleidžia vienos – kūrėjų – klasės naikinimą, kuris prilygsta buržuazijos naikinimui bolševikų laikais. Iki liūdnos šlovės sulaukusios naktinės reformos autoriai ir kūrėjai mokėjo 15 proc. gyventojų pajamų mokestį, o socialinis draudimas buvo jų ar darbdavių reikalas. Po reformos, kuri pailgėjo iki poliarinės nakties, mokesčiai išaugo iki 32 proc., 2010 m. – 40, o šiemet jau siekia 55 proc. (ir dar dažnu atveju pridėkime darbdavių mokesčius, išskaičiuojamus iš bendro honorarų fondo).
Priėmus Meno kūrėjo ir meno kūrėjų organizacijų statuso įstatymą, padėtis jiems vos pagerėjo, bet socialinės apsaugos klausimas bus sprendžiamas tik kitąmet. Jei senatvėje pensininkas, Nacionalinės premijos laureatas, užsimanys parašyti eilių ar besilaukianti motina – paniūniuoti lopšinę, tegul niūniuoja tik sau, nes honoraras iš jų atims pensiją. Ar reikia iškalbingesnio pavyzdžio?
Priminsime, kad taupymo kontekste čia kalbama tik apie maždaug 4 tūkst. žmonių, tai yra taupoma akivaizdžiai prarandant milijonus daugelyje kitų sričių, pradedant laikraščiais ir redakcijomis, baigiant šalies įvaizdžiu. O siūloma individuali veikla vėl gena mus į buhalterių glėbį – kodėl kiekvienas turi pasinerti į mokesčių peripetijas ir miglotus jų aiškinimus, lyg kitokių intrigų ir darbų gyvenime nebūtų?
Valdžios buhalterių akiplotis tarsi ribojamas akidangčiais: būtina surinkti biudžetą. Biudžetas – tai valstybė, gyventojai – tik biudžeto sunešėjai. Bet realiai tai reiškia viena: rašytojui geriau nerašyti, kompozitoriui – nekurti, aktoriui – nevaidinti. Taip pat nespausdinti knygų, mokėti už autoriaus teises užsienio autoriams, negroti savo kompozitorių kūrybos ir nustoti garsinti kraštą kultūra (o kuo nors kitu įstengsime?).
Realiai šie šūkiai jau ataidi: kaip patikino „Alytaus naujienų“ redaktorius Romas Burba, kai kurios Pietų Lietuvos redakcijos laikraščius jau kuris laikas spausdina Lenkijoje, Šiaurės Lietuvos – Latvijoje. Nes abiejose šalyse, kaip ir visoje Europos Sąjungoje, gerokai mažesnis spaudai taikomas PVM (Lenkijoje – 9 proc., iki 2011 m. buvo 5, Latvijoje – 12 proc., buvo 10).
Padidinus mokesčius, Alytaus rajone iš buvusių 11 spaustuvių šiandien dirba keturios. Spaustuvės uždaromos, žmonės keliauja į darbo biržas ir gauna pašalpas. O dar pridėkime stulbinamai išaugusį PVM už laikraščių pristatymą (kad Lietuvos paštas būtų pelningas?) ir gausime lietuvišką verslą su didžiuliu minuso ženklu plius beraštę neskaitančią tautą.
Tai – ne vien apie spaudą. Lengvatos atskleidžia prioritetus: tai, ką valdžia mano esant būtina skatinti, ir tai, kas nėra būtiniausia prekė ar sąlyga gyvybei palaikyti (maistas ar šiluma), bet taip pat yra gyvybės, tik šįkart šalies ar tam tikrų jos sričių, požymis. Prioritetų stoka atskleidžia, kad švietimas ir kultūra, menas ir net informacija tikrai nėra vienos tokių sričių. Nes prioritetus nustato galingųjų diedovščina, o jie, regis, knygelių neskaito.
Galimas dar vienas teisinio ir finansinio absurdo pavyzdys: kai Valstybės pažangos tarybos strategija deklaruoja „Pažangai palankią teisinę aplinką“, po 2009 m. atlikto Valstybės kontrolės audito Kultūros ministerija apsistato įvairiausiais saugikliais ir prevencijos priemonėmis, kad tik nebūtų pažeistas saugumas.
Rezultatas – kiekvieną iniciatyvą ima stabdyti Mokesčių inspekcijos baimė, nes dar negimęs projektas jau gali būti nuodėmingas. Nors gauti pakankamai lėšų iš vieno fondo šiais laikais neįmanoma, nes jis gali padengti tik ketvirtadalį stambesnio festivalio ar kuriamo kino filmo išlaidų. O į bet kokius alternatyvius šaltinius, užuot paskatinus juos surasti, imama žiūrėti per tardytojo pistoleto vamzdį. Ir tada dar įsijungia savicenzoriaus mechanizmas... Dar vienas šūkis iš „Lietuva 2030“: „Didžiausia stiprybė – tai pasitikėjimas.“ Ar to imsimės siekti apskritai?
Bet gal ateities vizijų nereikia taip sureikšminti? Juk mums reikia išgyventi dabartį, kitaip nei ateities kūrėjams. Bet ir jie išsiduoda kuriantys iš tiesų ne ateitį, ir ši kūryba rašyta užsitempus buhalterių rankogalius. Ši Valstybės pažangos tarybos strategija, kaip teigiama 2010 m. Vyriausybės nutarime Nr. 220, kuriama ne kam kitam, o tam, kad būtų parengtas projektas, „į kurį būtų atsižvelgiama rengiantis panaudoti Europos Sąjungos 2014–2020 m. struktūrinę paramą“. Iš tiesų - net nuotykio patirti nepajėgūs...