Antras dalykas – jo erudicija ir socialinis statusas. Studijų metais jis aiškiai pranoko savo kolegas. O kiti net žiūrėjo iš apačios į viršų. Bet negi galėjo būti kitaip? Kai kiti bendramoksliai augo sekiodami paskui karves ir akėčias, o laisvalaikiu turėjo galimybę paskaityti nebent tik kantičkas ar seną „Šaltinį“, jis buvo visiškai laisvas, ugdomas ir globojamas inteligentų šeimoje ir sėdėjo ant knygų autoritetingo tėvo turtingoje bibliotekoje. Ir studijų metais jo padėtis buvo išskirtinė: didelė dalis lituanistinės literatūros buvo įkalinta specfonduose ir studentui buvo neprieinama, o jis ją laisvai susirasdavo savo namuose ir galėdavo parodyti aikčiojantiems draugams. Kiti studentai gyveno bendrabučiuose po 4-5 viename mažame kambarėlyje, o jis – vienas su tėvais jau tada vadinamoje Venclovų pilaitėje.
Trečias dalykas – kritinis mąstymas. Žinoma, pirmiausia jis jį gavo iš knygų: jos paskatino jį sukilti prieš tėvų rūpestingą globą ir didelį tėvo autoritetą. Bet juk kadaise ir pats tėvas buvo Smetonos opozicijoje. Šita aplinkybė negalėjo likti sūnaus nepastebėta. Šiuo atžvilgiu jis ėjo tėvo pėdomis. Kadangi tėvas priklausė tarybiniam elitui, tai sukilimas prieš tėvą perėjo į pasipriešinimą tai sistemai, kurią jis reprezentavo. Čia jis pirmąsyk pademonstravo savo nuoseklumą ir ištikimybę sau. Ši ištikimybė atvedė jį ir disidentinę opoziciją laisvo mąstymo slopinimui. Bet negalima išleisti iš akių, kad jo disidentiškumas irgi buvo išimtinis. Jis turėjo stogą – tą patį tėvo autoritetą, prieš kurį buvo sukilęs. Šią aplinkybę, kurią anuo metu visi matė, Tomas kažkaip mėgina šališkai interpretuoti. Žinoma, formaliai jam grėsė kalėjimas (reikėjo jį nutildyti), bet realiai jis buvo išgelbėtas.
Suprantama, aš šiek tiek utriruoju. Bet jis iš tikrųjų nei tada nežinojo, nei dabar nežino, kas iš tikrųjų yra Lietuva ir kaip ji gyvena. Nors jis rodo savo simpatijas Sokratui, jo visas žinojimas atitrūkęs nuo realybės, sterilizuotas, atrankinis, popierinis, knyginis, t.y. antisokratiškas, o savaip ir aristokratiškas su šiais laikais jau gerokai juokingomis pretenzijomis į nemirtingumą. Sokratas, kaip žinoma, vaikščiojo basas ir gerai juto ryšį su žeme. Jis buvo labiau tradiciškas negu modernus, net griežtai prieš knygas nusistatęs. Daug labiau jis pasitikėjo tomis žiniomis, kurios išgaunamos pokalbiais, kai galima klausti ir čia pat atsakyti, o ne jų jų konservais, kai gali daug ką apeiti, pasirinkti tik tas mintis, kurios tau parankios. Jis bendravo su visų sluoksnių žmonėmis ir gerai žinojo, su kuo valgoma druska.
Neatrodo, kad žinias apie Sokratą Venclova ima iš Aristofano komedijos (nors jo pažiūrų tapatinimas su skepticizmu nedaug kuo skiriasi nuo aristofaniško tapatinimo su sofistika), kuri pateikia tik primityvią jo karikatūrą. Bet lygiai taip pat karikatūriškas čia yra ir valstietis Strepsiadas. Kam tada reikalingi tie Aristofano „Debesys“? Tam, kad pasiskolintų kaimiečio priešpriešą miestiečiui? O gal tik tam, kad pakartotų tariamuosius Sokrato žodžius „Oi varge! Nelaimingas aš, baigiu užtrokšt!” (Iš konteksto akivaizdu, kad čia turimas galvoje gaisro karštis, o gal ir dūmai).
