Jeigu tai pavyktų atlikti, žemės ūkis tikrai nebūtų tas kuinas, ant kurio joja kas netingi: ir perdirbimo įmonės, ir valdininkai, ir politikai. Deja, pastaruosius šešetą metų ŽŪR priminė romių avinų aptvarą, iš kurio, akivaizdžiai blogėjant padėčiai kaime ir žemės ūkyje, tik retkarčiais sklisdavo gailus bliovimas.
Keli žodžiai apie bendrą padėtį žemės ūkyje ir kaime. Ji prasta, reikalai nuolat blogėja. Apie tai byloja pagrindiniai rodikliai. Žvalios ministro Kazimiero Starkevičiaus kalbos, deja, dar labiau išklibina svarbiausius atramos taškus – pieno ūkį ir mėsinę galvijininkystę. Ar eksportui ir vidaus rinkai jau nereikia pieno produktų, kad šalyje ketveri metai iš eilės primelžiama vis mažiau pieno? Antai, 2007 m. buvo primelžta 1937 tūkst. t, 2008 m. – 1884 tūkst. t, 2009 m. – 1791 tūkst. t, 2010 m. – 1750 tūkst. t. Jei nepavyks įveikti šios tendencijos, 2015 m. šalyje bus primelžiama 1350-1400 tūkst. t.
Metai iš metų mažėja melžiamų karvių skaičius: jų sumažėjo nuo 405 tūkst. 2007 m. pabaigoje iki 345 tūkst. 2011 m. vasario 1 d., arba net 15 proc. Pieno ūkių vien 2010 m. sumažėjo 8,5 proc., tame tarpe vidutinių, kuriuose laikoma nuo 6 iki 20 karvių – 4,7 proc. Apie smulkius ūkius (iki 5 karvių) jau neverta ir kalbėti. Šioks toks stambesnių pieno ūkių augimas, išaugusios pieno kainos, suprantama, geras ženklas, tačiau tai nesustabdys bendrų nuosmukio tendencijų.
Tuo labiau, kad abejojama oficialiai skelbiamu pieno ūkių skaičiumi. Manoma, kad gyvybingų, t. y. parduodančių pieną, gali būti tik apie pusę bendro jų skaičiaus. Ši aplinkybė byloja, kad pieno ūkių mažės ir artimiausiais metais. Šį procesą dar skatins neslopstantis veršelių eksportas – vien 2010 m. iš šalies išgabenta 50,8 tūkst. telyčių ir 87,8 tūkst. buliukų.
Tolydžio silpsta ir kita svarbi šaka – galvijininkystė. Mėsinių galvijų skaičius sumažėjo nuo 440 tūkst. 2006 m. pabaigoje iki 370 tūkst. 2010 m. pabaigoje. Suprantama, dėl to mažėja mėsos gamyba ir jos eksportas. Tik trečdaliu pajėgumu dirba SAPARD lėšomis dar neseniai modernizuotos didžiosios mėsos perdirbimo įmonės.
Ar bereikia priminti suirutę daržovių ir bulvių sektoriuje, kurį šiemet dar gelbsti Rusijos rinka? Užmarštin keliauja tradicinė linininkystė, o drauge ir tautos ugdyta bei puoselėta linų kultūra. Su linais merkiasi ir kaimas, kurio natūralų senėjimą spartina jo socialinė degradacija: uždaromos kaimo mokyklos, bibliotekos, pašto skyriai, prastėja sveikatos apsauga, daug kur nebeužsuka joks autobusas.
Kokia buvo ŽŪR pozicija smunkančio kaimo akivaizdoje? Ar skambinta pavojaus varpais dėl nykstančio kaimo? Ar buvo mėginama atkreipti valdžios ir politikų dėmesį, kad nėra jokios nei trumpalaikio, nei tuo labiau ilgalaikio laikotarpio realios kaimo ir žemės ūkio raidos strategijos? Deja, neteko girdėti. Tiesa, buvo nuolat ginčijamasi dėl ES pinigų, jų skirstymo krypčių ir taisyklių, pieno kvotų ir pan. Ar tai pats svarbiausias dalykas? Tuo labiau, kad ES parama daugeliu atveju tik pagilino žemės ūkio disproporcijas ir nuosmukį.
