Bet 2004 m. Latvijos teismas V. Kononovą nuteisė už tai, kad jo vadovaujamas būrys nužudė devynis Latvijos Mazie Bati kaimo gyventojus. V. Kononovas apskundė Latvijos nuosprendį Europos žmogaus teisių teismui (EŽTT). Bet ir šis teismas pernai pripažino V. Kononovą kaltu.
Lietuva dalyvavo šiame procese trečios šalies teisėmis ir pritarė V. Kononovo nuteisimui. Bet ji jokiu būdu negalėtų pritarti, kad EŽTT nuostatos, kuriomis remiantis buvo nuteistas V. Kononovas, būtų taikomos Lietuvoje.

Už ką nuteistas V. Kononovas?

1944 m. vasarį Latvijoje Mazie Bati kaime Krupniks daržinėje slėpėsi raudonųjų partizanų grupė, kurioje buvo ir moteris su kūdikiu. Kaimo gyventojai pranešė vokiečiams, kur slapstosi partizanai. Vokiečiai daržinę apsupo ir ėmė šaudyti. Daržinė užsiliepsnojo. Kas bėgo laukan, buvo nušauti, kiti sudegė gyvi. Vokiečiai padėkojo kaimiečiams, kai kuriems vyrams davė savigynai po šautuvą ir dvi granatas.

1944 m. gegužės 27d. V. Kanonovo partizanai, persirengę vermachto uniformomis, kad nesukeltų įtarimo, rytą atėjo į kaimą. Partizanai kaimiečius, pas kuriuos rado ginklus ar kuriuos įtarė išdavyste, nušovė vietoje ar sužeidė. Po to uždegė kelis pastatus. Ten buvę sužeistieji sudegė. Ponią Krupniks partizanai sugavo lauke ir įmetė per langą į degantį namą. Ji buvo nėščia devintą mėnesį. Kaime buvo nužudyti devyni žmonės, iš jų trys moterys.

EŽTT konstatavo: 

V. Kononovo padaryti veiksmai turi būti priskirti karo nusikaltimų kategorijai. Civilių gyventojų žudymas yra karo įstatymų arba papročių pažeidimas, t. y. karo nusikaltimas.

Dėl to, kad kaimiečiai gavo ginklus, jie netapo kombatantais (kovotojais). Jie nevykdė jokių karinių operacijų, o ginklą laikė savigynai.

Kaimiečių, netgi kolaboravusių su naciais, nužudymas buvo grubus tarptautinės humanitarinės teisės pažeidimas.

V. Kononovas ir jo partizanai, veikdami ypač žiauriai, nužudė tris moteris, kurių viena buvo nėščia. Tuo partizanai grubiai pažeidė karo įstatymus.

EŽTT, nagrinėdamas V. Kononovo bylą, parodė, kad visi karo nusikaltimai, kas juos bebūtų padaręs – nugalėtojai ar nugalėtieji, okupantai ar partizanai, – yra vienodai vertinami.
O dabar apie garsųjį Lietuvos partizaną.

Siaubūnas

I999 vasario 17 d. Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras Utenos prokurorui išsiuntė raštą „Dėl Antano Kraujelio „Siaubūno“. Rašte sakoma, jog „Siaubūnas“ yra nužudęs ar dalyvavęs nužudant dvylika civilių asmenų. Didesniąją dalį nužudė asmeniškai „Siaubūnas“. Iš keturių tris moteris nušovė jis. Iš viso buvo nušauta dešimt asmenų, dar vienas užmuštas (su metaliniu strypu iš akėčių – J. J.) ir vienas buvo sužeistas, po to pribaigtas (su mediniu kuolu – J. J.).

