A.Užkalnis. Skundai dėl jaunimo - senatvės požymis

Galvojau, ką čia parašius pirmajame komentare DELFI (jei būtų ne straipsnis-komentaras, o skaitytojo komentaras po straipsniu, tiesiog rašyčiau „Pirmas!”) ir štai kas man pasirodė: labai jau dažnai greta skundų, kaip Lietuvoje viskas blogai, girdėti kvalifikaciniai paaiškinimai. Kad, girdi, blogi ne visi; mes tai geri, o blogi tie, kiti; ir dažniausiai, greta politikų ir verslininkų, keikiamas jaunimas.

Jaunimas, suprantate, yra visų problemų šaknis, nes viską daro kitaip, negu darėme mes tais laikais, kai viskas dar buvo žmoniška. Abejojate? Neverta abejoti. Pasiklausykite gatvės pokalbių ir pasiskaitykite liaudies rašymus, ir pamatysite, kad visos baisybės, dėl kurių priimta aimanuoti, yra dabar, o anksčiau jų nebuvo. Skaičiau aną dieną – vienas Vilniaus knygų mugės lankytojas dalinosi prisiminimais, kad vaikščiojo šiemet su draugu po „Litexpo“ sales, ir draugas tarė: eini, eini, o knygų nesimato. Matėsi tik pigus, niekingas, tuščiaviduris, beprasmis, blizgus, garsiai barškantis (lyg tuščia skardinė) bevertis skaitalas. Knygos skonio pakaitalai, kaip pasakytų kokia nors ne laiku pasenusi kultūrininkė megztu sijonu ir taukuotais akiniais.

Visi siaubai yra šių dienų produktas. Praeitis yra tyra kaip komjaunuolės ašara, kai laukia iš tarybinės kariuomenės grįžtančio savo vaikino (net ir ta kariuomenė, gerai pagalvojus, juk buvo vyriškumo mokykla, nieko blogo neišmokydavo – nepalyginsi su mūsų laikais).

Atlyginimai, už kuriuos negalima pragyventi, mokesčiai už šildymą, kurių neįmanoma sumokėti, muzika, kurios neįmanoma klausyti (nes sintetinė ir beprasmė), valdžia, kuria negalima pasitikėti, spauda, kurią šlykštu skaityti ir norisi nusiplauti rankas, televizija, kurios neįmanoma žiūrėti nežiaukčiojant (nes visur tik šlykštus pramoginis marmalas, olialia ir beskonybė), maistas, kurio nebegalima valgyti (nes parduotuvių tinklų beviltiškai sugadintas), benzinas, kuriuo nebeįmanoma girdyti automobilio (nes per brangus), pajūris, kur nebegalima ilsėtis – visa tai yra tik dabar (ir, paminėsite mano žodį, toliau bus dar blogiau). Visų šių dalykų, jei patikrinsime savo, draugų, giminaičių ir tėvų prisiminimus, anksčiau nėra buvę.

Pagalvokite gerai, ar dažnai jums tenka išgirsti kokį vyresnio amžiaus žmogų, kuris papasakotų, kaip jo laikais kas nors buvo brangu, vulgaru, netikę ar bjauru? Nieko panašaus. Medicina ir mokslas buvo nemokami, kolūkiečius vežiodavo į teatrus Vilniuje (kurie irgi buvo beveik nemokami, o jei kas ir buvo mokama, mokėdavo profesinė sąjunga), jaunimui rūpėjo tik pagarba tėvams, mokslai, na gal šiek tiek ir muzika laisvu laiku (bet tai klausykit, ir muzika kokia buvo – „Hiperbolė“, „Rondo“, Andrius Mamontovas ir Steponas Januška, tai ne šių laikų, atsiprašant, visokie spygavimai, visokios ten zvonkės besarmatės), o kai atėjo Sąjūdis, jaunimui pradėjo rūpėti Lietuva, „Baltijos kelias“ ir nepriklausomybė.

Kadangi aš pats nelabai jaunas (tik atrodau kaip piemuo nesusitupėjęs, ir rašau taip pat), tai man bepigu kritikuoti vyresnio amžiaus publiką ir iš jų šaipytis. Todėl dabar naudosiuos proga ir pasakysiu, kad, paklausius dažno nebejaunuolio, pradeda atrodyti, kad tais laikais, kurie praėjo ir negrįš, vienintelis trūkumas buvo idiotiškos vyrų šukuosenos su bakenbardais, plačios kelnės ir sintetinio pluošto audinio marškiniai. Daugiau viskas buvo nuostabu.

O visi trūkumai yra šiandien, čia, dabar. Apie tai svarstydamas, suvokiau, kas yra artėjančios senatvės apibrėžimas. Ne maudžiantys sąnariai, ne silpstantis regėjimas ir ne noras vilktis megztinį liepos mėnesį.

