Kiek tame tiesos, sunku pasakyti (prie šios tradicijos puoselėtojų grįšime straipsnio pabaigoje), bet P.Stolypino nuopelnai carinei imperijai ir mūsų krašto ūkiui šiek tiek reikšmingesni negu varnų patiekalų receptai.
Skatino privačius ūkius
Piotras Arkadjevičius Stolypinas gimė Drezdene prieš 149-rius metus, pagal naująjį kalendorių - balandžio 14-ąją. Tad kitąmet bus pažymimos jo gimimo 150-osios metinės, ir ta proga prie Baltųjų rūmų Maskvoje, Krasnopresenskaja krantinėje, jam bus atidengtas paminklas, kuris ketintas pastatyti dar 2002 m. Beje, šių metų rugsėjo pradžioje sukaks 100 m., kai Rusijos reformatorius buvo nužudytas Kijeve.
Generolo adjutanto ir diplomato bei kunigaikštytės sūnus garsėjo savo atsidavimu imperatoriui Nikolajui II, tačiau tą ištikimybę jis įtvirtino realiais darbais. Labiausiai P.Stolypinas pagarsėjo carinės Rusijos žemės ūkio reforma, ypač pagyvinusia Sibiro gyvenimą. 1906 11 09 jis parengė caro pasirašytą įsaką, kuriuo valstiečiai galėjo laisvai išeiti iš kaimo bendruomenių, išsaugodami teisę į savo sklypus ir įsigydami nekilnojamąjį turtą. Tai buvo antras pozityvus Rusijos žingsnis agrarinėje srityje po 1861 m. panaikintos baudžiavos.
Tačiau ši reforma turėjo tikslą: laisvieji valstiečiai buvo skatinami įsigyti atskirus dvarininkų sklypus, ūkius ar sodybas bei išvažiuoti į Sibirą. Pastariesiems iš imperijos iždo buvo kompensuojamos persikėlimo ir įsikūrimo išlaidos (150 caro rublių). Būtent tuomet garsiojoje Transsibiro magistralėje atsirado kolonistų apgyvendinti vagonėliai su užrašu „40 žmonių – 8 arkliai“.
Iki I pasaulinio karo į Sibirą ir Tolimuosius Rytus buvo perkelta apie 3,3 mln. žmonių. Nors kas penktas ar šeštas, iškankintas alinančių gyvenimo sąlygų ir piktas ant sistemos, grįžo namo, P.Stolypino reforma padėjo pagyvinti tolimų Rusijos rajonų ūkį.
Bet jis susilaukė ir kritikos. Priešininkai Rusijos Dūmoje teigė, kad taip P.Stolypinas skatina spekuliaciją žeme, prievartinę Sibiro kolonizaciją, skurdina imperijos centrą, kuria išnaudotojišką buožių klasę. Ypač tokia kritika pasižymėjo 1917 m. bolševikinio perversmo ideologai, na ir pats V. Leninas.
Pailsėti į Kalnaberžę
Net 27 m. nesulaukęs P.Stolypinas caro buvo paskirtas vadovauti Kauno apskrities dvarininkų savivaldai („zemstvai“), o paskui – ir gubernijos bajorų vadovu, bet anksčiau - nuo 1874 m. mokėsi Vilniaus pirmojoje berniukų gimnazijoje, kuri buvo įsikūrusi Vilniaus universitete. Beje, čia mokslus krimto ir Jozefas Pilsudskis, ir Feliksas Dzeržinskis.
Vilniuje, Stepono g. 30, yra išlikę Stolypinų namai, ir čia neseniai atidengta atminimo lenta.
Vėliau P. Stolypinas mokėsi Petrapilio universitete, gavo tarnybą carinėje vidaus reikalų ministerijoje, paskui – žemės ūkio departamente. Dirbdamas Kaune jis gyveno Kalnaberžės dvare, kur gimė penkios jo dukros, išskyrus vyriausiąją Mariją, ir sūnus Arkadijus. Šį kaimą jis vadino savo namais, savo tėviške.
Nuo 1902 m. P. Stolypinas staiga ėmė kilti karjeros laiptais: tapo Gardino, o paskui Saratavo gubernatoriumi. 1906 m. jis – jau jauniausias Rusijos imperijos ministras, o tais pačiais metais – ir ministras pirmininkas.