Jurgis Jurgelis
Lietuvos pozicija dėl civilių žmonių žudymo (tarp to moterų ir nėščių moterų), partizaninio karo metu iš esmės skiriasi nuo Europos žmogaus teisių teismo pozicijos. Nepanašu, kad Lietuva lengvai atsisakytų savo pažiūrų. Greičiau ji privers EŽTT atsisakyti savo nuostatų. Laikas parodys.
LGGRTC rašte minimos ir kai kurios kitokio pobūdžio A. Kraujelio veikos. Pavyzdžiui, 1955 m. A. Kraujelis iš Kudoriškių kaimo gyventojo pagrobė kiaulę. Ten paminėti penki atvejai, kai 1951–1955 m. A. Kraujelis su draugais grobė iš kolūkių motinines avis bei grūdus.

1960 m. A. Kraujelis su bendrais apiplėšė Utenos r. Pakalnių parduotuvę.
A. Kraujelio sesuo Janina Šyvokienė taip pat liudija, kad Antanas žudė civilius žmones. 2007 m. liepos 26 d. Utenos apylinkės teisme į prokuroro klausimą, kiek žmonių yra nužudęs Antanas, J.Šyvokienė atsakė: „Žinau, kad apie vienuolika žmonių nužudė. Sadkūną ir Gečius tikrai jis nužudė“.

Liudininkai tvirtina, kad dvi asmeniškai A. Kraujelio nušautos moterys buvo nėščios – Gečienė jau devintą nėštumo mėnesį, o Lapašaukienė buvo pastebimai nėščia.

Kaip Lietuvoje vertinama A.Kraujelio veikla?

Prie namo, kur žuvo (nusižudė) A. Kraujelis, atidengtas paminklinis akmuo. A. Kraujelis pripažintas kariu savanoriu. Jam suteiktas vyresniojo leitenanto laipsnis. Jis apdovanotas Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu. Jo pavyzdžiu ugdoma jaunoji karta. Utenoje kasmet organizuojamas tarptautinis jaunučių beisbolo turnyras A. Kraujeliui atminti.

Ypač aukštai A. Kraujelio partizaninę veiklą vertina kai kurie mūsų šalies politikai bei pareigūnai. Minint jo žūties metines, mitinge dalyvavo garbūs Lietuvos žmonės, pavyzdžiui, krašto apsaugos ministrė. O Seimo pirmininkė laiške mitingo dalyviams sakė, jog toks žmogus kaip A. Kraujelis labiausiai stiprino Lietuvos žmones tautiniame atgimime. Šalies kariuomenės vadas Siaubūną įvardino kaip sektiną pavyzdį.

Nė vienas šalies politikas nei minėtame mitinge, nei viešumoje niekada neužsiminė apie A. Kraujelio aukas. Niekada jie nepareiškė užuojautos nužudytųjų vaikams. Pagarba neparodyta net tiems nužudytiems, kurie šiandien pripažįstami kaip buvę rezistencinio pasipriešinimo rėmėjai ir nužudyti, kaip sakoma, „per klaidą“. Jokios pagarbos neparodyta nužudytoms moterims ir besilaukiančioms motinoms. Nužudė, reiškia, reikėjo.

Apdovanojimų peripetijos

1997 m., remiantis įstatymo „Dėl asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniam režimui, teisių atstatymo“, A. Kraujeliui buvo suteiktas kario savanorio statusas.

Šio įstatymo 2 straipsnis sako, kad toks statusas nesuteikiamas asmenims, dalyvavusiems „beginklių civilių žmonių žudynėse“.

Prisimenant LGGTC raštą Utenos prokurorui ar A. Kraujelio sesers J. Šyvokienės liudijimą, galima teigti, kad A. Kraujelis ne tik dalyvavo, bet ir pats žudė civilius žmones. Kad A. Kraujelis kartu su Mykolu Urbonu išžudė Gečius, raštu ne kartą yra patvirtinęs tas pats LGGRTC. Pagaliau vienas centro vadovų teisme yra liudijęs, kad Gečių nužudymas buvo klaida.