Ne. Senatvė ateina tuomet, kai pirmą kartą pasakote „šiais laikais jaunimas nebe tas“. Garbus amžius yra tuomet, kai suvokiate, kad viskas ritasi tik blogyn ir niekuomet jau nebebus taip gerai, kaip buvo.
O dar su senatve ateina išrankioji atmintis. Mitas yra tai, kad vyresni žmonės pradeda blogai prisiminti. Nieko panašaus. Jie pradeda blogiau prisiminti tai, kas jiems neparanku, o visa kita lieka nepaliesta – arba dar pagražinama ir išblizginama. Todėl sąmonės vingiuose lieka „nemokama medicina“, o nelieka prisiminimų apie auksinius dantis ir plombas, kurias nesunkiai iš dantų ištraukydavo saldainiai „Irisas“.

Andrius Užkalnis

Paklausius dažno nebejaunuolio, pradeda atrodyti, kad tais laikais, kurie praėjo ir negrįš, vienintelis trūkumas buvo idiotiškos vyrų šukuosenos su bakenbardais, plačios kelnės ir sintetinio pluošto audinio marškiniai. Daugiau viskas buvo nuostabu.

Todėl žmonės kalba apie tai, koks buvo smagus ir teisingas anuomet, jų laikais, jaunimas (suprask, jie patys, jie juk tuomet buvo jauni), ir niekada negali paaiškinti, kas gi tais laikais atsidurdavo kalėjimuose, darbo ir gydymo profilaktoriumuose, narkologiniuose skyriuose, blaivyklose ir milicijos areštinėse. Paleistuvystė ir moralės nuosmukis yra šiandien, tuomet nebuvo, visą tai atnešė iš Vakarų prakeikta demokratija ir laisvė, bet paklauskite bet kurio bambančio žilaplaukio, kas (gal žmonės iš ateities, tai yra, iš šių dienų?) buvo gydomi Odos ir veneros ligų dispanseriuose, kas darydavosi abortus ir kodėl, jei būdavo tokios geros ir tvirtos šeimos, reikėdavo vaikytis alimentų nemokančius tėvus ir iš kur apskritai anais laikais buvo skyrybos (kad skyrybų nebuvo, procentais skaičiuojant, mažiau, nei dabar, galite net neminėti, nes bet kurį senatvinio bambėjimo specialistą tokie dalykai labai erzina – kaip ir klausimai, pavyzdžiui, kodėl jei auksiniais laikais buvo tokia gera medicina, kodėl žmonės taip trumpai gyveno?).

Esu tikras, kad nors savaitei aptvėrus miesto dalį ir sugrąžinus „senus laikus“ su kanopom mėsos parduotuvėse ir sojų pakaitalo saldainiais ten, kur šiandien Vilniuje yra greito maisto restoranas, pažymėtas geltona „M“ raide, ir uždarius visus kokteilių barus ir kavines, o palikus vieną „piceriją“ su eile lauke, kur ant bulkos užtepama majonezo ir ant viršaus uždedama sūrio su daktariška dešra, pasiūlius pirkėjams supuvusias ir apdaužytas bulves ir beržų sulos trilitrinius stiklainius ten, kur turėjo būti parduodami vaisiais ir daržovės, išjungus visus komercinius kanalus, įjungus tų laikų televiziją su nuostabiai dvasingais rusiškais animaciniais filmais su visais kūlverstukais ir ežiukais rūke ir žinių laidomis apie derliaus nuėmimą, jau antros dienos vakare nostalgija išblėstų ir išsirikiuotų eilė prašančių išleisti iš aptvaro ir net siūlančių už tai pinigus.

Kai niekinamas jaunimas – kaip bedvasis, netikęs, pasileidęs, neturinti vertybių – prisiminkime, kad dažniausiai apie tai rašo tie patys pražilę labanaktukai, kurie siuntinėja po internetą tuos pačius sąrašus, išverstus iš rusų kalbos: „Kaip mes tais laikais gyvenom“ – apie tai, kaip visi gerdavo iš automatų gazuotą vandenį iš tos pačios stiklinės, „ir niekas nesusirgdavo“, kaip vaikai vaikščiodavo vieni į upelį maudytis, „ir nieko neatsitikdavo“ ir visi, žinoma, valgydavo saujomis saldainius, „ir niekas nestorėdavo“.

Štai kodėl mane dar negreitai išgirsite pliekiant šių laikų jaunimą: nes tokios kalbos yra ženklas, kad atėjo senatvė ir kad laikas apsidairyti ir pažiūrėti, ar iš vienos vietos nebyra pelenai.