Venclova, lyg ir norėdamas paaiškinti priežastis, kodėl Strepsiadas padega Sokrato „mąstyklą“, jau gudrauja: jis kalba apie tautos stuburo silpninimą, protų nuodijimą, jaunimo tvirkinimą, Peloponeso karą ir net tarybinį „donosą“, bet nepasako pačiu siužetu išdėstytų motyvų: Sokratas Strepsiadą apgavo. Kad išsisuktų nuo slegiančių skolų, Strepsiadas sumano išmokti Sokrato mokykloje sofistikos: „Už pinigus jie taip išmoko pakalbėt, kad bylą laimi ar teisus, ar neteisus.“ Sokratas čia parodytas kaip eilinis sukčius: jo „mokslas“ ne tik nepadeda išsisukti nuo skolų, bet ir sunaikina pagrindines gyvenimo normas: įpratina tuščiai plepėti, suniekina dievus, leidžia tyčiotis iš įstatymų, niekinti ir net mušti savo tėvą bei motiną. Išgarsinta sofistų vado „mąstykla“ apgauna lengvatikį valstietį. Kas lieka Strepsiadui? Jis įsako vergui susidoroti su visais sofistais: „Daužyk tu juos ir mušk – jie to verti tikrai! Juk tie bjaurybės šitaip niekino dievus!” Akivaizdu, kad valstietis susipratęs ketina grįžti prie „nemokyto“, bet sąžiningo tradicinio gyvenimo.
Čia ne vieta diskutuoti, ar Aristofanas įskundė Sokratą, ar jis tiesiog jo nesuprato ir dėl to vadino sofistu (tokių nesuprantančių tada Graikijoje buvo daug), kaip iki šiol kiti jį vadina skeptiku. Mums rūpi, ką savo pasirinktu komedijos pavyzdžiu nori pasakyti Venclova. O komedijoje kaip tik nėra to Sokrato pranašumo prieš valstietį, o mokslo – prieš tradicinę kultūrą, kas taip rūpi Venclovai. Ten yra atvirkščiai. Tą pripažįsta ir Venclova. Tai kam reikalingas pavyzdys, kuriuo reikia įrodyti priešingai negu jis liudija. Tegul.
Jį galima suprasti. Jo egocentriškai individualybei reikalinga ideologija, kuria galėtų pagrįsti savo ir savo kolegų gyvenimo būdą be savo tautos. Jis visada buvo toli nuo savo tautos ir žiūrėjo į ją iš aukšto (nemanyčiau, kad šiuos žodžius p. T. Venclova pavadins „donosu“). Gyvendamas Lietuvoje jis buvo tiek pat toli kaip ir dabar. Tada jis geriau jautėsi Leningrade, o dabar Amerikoje ir Lenkijoje. Kad tai tipiškas kosmopolitizmas, jis to nė neslepia: Ubi bene, ibi patria (kur gerai, ten ir tėvynė). Bet čia yra kai kas ir daugiau: tai yra gyvenimas kitų sąskaita, tų, kurie tą gerovę yra sukūrę. Negi tą faktą galima kaip nors pergudrauti. Žinoma, žiūrint iš savo egocentiško bokšto – tai niekis, bet iš Lietuvos, iš šalies ir apačios tai gerai matyti. Be kita ko, ši Cicerono formulė perimta iš to paties Aristofano, kuriam tiek daug dėmesio Venclova yra paskyręs. Tik ten buvo ironizuojama, o dabar į tą principą žiūrima labai rimtai. Venclovai ir jo bendraminčiams – tai tik į save orientuoto gyvenimo strategija.