Bet grįždavo pailsėti į savo nuošalų dvarą, nes, matyt, tik čia jis rasdavo ramybės prieglobstį, pailsėdavo nuo darbo reikalų ir Sankt Peterburgo intrigų. Jis artimai bendravo savo kaimynais – Nobelio premijos laureato rašytojo Czeslowo Miloszo seneliais iš motinos pusės Kunotais, ištikimiausiu savo tarnu K. Staniuliu, kuris savo poną išgelbėjo nuo kelių pasikėsinimų. Tiesa, liokajus nesugebėjo jo apsaugoti, kai 1911 09 01 vakare Kijevo operoje į jį du šūvius paleido teroristų samdytas eseras dvigubas agentas D.Bogrovas.
Ištikimasis tarnas krintantį šeimininką dar spėjo sugauti, bet P. Stolypinas po savaitės mirė ir buvo rugsėjo 9 d. palaidotas Kijevo Pečioros Lauroje šalia LDK laikų kunigaikščio ir karvedžio Konstantino Ostragiškio...
Su tautiniu sąjūdžiu nekonfrontavo
P. Stolypinas buvo tipiškas imperijos vietininkas Kauno gubernijoje. Kalbama, kad net mirdamas jis tarė dėkingumo žodžius imperatoriui Nikolajui II-jam. Bet dirbdamas Kaune jis išvengė konfrontacijos su bundančiu lietuvių nepriklausomybės sąjūdžiu. Rašoma, kad net išgelbėjo draugijos „Šviesa“ aktyvistus nuo kalėjimo...
O kaip tik tuo metu, XIX a. 9-ame dešimtmetyje, lietuvių tautinis sąjūdis palaipsniui įžengė į politinės raidos stadiją. Pradedami formuluoti konkretūs politiniai tikslai. Vadovavimą tautiniam sąjūdžiui perima pasaulietinė inteligentija. Politinė priklausomybė Rusijos imperijai vertė sąjūdžio veikėjus akcentuoti savo tautinės grupės išskirtinumą ir taip reikalauti, kad etninės ribos sutaptų su politinėmis ribomis.
Didelis postūmis įvyko, kai 1904 m. carinė valdžia panaikino spaudos lotyniškais rašmenimis draudimą Lietuvoje, nes suprato jo neperspektyvumą. 1905 m. gruodžio 4-5 d. Vilniuje susirinkęs lietuvių atstovų suvažiavimas — Didysis Vilniaus Seimas – paskelbė autonomijos reikalavimą.
Tuo metu P. Stolypinas uoliai vykdė caro vietininko prievoles: bajorų vadovas pirmininkavo šaukimo į armiją komisijai, atstovavo bajorus imperinėje valdžioje, sugebėjo švelninti nesutarimus tarp vietos ir centrinės valdžios. Kaip Kauno gubernijos taikos tarpininkų pirmininkas, jis reguliavo žemės sandorius, glaistė dėl jų kylančius konfliktus, išvengė lenkų bajorų, kurių buvo dauguma, ir lietuvių dvarininkų nesutarimų. Matyt, jis buvo paveldėjęs tėvo diplomato gabumus...
Vertinamas geriau negu J. Stalinas...
Manoma, kad būtent Lietuvoje P. Stolypinas susipažino su viensėdijos ūkio sistema ir suprato jos privalumus. Kauno gubernijoje bendruomeninė (kolektyvinė) žemės ūkio valdymo forma tiesiog neegzistavo, ir šį principą jau būdamas ministru pirmininku 1906 m. jis bandė įteisinti agrarinėje reformoje.
Reforma veikė ir to meto Lietuvoje. Pavyzdžiui, nuo 1907 iki 1912 m. Kauno gubernijoje, ypač dabartiniame Kaišiadorių rajone ir pagal dešinįjį Nemuno krantą iki Druskininkų, buvo išformuota ir į vienkiemius persikėlė 21 gyvenvietė – 24 proc. visų ūkių. Tai sustiprino viduriniąją valstiečių klasę ir suformavo vadinamųjų buožių sluoksnį, kuris, Rusijoje atėjus į valdžią bolševikams, buvo uoliai likviduojamas.
