Kad ir kaip vertintume išsakytas mintis, turime sutikti su tuo, kad viešajame lauke A. Kubiliaus įvaizdis yra stipriai kritęs. Visuomenė jį asocijuoja su tomis negandomis, kurias patyrė beveik visi – nedarbas, kainų kilimas, mokesčiai bei biurokratiškai šaltas valdžios požiūris į eilinį žmogų – visa tai A.Kubiliaus „nuopelnas“.
Taigi linkinčių A. Kubiliui netekti savo abiejų postų yra daug. Tačiau situacija politiniame lauke bei partijos viduje leidžia manyti, kad A.Kubilius dar parodys savo politinio manevravimo gebėjimus. Todėl manau, kad A. Kubilius lyderiaus dar pakankamai ilgai. Tiesiog jo atžvilgu kol kas nėra susikaupusi reali protesto masė valdančiosios daugumos gretose. Kritikuojančių yra, nepatenkintų irgi galime rasti, tačiau organizuoto „maišto“ valdančiųjų gretose nematyti. Net rinkimų į savivaldą rezultatas konservatoriams nebuvo toks triuškinamai blogas, kad partijos lyderiui būtų galima būtų prikišti vyriausybės klaidas.
Yra keletas jo išlikimo lyderiaujančių pozicijoje priežasčių: nėra kuo keisti premjero (jau daug buvo rašoma apie I. Degutienės nenorą tapti premjere ir kitų galimų kandidatų silpnumą), nėra pakankamos daugumos ir sutarimo opozicijos gretose ir nėra sisteminio supratimo, ką daryti kitaip naujam, hipotetiniam premjerui. Reziumuojant šias mintis galime teigti, kad nepasitenkinimas premjeru A. Kubiliumi egzistuoja, bet konkreti valia jį keisti dar nesubrendo.
Lieka pokyčių tikimybė TS-LKD struktūrose, kur A.Kubilius vis dar yra partijos lyderis. Čia situacija daugiau šeimyninė ir todėl mažiau prognozuojama (net V. Landsbergis stengiasi apeiti naujo partijos lyderio klausimą ir neteikia komentarų). Šiandien yra aišku, kad galimybę rungtis dėl Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų pirmininko vietos iki balandžio 9 d. buvo įgiję septyni kandidatai: premjeras ir dabartinis partijos vadovas Andrius Kubilius, Seimo pirmininkė Irena Degutienė, Seimo narys Valentinas Stundys, parlamentaras Mantas Adomėnas, partijos Klaipėdos skyriaus pirmininkas Naglis Puteikis, parlamentaras Kęstutis Masiulis ir tautininkų flango vadovas Gintaras Songaila.
Kandidatų gausa nereiškia demokratinės lygybės laimėti bet kam. Šiuo atveju, išnagrinėjus kandidatų charakteristikas bei jų tarpusavio santykių bei priklausomybių vektorius, galime teigti, kad A. Kubilius šiame sąraše lieka stipriausiu kandidatu. A. Kubiliaus konkurente pastaruoju metu buvo laikoma Irena Degutienė – stipri ir patyrusi politikė. Tačiau tas faktas, kad V. Stundys irgi buvo iškeltas kandidatu į partijos pirmininkus, reiškia, kad krikščioniškasis TS-LKD sparnas gali skilti į I. Degutienės ir V. Stundžio šalininkus. Vadinasi du galimai stipriausi kandidatai į pirmininko postą greičiau jau silpnins vienas kitą nei realiai konkuruos su A. Kubiliumi. Racionaliausia būtų, jei vienas iš kandidatų pasitrauktų iš kovos dėl pirmininko posto (apie tokią galimybę V. Stundys jau yra pasakęs) – tai būtų ženklas, kad racionalioji partijos dalis išties mąsto apie valdžios perėmimą ir pokyčius partijoje, o ne apie lyderio kritikavimą vardan savireklamos.
Likusieji kandidatai negali būti realiais konkurentais dėl keleto priežasčių: pernelyg jauni, per mažai žinomi visų TS-LKD skyrių gretose, pakankamai angažuoti kaip siaurų problemų sprendėjai, dar neparodę savęs plačiame partijos reikalų diapazone. Be to, yra galimi ir specifiniai kandidatavimo motyvai: Manas Adomėnas greičiau sprendžia savo sujaukto įvaizdžio bei reputacijos problemas partijoje – jam vis dar yra iškelti ir neužmiršti klausimai dėl Seimo nario etikos. Naglis Puteikis daugiau kovoja dėl valdžios Klaipėdos skyriuje, nei visoje partijoje. Jam šis kandidatavimas leidžia atrodyti didesniam nei jis gali būti savo Klaipėdos kolegų akyse. Kęstutis Masiulis arba tiesiog demonstruoja savo politinį naivumą, arba dalyvauja rinkimuose tam, kad padėtų A. Kubiliui atimti balsus iš kitų kandidatų ar dar kaip nors pareikštų savo paramą lyderiui. Na, o Gintaras Songaila, nors jau treti metai yra TS-LKD narys, iš tiesų elgiasi tarsi vis dar būtų Tautininkų sąjungos pirmininkas. Gal tokia elgsena jam leidžia konsoliduoti radikaliąją partijos dalį aplink save?
Visais atvejais šie kandidatai, net pralaimėję partijos pirmininko rinkimus, laimės galimybę sustiprinti savo padėtį partijoje – taps geriau žinomi, įgis daugiau autoriteto, atras patikimų šalininkų bei atpažins priešininkus – visa tai pagelbės jiems ateities kovose dėl vietos po konservatorių saule.
Šie mano samprotavimai veda prie išvados, kad A. Kubilius, tikėtina, ir toliau liks partijos pirmininku. Bet ši logika teisinga, jei sversime tik kandidatų galimybes bei jų partinių-rinkiminių resursų išsidėstymą. Lieka dar vienas klausimas, kuris gali kardinaliai pakeisti situaciją. Ar naudinga partijai turėti šį politiką vedliu į Seimo rinkimus? Lyderio reitingai gali tapti visos partijos reitingais, o tai šiandien TS-LKD nesuteikia pergalingo šanso. Matyt, viskas priklauso nuo prioritetų. Apie juos išgirsime per partijos suvažiavimą. Pagaliau, vienas ar kitas valdžios postas tėra politinės sistemos funkcionavimo detalė, bet jokiu būdu ne valdžios tikslas. Jei kažkas iš politikų tikslą mato tik kaip posto gavimą, tai toks požiūris sistemiškai kenksmingas ir tam politikui, ir jo partijai, ir valstybei.