Neabejoju, kad ŽŪR vadovai gerai suvokė, kas vyksta žemės ūkyje. Tačiau buvo linkę tylėti. Antraip būtų praradę Kazimiros Prunskienės, o vėliau ir K. Starkevičiaus malonę. Nuolankiai klausė ginčų dėl neesminių ir net pašalinių dalykų. ŽŪM pavadinimo pakeitimo, golfo laukų įrengimo ūkininkų laukuose, vėliau dėl ŽŪM perkėlimo į Kauną ir pan.
Tuo tarpu nesugebėta net pasiūlyti ūkininkų ūkių bankroto įstatymo projekto. Keletą kartų pakalbėjus apie tai ŽŪR ir LŪS, ūkininkams svarbus dalykas buvo paprasčiausiai užmirštas. Beje, pastaruoju metu ūkininkų ūkių bankroto procedūrą ketinama prilyginti fizinių asmenų, o ne įmonių bankrotui.
Kodėl nebuvo atstovaujami žemės ūkio ir kaimo interesai? Nemanau, kad buvusiam ŽŪR vadovui Broniui Markauskui stigo įžvalgumo ar nuovokos. Trūko drąsos ir ryžto išsakyti ŽŪR poziciją dėl prastėjančių žemės ūkio ir kaimo reikalų. Trūko taip pat ir sugebėjimo, o gal ir noro suburti šią organizaciją, taip nukreipti jos veiklą, kad būtų juntamas realus, o ne fasadinis žemdirbių interesų atstovavimas.
Suprantama, ŽŪR vadovams kur kas maloniau dirbti ranka rankon su Seimo Kaimo reikalų komitetu ir ŽŪM. Ne iš didelio entuziazmo teko ir man organizuoti žemdirbių streikus 2003 m., ginant pieno ūkius nuo perdirbėjų siautėjimo ir valdininkų savivalės. Tuomet tokia buvo žemdirbių valia, kuriai paklusau. Žinoma, buvo būdų ir priemonių, kaip ūkininkų nepasitenkinimą ir net pyktį buvo galima slopinti. Tačiau ar tai nebūtų žemdirbių vedžiojimas už nosies ir net jų išdavystė? Ar galvojo apie tai Bronius Markauskas, kai jis per abi savo vadovavimo ŽŪR kadencijas mandagiomis prakalbomis tiesiog mulkino kaimo žmones?
Pastarieji šešeri metai buvo žemdirbių savivaldos apsimestinės ramybės metai. Ne vieną ūkininką girdėjau šnekant, kad, girdi, ŽŪR ir Ūkininkų sąjunga pavirto ŽŪM pavaldžia organizacija. Ir kaip nepavirs, jei ministrės patarėjas tampa ŽŪR pirmininku. Beje, tenka įvertinti ir gudragalvišką K. Prunskienės „ėjimą“, paskiriant B. Markauską į šį postą. Visą kadenciją poniai ministrei buvo ramu ir saugu, iš ŽŪR nesklido jokie nerimo balsai. ŽŪR pirmininkas vykdė kilimėlio po ministrės kojomis pareigas.
Tuo tarpu griūtis žemės ūkyje ir kaime vyko. Beliko tik džiaugtis, kad K. Prunskienės scenarijaus nepavyko pakartoti ministrui K. Starkevičiui, stumiant į ŽŪR pirmininko postą savo viceministrą Aušrį Macijauską. Šitaip žemdirbių savivalda buvo apsaugota nuo visiškos diskreditacijos. Ar gali sumanus ir energingas ūkininkas, vadovavęs grūdų augintojų asociacijai ir savo skardžiu balsu drebindavęs Rūmų sienas, imtis žemės ūkio stratego vaidmens? Pasirodo, ne visada. Matyt, ne visiems lemta matyti toliau savo lauko horizonto brūkšnio. Kita vertus, valstybės požiūriu išstumti A. Macijauską iš ŽŪM irgi buvo geras sumanymas.
Savo laiku negailėjau energijos žemdirbių savivaldos stiprinimui ir ŽŪR vaidmens didinimui. Tiesa, ne viskas pavykdavo, daug kur tekdavo nusileisti valdininkams ir politikams. Todėl negaliu dabar ramiai žvelgti į pasyvią ir prisitaikėlišką žemdirbių savivaldos organizaciją. Norėčiau išsakyti rimtų priekaištų ministrui K. Starkevičiui, brandinusiam ŽŪR atžvilgiu kuo rimčiausius sumanymus, kurie taip ir liko neįgyvendinti. Kodėl?