Prieš tokią reformą protestavo mažažemiai, kurie negalėjo keltis į vienkiemius, pastatyti savo trobesių, gauti derlingesnės žemės ir taip konkuruoti su turtingesniais ūkiais. Juo labiau, kad carinės valdžios parama naujakuriams arba strigdavo, arba jos jie apskritai nesulaukdavo...
Šiaip ar taip Kalnaberžė buvo imperijos užkampis, nors, kita vertus, Kauno ir Kėdainių geležinkelio stotys buvo lyg tarpukelėje tarp didžiųjų to meto Europos kultūros centrų – Sankt Peterburgo ir Paryžiaus. Radęs čia užuovėją, P. Stolypinas skyrė 1500 rublių liaudies amatų mokyklai įrengti, Dotnuvoje už imperijos lėšas buvo nupirktas Kreicų dvaras ir atidaryta žemės ūkio mokykla, vėliau virtusi didžiuliu agrariniu mokslo centru.
P. Stolypinas aukojo pinigų Kėdainių gydyklos ir ligoninės įrengimui, o pačiame dvare įsivedė telegrafą ir telefoną, kurie tuo metu buvo tikras pasaulio stebuklas.
Po P. Stolypino žūties jo giminė išsibarstė po pasaulį. Dar 1902 m. būdamas Kalnaberžėje, jis savo šeimą išvežė į Elsterį – nedidelį miestelį prie Baltojo Elsterio upės tarp Drezdeno ir Berlyno, iš kur buvo kilusi jo vokietė žmona Olga. Kai kurie didžiojo reformatoriaus palikuonys apsigyveno Paryžiuje ir JAV.
Bet iš Kalnaberžės visos imperijos žemės ūkį valdęs reformatorius vis dar šlovinamas Rusijoje. Antai 2008 m. surengtoje ypač plačioje apklausoje, kurioje dalyvavo 140 milijonų gyventojų, Piotras Stolypinas kartu su kunigaikščiu Aleksandru Neviškiu išrinkti pirmąja ir antrąja labiausiai Rusijai nusipelniusiomis asmenybėmis. Tik į trečią vietą pretenduoja J.Stalinas...
Dvaro šlovę primena nebent varnaėdžiai...
O štai paminklosaugininkai tvirtina, kad garsusis dvaras, I pasaulinio karo metais tapęs vokiečių žandarmerijos būstine, nepriklausomybės laikais – nepilnamečių auklėjimo įstaiga, pokaryje – vaikų namais, yra apgailėtinos būklės.
Iš tiesų, kaip bevertintume P. Stolypino veiklą ir įtaką Lietuvai, graudu, kad Kalnaberžės dvaras šiandien toks apleistas, prieš pustrečių metų spaudoje rašė žinomas pedagogas ir kultūros veikėjas Vytautas Toleikis. Kai 2009 m. pabaigoje į Vilnių atvyko jo vaikaitis Nikolajus Slučevskis, su juo nepanoro susitikti net Kalnaberžės dvaro pastatus įsigijusios koncerno „Vikonda“ bendrovės vadovas, dabar europarlamentaras V. Uspaskichas, kuris, beje, suremontavo P.Stolypino pastatytą cerkvę. Dabar Panevėžio apygardos teismas sprendžia, ar nereikia dvaro likučių nacionalizuoti...
Juokas pro graudulį, bet galime guostis, kad išliko vienas daugiausiai žemaičių puoselėjamas atminimas apie caro vietininką – varnų valgymo tradicijos. Beveik prieš trejus metus Kalnaberžėje vyko varnienos valgytojų šventė, kuriai vietos kulinarai pateikė apie 200 paruoštų paukščių. Senolių vaikaičiai prisimena, kad tai buvusios ponų puotos „iš raskažio“.
Žinomas varnaėdžių gurmanas ir tokių puotų rengėjas advokatas Andrius Gudžinskas tuomet žurnalistams sakė, kad „šiais laikais varnų valgymo baliai yra bene vienintelė proga visiems susirinkti, pakalbėti ir taip pasidžiaugti gyvenimu“.