Didžiausią triukšmą bei nepasitenkinimą dėl minėtojo šūkio (o greičiausiai ir dėl pačios šventės) kelia kairieji. Daugeliu atvejų, tai komunistuojančių nevyriausybinių organizacijų aktyvistai, liaudies dar populiariai vadinami tolerastais, arba vakarietiška kultūrinio marksizmo dvasia persiėmę vietiniai žurnalistai. Eitynes kritikuoja ir kur kas nuosaikesnių žmonių grupė, kuriai yra nepriimtinas neonacizmas, eitynių metu demonstruotas dalies jų dalyvių. Tačiau šį kartą savo dėmesį skirsiu ne kritikams.
Kita ginčų stovykla, ne ką mažiau agresyvi nei neomarksistų ir kairiųjų liberalų junginys, yra patriotų-nacionalistų rėmėjai. Po šios vėliava būriuojasi išties margas žmonių spektras. Tai minėtieji nacionalistai ar tautininkai, nuosaikesni patriotai, lietuvių kalbos sergėtojai bei garbintojai, taip pat antisemitai, skinai, futbolo ultros ir panašaus plauko veikėjai, kuriems nėra miela Europos Sąjungos nešama demokratijos ir kultūrinio komunizmo dvasia.
Kyla klausimas, kodėl visiems jiems tarpusavio idėjinis nesuderinamumas netampa kliūtimi burtis po viena vėliava. Juk dabar ne karo metas, kada tokia tautiškai nusiteikusių asmenų vienybė būtų išties sveikintinas reiškinys. Bandant atsakyti į šį klausimą galima iškelti keletą situaciją aiškinančių hipotezių.
Visų pirma, į akis krenta dalies žmonių negebėjimas atskirti grūdus nuo pelų. Ypač tai pasakytina apie kai kurių patriotų vartojamą agresyvią, į emocijas, o ne protą orientuotą retoriką. Tautiniu šovinizmu atsiduodantys pasisakymai europiniu/pasauliniu lygmeniu sau užsilipina ne konstruktyviaus tautinio judėjimo, o destruktyvių radikalų-rasistų etiketę, o tai jau savaime marginalizuoja visą nacionalinio sąjūdžio idėją užsienio akyse.
Kita vertus, civilizuotam pasauliui nerimą gali sukelti ne tik nepamatuotai skambi retorika, tačiau ir kai kurių eitynių dalyvių elgesys. Vieši išsišokimai, pykčio, agresijos demonstravimas ar siūlymai susidoroti fiziškai prieš televizijos kameras verčia susimąstyti, jog šitaip galbūt yra bandoma sabotuoti patriotizmo idėjas iš vidaus.
Mažiau politiškai išprusę patriotai pernelyg lengvai pasiduoda judėjimo radikalizacijai ir viešam flirtui su chuliganų gaujomis. Tokia įvykių eiga veikiausiai nenaudinga niekam, išskyrus radikalias vakariečių ir vietinių kairuolių grupuotes ir, be abejo, Kremliaus bei rusiškos politinės santvarkos išsiilgusius veikėjus.
Trečias aspektas, ir galbūt vienas svarbiausių šio nesusipratimo elementų, yra aiškios ir nevienareikšmiškos politinės pozicijos aptariamojo visuomeninio patriotinio judėjimo atžvilgiu stoka. Nėra gerai, kai partija (turiu galvoje Tėvynės sąjungą – Lietuvos krikščionis demokratus), moraliai įsipareigojusi atstovauti šalies patriotiniam judėjimui, veikiau šalinasi prisiimtos atsakomybės, o ne bando mažinti gilėjančią visuomenės takoskyrą.
Tiek po eitynių, tiek po išsišokimų tautinių mažumų klausimu, viešojoje erdvėje buvo galima išgirsti tik skurdžius partijos vadovų atsiliepimus apie atsiribojimą nuo parade skelbtų šūkių bei nereikalingo lietuvių-lenkų konflikto eskalavimo. Akivaizdu, jog norint užgesinti kylantį nerimą patriotiškai nusiteikusiuose visuomenės sluoksniuose ir, galbūt, daugumą jų patraukti savon pusėn minėtųjų veiksmų nepakanka.
Kita vertus, nereikia pamiršti, jog prie dvišalio susipriešinimo ne ką menkiau prisideda ir Lietuvos lenkų rinkimų akcijos pirmininko Waldemaro Tomaszewskio bei jo partijos atstovų pareiškimai, netiesiogiai bylojantys apie nepaprastą šio politinio darinio naudingumą Kremliui.