Visada Tomas žinojo tik asmens mąstymo laisvę ir dabar ją težino. Atrodytų, lyg jam net nelabai aišku, kokiai padermei priskirti tuos atsilikusius kaimiečius. Bene tik dabar „dusdamas“ jis surado vardą Aristofano „Debesyse“ – tai Strepsiadas. Kitas žodis – tradicijos. Štai kodėl jis nuo studijų laikų nemėgo (nenoriu pasakyti daugiau), nesuprato ir negalėjo suprasti gana kaimietiško, su savo žeme, su savo gamta, su savo folkloru, su savo istorija, su savo tauta šaknimis ir šakomis suaugusio Justino Marcinkevičiaus. Tai du poliai, du visai skirtingi pasauliai. Orientacija į save ir orientacija į kitus, į tautą, o per ją – į žmoniją. Tiesioginė orientacija į žmoniją be to apsisunkimo per kitus yra tik kabinetinė utopija.
Dabar galvoju, gal ir gerai, gal tai savotiška Dievo dovana, kad mes tokius ryškius polius turime, yra nepaprastai aiškios apsisprendimo ribos – kas su kuo.
Venclovos galva, bene visi dabar Lietuvoje yra pasukę ne Sokrato, o Strepsiado keliu. Koks tas Strepsiado kelias, tikriausiai geriausiai nusako jis pats:
„Aš sau maloniai kaime gyvenau ramus,
Nesivaržydams, nepuoštas, apkerpėjęs,
Bet pertekęs avių, bitučių, išspaudų.
Paskui vedžiau – kaimietis miesto moterį –
..............................................................
Išlaidžią, kilnią, baisiai pasipūtusią.
Kai po vestuvių sugulėme, aš dvokiau
Šviežiu vynu, sūreliais, vilnom, perteklium,
O ji kvepėjo mira, bučkiais, šafranu,
Smagumais, išlaidom ir meilės aistromis.“ (40-50)
Na, su Strepsiadu lyg viskas aišku, o kas yra Sokratas? Čia jau reikalai painesni. Kai Venclova kalba apie Sokratą, beveik visada reikia tureti galvoje ne Aristofano ir ne Platono Sokratą, o jo paties konstruktą.
Pirma, Platono Sokratas nebuvo nei sofistas, nei skeptikas ir net ne išminčius, o tik išminties mylėtojas (φιλόςοφος), kuris nieko nežino, bet trokšta žinoti. Kitaip tariant, jis rėmėsi principu: kuo daugiau žmogus žino, tuo daugiau sužino, kiek mažai težino.
Nors šio teksto autorius nėra nuolatinis DELFI naršytojas, bet sumanė pakviesti jo skaitytojus į Delfų šventyklą, kurioje pitija, atsakydama į Sokrato draugo Chairefonto klausimą, paskelbė, kad niekur nėra išmintingesnio žmogaus už Sokratą. Sokratas visai nenudžiugo dėl pripažinimo, bet apstulbęs klausė: kurgi toji mano išmintis? Aš juk aš nieko nežinau. Po ilgo svarstymo jis nusprendė: matyt, mane dievas nori išbandyti. Ir jis pradėjo visą gyvenimą užsitęsusį ieškojimą protingesnių žmonių už save: pradėjo nuo politikų, paskui ėjo kalbėtis su meno žmonėmis, vėliau – su amatininkais. Visi jie kai ką žinojo. Tačiau neklystančių ir viską žinančių surasti nepavyko.
Išmintis neatskiriama nuo savikritiškumo ir kuklumo. Tik žinantis žino, kiek nedaug težino, vadinasi neturi dėl ko pūstis. Čia ne skepticizmas ir ne sofistika, o apdairaus ir labai sąžiningo žmogaus individualus patyrimas, paverstas įsitikinimu. Išminčiais save laikė tik sofistai: jie reklamavo savo išmintį (teisingiau: gudravimą), kad sukeltų pasitikėjimą ir už pinigus mokė, kaip laimėti ginčus teismuose, politikoje ir privačiame gyvenime. Jie daug artimesni šiuolaikiniams intelektualams negu prastuolis Sokratas.