Pamenu, prieš keletą metų ŽŪR buvo pasiūlyta parengti žemės ūkio valdymo reformos projektą, perduodant žemdirbių savivaldai kuo daugiau funkcijų. Pasiūlymai buvo parengti. Žemdirbių savivaldos organizacija buvo pasiryžusi imtis daugelio darbų. Tarkime, kodėl ŽŪR rajoniniai skyriai negalėtų administruoti pieno kvotų, tvarkyti pasėlių deklaravimą ir tiesiogines išmokas už pasėlių plotus, karves žindenes, ėriavedes ir kt., vykdyti ūkininkų ūkių ir žemės ūkio valdų registravimą ir kitas funkcijas, kurias dabar vykdo savivaldybių žemės ūkio skyriai ir seniūnijos. Viena, tai visiškai ne savivaldybių reikalas, o antra, patikėjus šias funkcijas patiems žemdirbių atstovams, natūraliai stiprėtų ŽŪR ryšys su žemės ūkiu, augtų autoritetas žemdirbių akyse.
Deja, K. Starkevičius nesugebėjo, o gal ir nenorėjo šių pasiūlymų paremti. Pradėjus derinti reformos projektą su ministerijomis, šios jį paprasčiausiai užkapojo. Ypač stengėsi Vidaus reikalų ministerija, kuruojanti savivaldybių administracijas. Mat, iš savivaldybių žemės ūkių skyrių ir seniūnijų būtų pasitraukę apie 850 įvairias funkcijas vykdžiusių specialistų. Tačiau yra keista, kad pastaruoju metu ŽŪM inicijuoja kai kurių šių funkcijų vykdymą lygiagrečiai perduoti Konsultavimo tarnybai.
Tenka pastebėti, kad ŽŪR toliau kalbų nepasistūmėjo, kuriant ir savo finansinio savarankiškumo modelį. Nesugebėta šioje srityje pasinaudoti ir kitų šalių patirtimi. O gal B. Markauskui po senovei buvo ramiau ir patogiau? Juk kiekvienos iniciatyvos realizavimas reikalauja energingos veiklos, diskusijų su politikais, valdininkais, pagaliau, ir pačiais žemdirbiais. Visa tai būtų drumstę ramią ŽŪR padangę ir sotų lyderių gyvenimą.
Šia proga norėtųsi priminti ir paneigti vieną melą, kurį B. Markauskas paskleidė žemdirbiškoje spaudoje vos tapęs K. Prunskienės paskirtu ŽŪR pirmininku. Girdi, Jonui Ramonui vadovaujant ŽŪR, šie kratosi jiems derančių funkcijų, tarkime, žemės ūkio verslo informacinės sistemos kūrimo administravimo ir kitų darbų. Tikrovėje buvo priešingai. Tuometinė ŽŪM ministerijos vadovybė kerštaudama už principingą ŽŪR poziciją, tuos darbus pavedė kitiems vykdytojams, atimdama šitaip iš žemdirbių savivaldos skurdžias biudžeto lėšas.
Andriejui Stančikui, naujajam ŽŪR pirmininkui, bus nelengva išsklaidyti B. Markausko susitaikėliškumo atmosferą. Vargu ar tam pakaks vien tik žemdirbių savivaldos pajėgų, nes daugelis iš ŽŪR prezidiumo narių labiau linkę postringauti nei realiai veikti. Reikėtų burti mokslininkus ir žemės ūkio specialistus bei imtis iniciatyvos, rengiant kaimo ir žemės ūkio raidos strategijas trumpuoju ir ilguoju laikotarpiu.
Čia galėtų į talką ateiti aktyvesnės kaimo bendruomenės, subūrusios mąstančius ir energingus kaimo šviesuolius, prisidėtų ir neseniai įsikūrusi Lietuvos kaimo išlikimo taryba, kurios veikloje dalyvauja nemažai istorinį kaimo vaidmenį suvokiančių žmonių. Norėtųsi tikėti, kad A. Stančikui pakaks atkalumo ir išminties, vaduojant kaimą iš valdininkų ir politikų abejingumo gniaužtų.