Grįžtant prie to, nuo ko pradėjau – šūkio „Lietuva – lietuviams“, norėčiau pastebėti, jog šis buvo ir yra vartojamas neteisingame kontekste – su juo siejami klaidingi lūkesčiai. Daugelis skandavusiųjų arba jam pritariančiųjų galvoje turi vaizdinį: jei Lietuva būtų lietuviška, joje gyventi būtų gera, nes žmonės – lietuviai – yra dori. Būtent šioje vietoje galima pastebėti aiškų loginį prieštaravimą.
Manau, dauguma sava galva mąstančių sutiktų su tvirtinimu, jog tiek tarp lietuvių, tiek tarp lenkų ar kitos tautos atstovų esama ir dorų, ir nedorų žmonių. Ko gero, nėra nieko kvailesnio kaip pagyrūnišku tonu stūgauti „esu geriausias, nes esu lietuvis“. Ši logika galioja ir tiems atvejams, kai žodį „lietuvis“ pakeistume lenku, rusu ar dar kuo nors. Priklausymas tautinei bendruomenei savaime nereiškia, jog esi geras žmogus. Tam, kad būtumei „geriausias“, reikia nuveikti šį tą gero.
Lietuviai yra nepatenkinti (ar bent jau patys sau bando įteigti, jog yra) savo valstybe ir jos valdžia. Žmonės savo šalimi skundžiasi ne dėl to, jog joje per mažai lietuvybės ar pernelyg daug kitataučių. Pagrindinis pasipiktinimo objektas yra tautiečių nedoras elgesys, tiek valdžios institucijose, tiek privačiame gyvenime. Deja, reikia pastebėti, kad besiskundžiantieji valdžios tarnautojų nedorumu ar panašiomis problemomis, patys dažnu atveju negalėtų būti pavadinti dorybingiausiais valstybės piliečiais. Patekę į valdžios struktūras tokie veikėjai, paprastai yra linkę tęsti nedorus savo pirmtakų darbus, versle engia bei išnaudoja pavaldinius, akiplėšiškai meluoja klientams ir skurdina valstybę.
Ir nors nemaža dalis tautiečių nevengia skriausti vienas kito, tai jiems netrukdo krimstis ir aimanuoti dėl aplinkinių susvetimėjimo. Tad bendra tendencija, jog lietuviai ilgisi doros visuomenės yra akivaizdi. Būtent, ne lietuviškos, lenkiškos ar dar kokios, o doros visuomenės.
Galima iš dalies suprasti tautiškai nusitiekusius piliečius, kuomet šie akcentuoja grėsmę iš moraliniu nihilizmu alsuojančios ir su fasadą pakeitusiu komunizmu flirtuojančios Vakarų Europos. Tačiau tuo pat metu nedera užmiršti, jog esame šalia kitos, kur kas agresyvesnės politinės jėgos, kuri iki šiol nepripažįsta savo nusikalstamos praeities nuodėmių. Negana to, Kremlių ir toliau valdo asmenys, skleidžiantys ne ką menkesnį moralinį nihilizmą bei nepagarbą savo ir aplinkinių valstybių žmonių gyvybėms nei buvusi komunistinė Rusijos imperija.
Mano galva, didžiausia bėda yra ta, jog kai kuriems patriotams tautos sąvoka yra sudievinta ir kone pakeitusi pačią moralę. Kaip žinia, jei iškyla visuomenės moralės ir tautos interesų tarpusavio konfliktas, labiausiai dėl to nukenčia moralė. Iš kitos pusės, vakarietiško tipo kairieji Dievą ir moralę yra pakeitę mažumų, žmogaus, gyvūnų ir pan. teisų diskursu, t.y. amžina emancipacija nuo natūralių visuomenės ir gamtos dėsnių. Nėra abejonių, kad šios tendencijos žmonijai – potencialiai pavojingos (tą mums gerai primena XX a. komunistinio bei nacistinio totalitarizmo istorija), nes yra pamirštama pagrindinė normalios visuomenės egzistavimo prielaida – žmonių dora.
Czeslawas Miloszas yra minėjęs, jog airių poetas, rašantis ir kalbantis angliškai tebėra airis. Tuo tarpu lietuvis, rašęs bei kalbėjęs lenkiškai, buvo ir yra traktuojamas kaip lenkas. Tad kol tiek lenkai, tiek lietuviai, tiek kitų tautų atstovai nesupras, jog ne kalbiniai skirtumai yra pagrindinė kategorija, atseikėjant žmones gerus nuo blogų, tol nebus įmanoma susitarti dėl jokių bendrų santarvės ir taikaus sugyvenimo principų.