Nuo moralinių priedermių išsivadavęs modernusis intelektualas jaučiasi užėmęs Dievo vietą: jis arogantiškas, galingas ir visiškai savimi pasitikintis net tada, kai kalba apie reliatyvumą arba skepticizmą. Turbūt tik dėl to iki šiol jis dar gali nematyti visą civilizuotąjį pasaulį ir visas kultūros sritis apėmusio nusivylimo protu ir jo palydovės mirties filosofijos, nusakomos antiutopijų, nihilizmo, absurdo, katastrofizmo, apokalipsės ir panašiais vardais. Šio proto bėda ne ta, kad jis protas, bet kad jis nori būti nepriklausomu nuo moralės ir kad iki šiol vis dar jam sekėsi tą nepriklausomybę išsaugoti.
Venclova vadina donosu tai, kad Aristofanas gina moralę nuo jo vaizduojamo Sokrato sofistinio proto. Platono Sokratas (o patikimesnio liudytojo mes neturime) tikriausiai visiškai pritartų tokiam Aristofano pasiryžimui. Jo manymu, protas ir reikalingas tam, kad atskirtų gėrį nuo blogio. Pats savaime protas jam ne tik neturi vertės, bet net yra pavojingas: nėra didesnio blogio už klaidingą nuomonę. Platono „Gorgijuje“ yra išlikęs puikiai aprašytas Sokrato disputas su sofistais. Čia abi pusės sutaria, kad visi žmonės nori būti laimingi. Skiriasi tik požiūris į laimę. Sofistų įsitikinimu, laimingas žmogus yra tas, kuris turi norų, turi galimybę juos patenkinti ir yra stiprus, galingas, narsus, o Sokrato laimingasis yra visai kito kalibro žmogus: jis valdo savo norus, yra gerai išsiauklėjęs, garbingas ir geras.
Antra, Sokratas brangino savo šalį: tą jis įrodė garbingu savo pareigų ir priedermių atlikimu, drąsa karo žygyje, o galų gale atsisakymu net mirčiai gresiant neišvykti iš savo Atėnų į svetimus kraštus.
Nesu nei intelektualas, nei kandidatas į intelektualus, bet perskaitęs Tomo Venclovos ir Romo Gudaičio straipsnius bei gausybę atsiliepimų, sutrikau ir griebiausi šios diskusijas, kad pasakyčiau teisybę: parūpo apginti kultūrą nuo arogancijos, Sokratą nuo intelektualų, o pačius intelektualus – nuo patyčių. Manęs niekas to neprašė, bet negalėjau tylėti. Būna kartais tokia įtampa, kai nutylėjimas darosi panašus į konformizmą. Aš net gerai nežinojau, kad dabar tokia diskusijų mada: visi plūsta visus, ir visi prastai jaučiasi. Bet būna išsilieję, lyg pailsėję. Rašiau vildamasis, kad tas įprotis kada nors išnyks. Juokai, ar ne?
Bet juk dar juokingesnis mėginimas pasakyti teisybę ir ką nors apginti, kai visi turi tik savo teisybę ir stengiasi pamokyti kitus. Tikriausiai jis ateina iš naivumo, kad tavo teisybė tikresnė. Matyt, ir aš iš tos parapijos. Bet labiausiai bijojau ką nors mokyti. Ketinau tik pataisyti aiškius apsirikimus, kuriuos visi darome, ir išsiaiškinti, kur, mano galva slypi pagrindiniai mūsų įsitikinimų skirtumai. Jeigu kur atsirado pamokantis tonas, labai atsiprašau. Dixi et animam levavi.