Jurgis Jurgelis
Yra dar viena problema, kuri nei Strasbūrui, nei Europos žmogaus teisių teismui nerūpi. Tai partizaninio karo juodinimas. Iškeliant smurtą (smurtautojus) kaip partizaninio karo vėliavą, yra pažeminamas pats partizaninis karas.
A. Kraujelio galimai kriminalinė praeitis įvardijama Algirdo Šiukščiaus ir Juozo Ruzgaus rašytose A. Kraujelio charakteristikose, kuriomis remiantis pastarajam ir buvo suteiktas kario savanorio statusas.

Juozas Ruzgus yra tas asmuo, kuris 1960 m. kartu su A. Kraujeliu apiplėšė Pakalnių parduotuvę. Už šį apiplėšimą J. Ruzgus atsėdėjo septynerius metus. Pats J. Ruzgus šį apiplėšimą įvardina kaip bendradarbiavimą su A. Kraujeliu. J. Ruzgus charakteristikoje rašo, kad A. Kraujelis „neįvykdė tiek teroristinių aktų, kiek sovietiniai pareigūnai tvirtina“. Taigi J. Ruzgus sako, kad aktų būta, tik mažiau, negu sovietinė propaganda skelbė.

Algirdas Šiukščius tvirtina, kad A. Kraujelis „asmeniškai galėjo nušauti tik tris žmones“. Trys žmonės – nedaug, bet irgi šis tas.

Šios J. Ruzgaus ir A. Šiukščiaus rašytos charakteristikos pasirodė esančios geros, ir A. Kraujeliui buvo suteiktas kario savanorio statusas. Bet tikrasis paradoksas dar ne charakteristikose.

A.Kraujeliui karo savanorio statusą suteikia tas pats LGGRTC, kuris disponuoja medžiaga apie A. Kraujalio partizaninės veiklos kruvinus puslapius ir kuris po minėto vardo suteikimo rašo Utenos prokurorui nustatęs (būtent nustatęs) minėtas A. Kraujelio veikas. Taigi galima manyti, kad A. Kraujeliui kario savanorio statusas buvo suteiktas sąmoningai ir grubiai pažeidžiant Lietuvos įstatymus.

Nemažiau problemiškas ir A. Kraujelio apdovanojimas Vyčio kryžiaus trečiojo laipsnio ordinu. Apdovanoti A. Kraujelį Prezidentui pristatė Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija ir vėlgi tas pats LGGRT centras. Nei ministerija, nei minėtas centras savo rekomendacijose neužsiminė apie galimus A. Kraujelio padarytus nusikaltimus žmogiškumui. Taigi informacija nuo Prezidento buvo nuslėpta. Liaudiškai tariant, Prezidentas buvo apgautas, ir A. Kraujelis buvo apdovanotas.

Lietuva nepasiduos

Kada Panevėžio teismo teisėja kreipėsi į prokuratūrą, kad ši ištirtų A. Kraujelio veikas, prokuratūra ne juokais išsigando ir pasiaiškino, kad ji nieko netirs, nes pastarajam yra suteikti aukšti valstybiniai apdovanojimai. Ir nieko netyrė. Perdaug akivaizdus aukštų (ir nelabai aukštų) politikų politinis apsisprendimas šiuo klausimu.

Taigi Lietuvos pozicija dėl civilių žmonių žudymo (tarp to moterų ir nėščių moterų), partizaninio karo metu iš esmės skiriasi nuo Europos žmogaus teisių teismo pozicijos. Nepanašu, kad Lietuva lengvai atsisakytų savo pažiūrų. Greičiau ji privers EŽTT atsisakyti savo nuostatų. Laikas parodys.

Bet yra dar viena problema, kuri nei Strasbūrui, nei Europos žmogaus teisių teismui nerūpi. Tai partizaninio karo juodinimas. Iškeliant smurtą (smurtautojus) kaip partizaninio karo vėliavą, yra pažeminamas pats partizaninis karas. Tarsi partizaninio karo esmė buvo teroras prieš civilius žmones. Pažeminami tie partizanai, kurie kovėsi, žuvo, kurių sudarkyti kūnai gulėjo ant turgaus aikščių grindinio ir bažnyčių šventoriuose, bet kurie nebuvo pralieję nekalto kraujo.