Lietuvoje susiklostė tradicija, kad politinės partijos savo lyderius keičia ne dažnai, o tik rimtai pasvėrę. Ne išimtis ir Tėvynės sąjunga, kuri gyvuoja nuo 1993 m., tačiau per visą istoriją turėjo vos du vadovus.
A. Kubilius partijos vairą perėmė 2003 m. ir galima pastebėti, kad iki šiol jo vadovavimas buvo sėkmingas. Tėvynės sąjunga nuolat gerino rezultatus visuose rinkimus, įgavo rinkėjų ir bendruomenių lyderių pasitikėjimą.
Vadovo pastangomis dešinieji konsolidavosi. Tėvynės sąjunga susijungė su Dešiniųjų sąjunga, Politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, tautininkais ir galiausiai krikščionimis demokratais. Nors dėl to padaugėjo įvairių požiūrių partijoje, atsirado daugiau diskusijų, kurias ne visada teigiamai priima rinkėjai, tačiau politinis partijos vaidmuo Lietuvoje sustiprėjo.
Susijungimas su tautininkais Lietuvą apsaugojo nuo radikalios dešiniosios partijos, kurios iki šiol praktiškai nėra, nors tokios pakraipos politinės organizacijos gan populiarios Europoje. Susijungimas su krikščionimis demokratais buvo ypač vaisingas, nes labai padidino intelektualines partijos pajėgas ir įnešė naujo vėjo į didžiąją politiką.
2008 m. jungtinė partija laimėjo Seimo rinkimus. Tai sudarė sąlygas iškilti ar daugiau pasireikšti naujiems lyderiams, tokiems kaip Irena Degutienė, Kazimieras Starkevičius, Dainius Kreivys, Arvydas Sekmokas, Valentinas Stundys bei tokiems regionų lyderiams kaip Raimundas Alekna, Andrius Kupčinskas, Naglis Puteikis ir kiti.
Tačiau vykdyta griežta politika, ypač finansų ir biudžeto srityje, neigiamai paveikė tiek partijos, tiek partijos pirmininko reitingus.
Reikia pabrėžti, kad dešiniųjų vadovų reitingai niekada nebūna tokie kaip ant populizmo bangos plūduriuojančių politikų, pavyzdžiui, Vladimiro Putino ar Vilijos Blinkevičiūtės. Konservatoriai apskritai pasižymi tvirta nuomone ir griežtu požiūriu, kuris daliai žmonių būna nepriimtinas.
Populiarumas yra laikinas dalykas ir kai kas pasakytų tuštybė, tačiau politinės realijos yra tokios, kad politikų, o ypač partijų lyderių populiarumas lemia ne tik jų pačių, bet, svarbiausia, ir visos partijos pergales, vėliau parlamento frakcijas, daugumą, opoziciją ir galiausiai visos valstybės politiką.
Taigi nors A. Kubilius objektyviai žiūrint yra geras partijos vadovas, tačiau nedidelis pasitikėjimas visuomenėje yra negeras ženklas partijai, žvelgiant iš būsimų rinkimų perspektyvos.
TS-LKD gretose yra viena populiariausių Lietuvos politikių Irena Degutienė, todėl būtų klaidinga nepasinaudoti jos populiarumu, kartu išlaikant tą jau sukauptą pragmatiško darbo Lietuvai patirtį ir darbo stilių.
Suprantu, kad keisti daug nusipelniusį partijos pirmininką būtų sunkus uždavinys visoms partijoms, ypač valdančiajai partijai, tačiau kartu tenka pripažinti, kad klaidinga būtų nepastebėti pirmininko nepopuliarumo ir kartu neišnaudoti savose gretose turimų populiarių lyderių potencialo.
Pragmatiškos vakarietiškos partijos taip nesielgia.
Neabejoju, kad A. Kubiliaus Vyriausybė buvo labai naudinga valstybei, buvo padaryta daug gerų darbų Lietuvai, ypač ekonomikoje ir energetikoje, tačiau nepopuliarūs sprendimai negali žmonių džiuginti. Po kelių metų pasimatys šių dienų sprendimų pasekmės ir tada galbūt A. Kubilius susigrąžins ir visuomenės pasitikėjimą.
Tačiau šiandien TS-LKD sprendžia savo likimą ateinantiems penkiems metams. Nuo to, kas taps partijos vadovu ženkliai priklausys ir kaip partija pasirodys naujuose Seimo rinkimuose, kokia bus naujojo Seimo valdančioji koalicija. Valstybės gyventojams labai svarbu ar dabartiniai darbai, pirmiausia energetinė nepriklausomybė, bus tęsiami ar sužlugdyti. Vyliuosi per partijos lyderio rinkimus TS-LKD nariai pasirinks teisingai.