Dauguma Lietuvos gyventojų kol kas save identifikuoja kaip Baltijos valstybę. Skandinavai mus laiko artimais, bet ne šiauriečiais. Istoriškai ir kultūriškai Lietuvoje sąsajų su Vidurio Rytų Europa ir Rusija - apstu. Kalbine ir religine prasmėmis mes skirtingi. Platus, bet menkai finansuojamas Lietuvos liberalus-pokomunistinis modelis nėra skandinaviškas perskirstomasis gerovės valstybės tipas, besiremiantis progresiniais mokesčiais, plačiu ir efektyviu bei šeimoms palankiu viešuoju sektoriumi, teikiančiu aibę nemokamų ir aukštos kokybės paslaugų.
Šiaurės šalyse veikia Lietuvoje neįsitvirtinusi konsensuso demokratija ir korporatyvinė sąranga, pagal kuriuos opozicinės partijos ir interesų grupės (profsąjungos, darbdaviai ir Vyriausybė) yra nuolat įtraukiami į bendrą sprendimų priėmimo procesą.
Lyčių lygybė yra vienas iš skandinavų „prekinių ženklų“. Vyriausybėje, partijose lyčių kvotos yra visiems suprantama norma. Darbo rinka ir saviraiška, pasak šiauriečių, laimi kuo plačiau įtraukus abejų lyčių atstovus. Šeimose nedominuoja patriarchalinis mąstymas. Šiaurės šalys yra dažnai vadinamos naujų principų išradėjomis bei puoselėtojomis tarptautinėje politikoje. Integracijos (pasų sąjunga, bendra darbo ir socialinių paslaugų rinka), aplinkosaugos, tvarios plėtros, tarptautinės teisės viršenybės, konfliktų valdymo, taikdariškų misijų ir iki 1 proc. BVP(!) pagalbos trečiosiomis pasaulio šalims pavyzdžiai leidžia skandinavus vadinti pasaulio sąžine.
Galiausiai daugiau nei dvigubai aukštesnis pragyvenimo lygis Skandinavijoje rodo apie skirtingas valstybės galimybes. Visi šie paminėti aspektai reiškia, kad Lietuvoje galima daug ką keisti, gilinant tarpusavio priklausomybę Šiaurės Europai. Neseniai Lietuvoje viešėjęs buvęs Norvegijos užsienio reikalų ir gynybos ministras Thorvaldas Stoltenbergas teigė, kad Baltijos valstybių įsijungimas į Šiaurės šalių klubą yra įmanomas, bet tam reikia laiko, mąstymo ir dėmesio pokyčių iš abiejų pusių. O pokyčiai - pakeliui.
Skandinavų išskirtinumas mąžta: kaip 2004 m. animaciniame filme „Nerealieji“ teigė veikėjas Sindromas: „Kai kiekvienas taps supermenu, supermenų nebus“. Europos Sąjunga perėmė daugelį šiauriečių geros praktikos pavyzdžių tarptautinio tarpininkavimo ir pagalbos, sienų atvėrimo, tvarios plėtros, aplinkosaugos ir darbo rinkos srityse. Kai kuriose srityse galime pastebėti konvergenciją tarp Baltijos ir Šiaurės šalių. Anglų kalba tampa linga franca, religija postmoderniose ir vartotojiškose visuomenėse praranda ankstesnę svarbą. Istorija nėra lemtis.
Suomiai, carinės Rusijos imperijos dalis, kadaise laikyti ketvirtąja Baltijos šalimi, sugebėjo tapti šiauriečiais - juos kartais bando kopijuoti ir estai. Skandinavų gerovės valstybė patiria iššūkius - rinka teikia vis daugiau viešojo sektoriaus paslaugų. Į kadaise stabilias partines sistemas Šiaurės regione braunasi naujos, antiimigracinės ir ksenofobinės partijos. Subalansuotas biudžetas, mažinant viešąsias išlaidas ir mokesčius, atviros ekonomikos, individualizmas, verslumas padėjo skandinavams sėkmingai atlaikyti ekonominę krizę. Tačiau Baltijos valstybėms Šiaurės šalys, nepaisant išliekančių akivaizdžių skirtumų, nėra taip jau toli.
Ar Lietuvai, nekonfliktuojant su geostrategiškai labai svarbia Lenkija, verta labiau orientuotis į Skandinaviją? Taip, nes tokiu būdu ne tik gilinsime ir plėsime politinę bei ekonominę draugystę, bet pateiksime visuomenei kokybiškesnio gyvenimo patirtis, o gal ir perspektyvas. Sutikime, šiaurės Europos įvaizdis geresnis nei Rytų europiečių. Kopijuoti nebūtina, bet mokytis nekenkia.
Žinia, ne viskas greitai pasiekiama. Nesukursime pernakt aukštos politinės kultūros, stabilios partinės sistemos, turtingos valstybės ir skaidrios bei tolerantiškos visuomenės. Reikia panaudoti esamą politinę valią ir šiauriečių geranoriškumą. Reikia pradėti nuo mažų dalykų. Praplėskime „kaimyno“ sąvoką – į ją privalo pakliūti ir Šiaurės šalys. Sistemingų žinių, filmų, kultūrinių laidų iš to regiono pateikimas žiniasklaidoje ir Skandinavijos istorijos mokymas mokyklose nepakenktų. Titravimas televizijoje, kaip tai daro kitos mažos šalys Skandinavijoje, seniai turėjo tapti realybe – kiek ilgai sau provincialiai trukdysime mokytis kalbų?
Reikalingos viešojo sektoriaus, ypač mokyklų ir universitetų, mainų programos, stažuotės Šiaurės valstybių institucijose. Dalyvaukime mums aktualiuose šiauriečių politiniuose projektuose, kurdami įstatymus, pasidomėkime skandinavų patirtimi, siūlykime bendras iniciatyvas ir, svarbiausia, nepamirškime finansuoti savosios dalies, nes kitaip gražūs norai liks kalbomis.
Nepaisant trūkumų Lietuva turi gerą potencialą ir yra veržli, alkana sėkmei, lanksti, ir transformavusis į besivystančią, bet jau Vakarų pasaulio valstybę. Politinė konjunktūra mums palanki: Lietuvos vadovai remia šiaurietišką orientaciją, prie tarptautiniame lygmeny neformalaus Šiaurės-Baltijos aljanso šliejasi Didžioji Britanija, JAV Baltijos šalis ir priskiria Šiaurės Europai. Gaila būtų neplėsti gerų iniciatyvų ir netapti labiau šiaurietiškais.