Š.Navickis. Apie merus ir V.Tomaševskį, arba be konservantų

Stebiuosi neatsistebiu, kaip toks šūkis nuo maisto produktų pakuočių iki šiol nepersikelia į politinių lozungų plotmę. O juk sveikata ir ekologija – ne vien tik tai, ką valgome. Nuodingos medžiagos bei visokiausi užkratai į mūsų galvas patenka ne vien per burną.

Pastarųjų dienų karštosios politinės naujienos, be abejo, yra dvi. Pirma – tai Valdemaro Tomaševskio pareiškimas, esą ne Vilnijos tuteišiai (dar a.a. Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ naudotas apibūdinimas), o lietuviai turi integruotis – tiesa, nelabai aišku, kokios kalbos turėtume mokytis tokiu atveju, nes tas specifinis žargonas, kuriuo kalbama „na Wilenszczizne“ vargu laikytinas lenkų kalba. Antroji – išmaniosios koalicijos ir jų sudarymo principai didžiųjų Lietuvos miestų tarybose. Abiem atvejais visokių „E“ – nors vežimu vežk. Bet pakalbėkime apie viską iš eilės.

Štai Klaipėdoje liberalsąjūdietis Vytautas Grubliauskas, visos džiazuojančios Lietuvos žinomas Kongo vardu, jei nenutiks jokių kataklizmų, po inauguracijos į merus pagrįstai galės būti vadinamas King Kongu, mat sugebėjo suburti daugumą „be konservantų“. Klaipėdai, galima sakyti, pasisekė, nors pavojaus ir būta.

Tuo tarpu Kaunui vietoje džiazo ir toliau liūdnos mišios. Kita vertus, kur kitur, jei ne šiame smetoniškame mieste galima plika akimi pamatyti lietuviškąjį konservatizmą visame gražume? Jei tikslas - „užkonservuoti“ šalį, kokia ji buvo tarpukario metu ar dar anksčiau, tai jis įgyvendinamas pakankamai gerai – miestas sukežęs ir nugyventas taip, kad dar truputis ir programa bus viršyta su kaupu. Beliks atjungti vandentiekį ir į gatves sugrąžinti konkę. O ką? Pritrauktų turistų iš visos Lietuvos... Matyt, ne veltui Kauno konservatoriai išlaužė neįtikėtiną viražą ir davė didžiausią įmanomą pakišą – mero postą – „Lietuvos vardą suteršusio“, anot jų, Rolando Pakso vadovaujamos partijos atstovei.

Beje, tai geras pavyzdys ir pamoka visiems, galvojusiems, kad „Mūsų Andriukas“ – dabartinis meras A.Kupčinskas - tėra nekaltas avinėlis ir per naivus, kad meluotų ir apgaudinėtų, juo labiau – sudarinėtų klastingas sutartis su papildomais protokolais. Iš kur tokia patirtis? Ką tie slaptieji protokolai primena ir kokiais kelias į A.Kupčinsko politinių triukų arsenalą papuolė? Štai tau ir konservantai - o gal ir genetiškai modifikuoti organizmai - politikos pyrage.

Visvaldas Matijošaitis - nors versle ir ne naujokas, vos žengęs į politiką, kaip mat gavo pirmąją pamoką: išdavystė politikoje yra norma ir vadinama prabangiu diplomatijos vardu. Ir išdūrė jį ne dailios išvaizdos moteris – ji tebuvo teisingai pasirinkta silpnoji grandis – o iki šiol po patriotų kauke besimaskuojantys konservatoriai ir jų satelitai. Garsiai skanduojamas žodis „Lietuva“ tėra geografinis fonas, kur tie žaidimai vyksta. Todėl ir nereikia stebėtis, kad iš jos žmonės bėga, kur tik gali.

Tačiau įdomiausi dalykai dedasi Vilniuje. Čia prarandami ne tik žmonės, bet gresia netekti ir teritorijos. Kaip kitaip vertinti V.Tomaševskio pareiškimą, kad ne lenkais save įvardijamiems krašto gyventojams reikia integruotis į Lietuvą, o priešingai – tą daryti turį atkilėliai lietuviai. Ar Vilnija – nebe Lietuva? Arba lietuvių kalba – jau ne valstybinė? Tačiau kiek bepurkštautume ant V.Tomaševskio ir Vilniaus krašto tuteišių ar net imtume cituoti Andrių Kubilių, pavadinusį Polska Akcija Wyborcza lyderį dėmesio reikalaujančiu vaiku, tenka pripažinti, kad tas vaikas sugebėjo surinkti pakankamai balsų, kad taptų rimta jėga, formuojant Lietuvos sostinės tarybą. Kitu atveju – A.Zuokas. Kaip baisu!

Kaip tokie dalykai tapo apskritai įmanomi nepriklausomoje Lietuvoje? Čia vertėtų prisiminti, kaip jau minėtame Kaune vadinamaisiais protesto balsais buvo išrinktas Vytautas Šustauskas. Konservatoriai – o kas daugiau – turi gebėjimą taip užknisti žmones, kad šie gali pabalsuoti praktiškai už bet ką, išskyrus juos. Beje, lygiai taip pat į politinę areną buvo sugrąžintas ir Algirdas Brazauskas. Dabar šita „E“ politika naudojasi V.Tomaševskis.

O didžiausia bėda yra ta, kad konservatoriai kažkokiu antgamtiniu būdu sugeba net ir pačius geriausius dalykus padaryti taip blogai, kad šie, užuot pagerinę gyvenimą, jį tik dar labiau apsunkina. Charakteringa ir tai, kad minėtasis principas veikia visais lygmenimis – ar tai būtų auksinis tualetas Kaune, ar naktinis mokesčių perversmas, ar kliurkos užsienio politikoje, ką liudija ir arogantiški to paties V.Tomaševskio pareiškimai Europos parlamente – juk jei Lietuvos užsienio politika būtų bent kiek įžvalgesnė, kas jo ten klausytų? O dabar – klauso, dar ir palaiko, be to, ne tik Lenkijoje. Taip Andriui Kubiliui bekrizenant per visą krizę, žiūrėk, užgyvensime ir lenkų autonomiją aplink Lietuvos sostinę, o gal ir kartu su ja. Jei ne de jure, tai de facto.

Ar galėtų būti kitaip? Tikiuosi. Žinoma, ne anksčiau, nei po būsimų Seimo rinkimų, nes nedrįstu viltis, kad šis Seimas ir Vyriausybė sugebėtų bent jau susivokti, jog jų pareiga yra rūpintis Lietuvos gyventojų – tiek lietuvių, tiek ir tuteišių lenkų – išgyvenimu (bent jau tiek), kad jiems nereikėtų dairytis į svečias šalis patiems bei kurti planus, kaip prigriebti ir dalį teritorijos. Galima kiek nori kalbėti apie bėgančias žiurkes, tačiau iš neskęstančio laivo juk niekas nebėga. Todėl kaip gražiai bebūtų rikiuojami skaičiukai įvairiose ataskaitose ir kaip šauniai vykdomos europinės programos bei direktyvos, tikrasis šalies gyvenimo rodiklis yra jos gyventojų elgesys ir nuotaikos, kurių šventinėmis niekaip nepavadinsi.

Tai – faktas ir jokia statistika jo neužgrimuos. Visų lygių valdžios institucijose turėtų būti skelbiamas aliarmas ir valstybės laivo kursas keičiamas jos piliečių gerovės kryptimi, prie šio tikslo derinant visas įmanomas direktyvas, o ne priešingai, kaip galima įtarti esant dabar. Bet tai tikrai ne šios daugumos jėgoms.